Poliklinikoje sėdžiu, žmonių nemažai,laukiame eilės pas gydytoją. Atėjo mama su berniuku ir viskas nuo to prasidėjo. Prasidėjo triukšmas, mama nesusitvarko su savo vaiku, jis pradeda klykti, rėkti, neklausyti. „Štai, kaip mes auklėjame savo vaikus“,- pamaniau. Bet mama buvo abejinga visiems vaiko kaprizams – kitaip sakant, jai buvo ,,dzin“ sūnaus poelgiai.
Berniukas pradėjo su batais laipioti ant sėdimų vietų, tačiau mamai ir tai buvo nesvarbu, ji nedrausmino vaiko. „Na, čia normaliai auklėjame, mokiname savo vaikus“,- vėl pagalvojau.
Negana to, kad vaikas ant sėdimų vietų su batais laipiojo, kur žmonės sėdi, tai dar ant palangės atsisėdo ir užsikėlė kojas. O mama ką? Visai nieko – svarbu, kad sūnus nebeklykia, neverkia. „Koks siaubas, kodėl mama savo vaikui nepasako, nepaprotina jo, kad taip negalima elgtis, kad čia sėdasi žmonės? Tiesiog atžalai viskas galima,viskas leidžiama. Juk mūsų valstybėje išleidžiami įstatymai, kad nieko nebegali pasakyti savo vaikui, nes kitaip jį gali atimti“,- galvojau laukdamas prie gydytojo durų.
Man teko ilgokai palaukti eilėje, todėl sėdėdamas matau, kas vyksta. Kažko berniukas paprašo mamos, ši jam neduoda ir prasideda isterija, klykimai, lakstymai. Atsidaro lifto durys – išeina jauna mama su berniuku, kuris taip pat verkia. Galvoju, kur aš čia papuoliau – kaip vaikų poliklinikoje… Bet situacija greit pasikeitė. Mama, kuri išlipo iš lifto su verkiančiu berniuku, pasirodė esanti protinga bei išauklėta ir pati protingai auklėjanti savo vaiką. Ji tuojau pat pradėjo sūnui sakyti, kad negražu verkti, kad visi juoksis ir taip elgtis negalima. Ir berniukas greitai nustoja verkti. Jie atsisėda prie mamos, kurios berniukas visiškai neklauso. Neapsikentusi triukšmadario, ką tik atsisėdusi mama pradėjo neklausančiam berniukui sakyti tą patį, ką ir savo sūnui prie lifto sakė: jog negražu verkti, kad jis jau didelis ir savo elgesiu daro gėdą mamai. O neklaužados mama visiškai nekreipė dėmesio nei į „auklėtoją“, nei į savo vaiką, tik galų gale berniukui padavė telefoną ir pasidarė vėl tylu, ramu. Gal susigėdo?
Vėliau išėjo viena mama, paskui – kita ir abi pasuko lifto link. Lifto durys atsidarė, berniukas bandė įlėkti pirmas į liftą, bet mama pagavo už rankos ir patempė berniuką atgal. „Juk sakiau, kad į liftą pirmiausiai turi įeiti mama arba suaugęs žmogus, o po to tik gali pats įeiti, juk mokiau“,- gero elgesio pamoką pakartojo mama sūnui.
Štai taip mes ir mokome savo vaikus: vieni leidžiame vaikui daryti, ką jis nori, o kiti gero elgesio mokome nuo mažų dienų. Mano nuomone, dabartiniai įstatymai tik tam ir sukurti, kad tik vaikus būtų galima atimti, nes kitaip jų negalima suprasti. Apsaugos priemonės reikalingos, kai vaikai mušami, skandinami, paliekami be priežiūros. Bet yra taip, kad nebegali vaikams nieko pasakyti todėl, kad įstatymai neleidžia. Nesuprantu, kas seime leidžia tokius įstatymus – gal jie nėra turėję vaikų, anūkų ir nemato, kas dedasi gatvėse, mokyklose, namuose? Jau dabar auga jaunimo karta, kuriems yra vieni juokai iš žmogaus atimti pinigus, panaudoti peilį, nušauti, pavogti, pastumti, apgauti. Dar dešimt metų ir bijosime nueiti iki parduotuvės, kad nebūtume užpulti, primušti. Galimai jauni piktadariai ir puldinės už save silpnesnius žmones, nes įstatymai jauniesiems nusikaltėliams labai švelnūs.
Saulius Taločka
