Vasarai einant į pabaigą, šeimose, turinčiose mokyklinio amžiaus
vaikų, vis dažniau pasikalbama ir apie naujus mokslo metus.
Svarbiausia užduotis tėvams, auginantiems bet kurio amžiaus vaiką
– ne tik kaip jį suruošti mokyklai, bet ir kaip elgtis patiems, kad
vaikas jaustųsi gerai ir kad mokslo pradžia jam būtų šviesi ir
pakili. Į ką reikia atkreipti dėmesį, norint mokslo metams
sklandžiai paruošti tiek pirmoką, tiek paauglį
Svarbu išgirsti vaiką
Planuojant naujus mokslo metus, nereiktų visko apsiimti už vaiką nuspręsti
patiems. Svarbu paisyti ir vaiko nuomonės: pasiteirauti, kaip jis
norėtų rengtis, jeigu mokykloje nereikia dėvėti uniformos, kokių
spalvų priemonės jam patinka labiausiai, kaip jis jaučiasi geriau:
kai tėvai jį lydi į mokyklą ar, jeigu yra ne per jauno amžiaus,
eidamas su draugais.
Svarbu paklausti vaiko, ar jis turi klausimų, pastabų dėl būsimo
mokymosi proceso. Taip pat pasitarti su juo pačiu, kaip planuoti jo
laisvalaikį po pamokų, kokį būrelį vaikas norėtų lankyti, o gal
kaip tik, atsisakyti jau aptartų idėjų. Būna taip, kad vaikams nepatinka tėvų įsiūlyta veikla po pamokų ir vaikas, nenorėdamas jų įskaudinti, lanko nekenčiamą muzikos mokyklą, technikų būrelį ar šokius ir nedrįsta
paprieštarauti. Jeigu akivaizdu, kad vaikas kenčia nuo tos veiklos,
kurią dėl nepatyrimo ar tėvų liepiamas pasirinko, būtina tai
aptarti, kad naujieji mokslo būtų tikrai laukiami. Su vaikais reikia
aptarti atvejus, kaip elgtis, jeigu mokykloje kiltų nesusipratimų,
jeigu iš vaiko būtų šaipomasi, jeigu vaikas bijo mokytojų.
Jei tėvai pastebi, kad vaiko elgesys ar nuotaika prasidėjus mokslo
metams pasikeitė, pvz. vaikas dažnai nusiminęs, suprastėjo mokymosi
pasiekimai, tėvams būtina į tai atkreipti dėmesį pasiteiraujant
vaiko, kaip jis jaučiasi, kaip galima jam padėti, kas jį neramina.
Jeigu sunku susitvarkyti patiems, nebijoti kreiptis į specialistus. Jie
tikrai padės vaikui ir visai šeimai jaustis geriau.
Pirmokų tėvams būtina įvertinti savo vaikų savarankiškumą
Pirmokai neretai turi įvairių rūpesčių: nerimauja, kokia bus
klasė, kur ir su kuo sėdės, ar galės atsinešti žaislų, kaip
reikės sugrįžti iš mokyklos namo. Vaikams taip pat labai rūpi, ar
jo klasėje bus jam pažįstamų draugų iš darželio ar kiemo. Gali
kilti nerimo ir jaudulio suvokus, kad su kažkuriuo draugu nebesusitiks
arba susitiks rečiau. Bet daugiausia streso pirmoko kelionė į
mokyklą kelia tėvams, kuriems svarbu susidėlioti suaugusiųjų
šeimos narių dienotvarkes, kad vaiką būtų galima palydėti į
mokyklą ir pasiimti iš jos, pasirūpinti pietumis, išleisti į
būrelį, sugalvoti, ką jis veiks laisvalaikiu.
Pirmokų tėvai, o ir seneliai dažniausiai dirba, taigi situacijų yra visokių: artimieji planuoja pertraukas darbe, kad spėtų pasirūpinti pirmoku po pamokų, to prašo nedirbančių giminaičių, kaimynų, susitaria kelios šeimos paeiliui rūpintis vaikais, kai kurie pirmokams samdo auklę.
Vaiko tėvai ar globėjai turi pasirūpinti, kad vaikas iki 6 metų be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų žmonių priežiūros. Jeigu matote, kad namuose paliekamas vaikas, kuris negali savimi pasirūpinti, ar vaikas paliekamas ilgam laikui be maisto ir pan., reikia kreiptis į vaiko
teisių gynėjus savo teritorijoje. Specialistai apsilankys vaiko
gyvenamojoje vietoje, išsiaiškins situaciją ir, esant būtinybei, imsis priemonių, kad būtų apgintos vaiko teisės bei geriausi interesai.
Pradedant eiti į mokyklą, būtina įvertinti kiekvieno vaiko savarankiškumą. Vieni pradinukai, t. y, vaikai nuo 7 metų amžiaus puikiausiai grįžta namo
vieni, papietauja, persirengia, išeina į būrelius su tėvais
pasitardami telefonu. Kitiems gi reikia ilgesnio laiko priprasti prie
pokyčių: vaikui sudėtinga laiku grįžti namo, atsirakinti duris,
susirinkti reikiamus daiktus. To paties amžiaus vaikų branda,
atsakomybės ir pareigų jausmas labai skirtingi. Skirtinga ir visa
situacija – kaip vaikas pareina iš mokyklos, ar tai kaimo vietovė,
ar jis parvyksta mokyklos autobusiuku, ar tai miestas: vieniems vaikams
mokykla yra tiesiog po namų langu, kitiems ji daug toliau. Visa tai
turi įvertinti tėvai ir nė vienas pasirinkimas nėra blogas, svarbu,
kad jis būtų saugus vaikui ir visai šeimai. Taip pat reikėtų
nepamiršti, kad visiems be išimties vaikams reikia priminti saugaus
eismo taisykles ir ne po vieną kartą, nes vaikai po vasaros būna kiek
išsiblaškę.
Net ir vyresniems vaikams patariama po kelis kartus priminti
saugaus elgesio namuose tvarką: jeigu kurį laiką vaikai pagal
leidžiamą amžių pabūna namie vieni, įspėti, kad nejungtų
elektros prietaisų, kurių tėvai neleidžia jungti, nebandytų ko
šildytis ant viryklės, jeigu su tėvais aptarta, kad to dar negalima
daryti. Nebloga mintis – pasirūpinti buitinėmis gudrybėmis, kad
prietaisų vaikai savarankiškai tiesiog nesugebėtų įjungti. Reikia
priminti, kad vaikai niekada neįsileistų nepažįstamų žmonių,
nepasitikėtų, jeigu net sakoma, kad atėjo skaitiklių meistras ar
pan., nesuteiktų jokios informacijos apie šeimą. Visi vaikai turi
būti išmokyti, kaip elgtis kilus gaisrui, susižeidus, pametus raktus,
telefoną, esant nenumatytai situacijai. Kiekviena šeima turi išmokyti
vaiką greitai ir saugiai gauti pagalbą.
Vaiko emocinė būsena neretai praslysta tėvams pro akis
Tėvai beveik visada pirmiausia susirūpina buitimi, tačiau vaiko psichologinė būsena, vidiniai išgyvenimai neretai lieka primiršti – retai pagalvojama, o kaip vaikas jausis turėdamas naujas, mokinio, pareigas.
Tėvams verta prisiminti, kad ne tik jie išgyvena pokyčius,
svarbiausias šioje situacijoje – vaikas. Gal vaikas nepatogiai jaučiasi bijodamas mokytojai išsakyti savo nerimus, gal bijo naujų patalpų, klasės draugų, gal baiminasi, kad pames raktus, neras tualeto ir panašiai. Vaikai turi įvairių baimių, lūkesčių, kurių dažniausiai nemoka išsakyti ir
jie prasiveržia vėliau: verksmingumu, nerimastingumu, tikais, pilvo
skausmais.
Vaiko gebėjimą prisitaikyti ir gerai jaustis, reiktų stebėti akyliausiai. Geriausia išeitis – išmokti girdėti vaiką, ką jis sako lyg užuominomis, perklausti, ką jis turėjo galvoje, išlaukti atvirumo, paklausti mokytojos, kaip vaikas elgiasi mokykloje. Galima papasakoti sėkmingą istoriją iš tėvų ar
pažįstamų patirties. Jokiu būdu nereikia vaiko baimių ir jausmų
sumenkinti sakant: ,,man dar ne taip buvo ir nieko“, ,,nezyzk dėl
niekų“, ,,nekvaršink man galvos dėl savo nesąmonių“ ir
panašiai.
Jeigu vaikas neturi vyresnių brolių ar sesių mokinių ir jam
mokykla – lyg neužkariauta tvirtovė, pats laikas nueiti į mokyklos
pastatą ir tiesiog po jį pasivaikščioti, pasisveikinti su ten
sutiktais žmonėmis – budėtoja, pedagogais, pasakyti vaikui, kad
štai šitie žmonės tave pasitiks kas rytą ir jais galima
pasitikėti. Vaikui taip pat būtų naudinga išgirsti, kokia bus
dienotvarkė mokykloje (t. y. kad bus pamoka, pertrauka). Naujos bei
nežinomos situacijos ne tik tėvams, bet ir vaikams kelia įtampą.
Kalbėjimasis su vaiku, atsakymai į jam rūpimus klausimus, gilinimasis
į jo vidinius išgyvenimus suteikia daugiau aiškumo bei mažina
nerimą.
Vyresni vaikai taip pat išgyvena „pirmoko būseną“
Kai vaikas vyresnis, rūpesčių, prasidėjus mokslo metams santykinai mažėja, bet jie tampa kitokie. Rūpesčiai auga, kai tenka keisti mokyklą, kai keičiasi klasės draugai.
„Pirmoko būseną“ tenka išgyventi ir paaugliams, kurie pereina į
kitą klasę, pakeičia mokyklą. Taip pat tuomet, jei vaikas iš
bendrojo lavinimo mokyklos išeina į profesinio rengimo mokyklą, kur
viskas kiek kitaip, nei buvo, pradedant kelione į mokyklą, gyvenimu
bendrabučiuose, baigiant didelio savarankiškumo reikalaujančia
dienotvarke. Tuomet tėvai turi įvertinti paauglio gebėjimą
prisitaikyti, akylai stebėti, kaip vaikas keičiasi, kokios jo
nuotaikos, nepraleisti svarbių momentų, kad nepatektų į neigiamą
aplinką, neįklimptų į priklausomybes, kad išmoktų elgtis su
pinigais.
Šešiolikmetis, pajutęs daugiau laisvių, ne visada pajėgus suprasti, kad laisvė – tai pirmiausia daugiau atsakomybės. Tad šiose situacijose tėvams reikia ruoštis vėl išgyventi ,,pirmos klasės“ rūpesčius. Nėra gėda nuvykti į
naują paauglio mokyklą, pabendrauti su mokytojais, jeigu to dar
nepadaryta anksčiau. O ir pakartoti tai – tikrai nėra bloga mintis.
Svarbu pasikalbėti su paauglio buvusiais mokytojais: paklausti jų,
kaip jie mato jų vaiką, nes tėvai jį mato ir vertina kitaip, o ir
pats vaikas apie save kalba (o dažniausiai nekalba) kitaip, nei jį
mato mokytojai. Svarbu prisiminti, kad kuomet vaikas lanko ugdymo
įstaigą, šiame procese dalyvauja trys pusės: vaikas, tėvai bei
mokyklos bendruomenė. Glaudus tarpusavio bendradarbiavimas,
atsakomybių pasiskirstymas, gebėjimas įsiklausyti, kompromisų
ieškojimas gali duoti labai daug pozityvių pokyčių bei laukiamų
rezultatų.
Esminiai patarimai, kaip padėti vaikui sugrįžti į mokslus
Kiekviena šeima, auginanti mokyklinio amžiaus vaiką turi aptarti
jo individualias problemas nuo pirmoko rūpesčių nepamiršti
pažiūrėti į laikrodį, iki dvyliktoko – pvz. įsiminti autobusų,
važiuojančių mokyklos link, grafikus ar kelionės laiką.
* Tėvai kviečiami išlikti atviriems savo vaikams, vertinti
tarpusavio bendravimą, stengtis įsigilinti į kiekvieną situaciją
iš vaiko pozicijos.
* Visas problemas galima išspręsti dažnai kalbantis su vaiku, iš
klaidų mokantis, išklausant vaiko. Bet kokio amžiaus vaikas neturi
bijoti pasisakyti tėvams, kas jam rūpi: pirmokui gali rūpėti
batelių spalva, dvyliktokui klausimai, kaip pritapti ir ar verta
pritapti prie rūkančių, iš pamokų bėgančių draugų, ar šeima
išgalės mokėti už brangias treniruotes ir panašiai.
* Svarbu prieš mokslo metus profilaktiškai vaikus nuvesti pas šeimos
gydytoją, dar kartą pasitikrinti, ar vaikas gerai mato, gerai girdi,
ar vystosi sveikas, prisiminti sveiko gyvenimo būdo abėcėlę, taip
pat nepakenks jau dabar pažiūrėti, ką vaikai dės į kuprinę ir
kokio ji svorio.
* Ir viena svarbiausių užduočių – sekti savo vaiko emocinę
būklę ir laiku ateiti į pagalbą, kai vaikui sunku, ar kai jis
nežino, kaip geriau pasielgti. Viskas įmanoma pastangų dėka, juk
visi tėvai nori, kad jų vaikai gerai jaustųsi. Tai nėra sunku –
reikia stebėti savo vaiką, atpažinti emocijas ir laiku į jas
reaguoti.