Močiutė keldavosi penktą ryto ir visai ne dėl to, kad užsiimtų gimnastika. Gimnastiką jai pakeisdavo žalmargė karvutė ir jos „aksesuarai”. Žalmargę reikėdavo pamelžti, „aksesuarus” nuplauti. O tada, po rytinės „mankštos” močiutė ruošdavo šeimynai pusryčius.
Paskui palesindavo paukščius, pašerdavo kiaules, pagirdydavo mažą veršiuką, tvarkydavo namus. Palakindavo šunį, nepamiršdavo katino. Išleisdavo visus į darbą.
Tada prasidėdavo jos „laisvieji pratimai” darže. Meninis ravėjimas, kūrybinis daržovių laistymas šiltnamyje. Šieno vartymas, grėbimas, kolorado vabalų rinkimas nuo žydinčių bulvių. O vakare, kai visi būdavo pakalbinti, pamaitinti, pagirdyti , pagirti, močiutė iškošdavo vakarinio melžimo pieną, o rytinį – separuodavo arba suspausdavo iš jo sūrį. Vėl apeidavo tvartą, pašerdavo gyvulius, apšluodavo kiemą, žvilgsniu paglostydavo obelis ir būtinai kelio pusėn atsigręždavo.
Ką gali žinot?
O jau tada namo, seneliui naujienų pasakot. Per šventes senelio rankose iš džiaugsmo smuikas pravirkdavo. Tokiu „režimu” ir gyveno močiutė, neturėdama jokių kompleksų, kad neteisingai surėdytas pasaulis, kad reiktų numesti svorį.
Kartą teko stebėti močiutės akis. Tą akimirką, kai atvažiavo iš miesto į svečius viešnia. Ją močiutė glostė, vaišino, gyrė, jai viską pasakojo, rodė, o ji, žvelgdama į šviežius ridikėlius, bulves, svogūniukus, lašinukus, padėtus ant stalo pietums, imdama stiklinę pieno, tarė:
– Kaip gera kaime. Viskas savo. Atsidarei šaldytuvą, pasiėmei – nė į parduotuvę eiti, nei eiles stovėti. O ten šitokios eilės…
Antanina Strumilienė
