Tų metų ruduo buvo lietingas, bet ganėtinai šiltas ir ilgas – Advento pradžioje kaimo kolūkiečių karvės dar ganėsi palaidos, vilkdamos ilgus lenciūgus užklysdavo ir į jau nurautus daržus, tikėdamos buroklapių krūvose pasirankioti dar nesušalusių lapų. Šiaip daržuose dar buvo galima kasti ar ką nors sodinti, nes žemė nebuvo įšalusi, o ant vaismedžių iš naujo brinko žiedlapių pumpurai – nebesusigaudydami žiema, ar dar ne? Bet naktys buvo pilnos mėnulio – baltos, todėl bauginančiai pasakiškos, mat net ir pats mėnuliuks danguje švietė prisidengdamas tingiai pro jį praslenkančiais skystais debesiukais. O tų debesiukų tamsūs šešėliai ant kaimo kalvų, keliukų ar sodybų kiemų tiesė kažkokias baugius ruožus. Tokią naktį kaimo senolė Albertina ir išleido paskutiniąją savo dvasią. Alkėriuko, kuriame gulėdama ji ilgai sirgo, langinės buvo aklinai uždarytos, todėl mėnuliuko šviesa į vidų prasiskverbdavo tik pro siaurus tų langinių plyšiukus. Prieangyje uždengtos žibalinės lempos šviesa su mėnuliuko atspindžiais kirtosi ties ta vieta, kur buvo Albertinos lova, todėl numirėlės veidas išrodė tarsi dvaro tvenkinys vidurnaktyje – toks tarsi didelis bei šaltas sidabrinis veidrodis. Prie numirėlės prasegtais kailiniukais stovėjo čia gyvenantis Jeronimas, vis nepaklūstamas Ciocės reikalavimui klauptis. Nabašnikės lovos pirmgalyje, pagal senovinius katalikų papročius, mirksėjo maža, šventinto aliejaus pripilta, knatinė lemputė, pasienyje ant komodos – degė grabnyčinės nuodėgulis. Jos liepsna tai prigesdavo, tai vėl įsiliepsnodavo, tarsi sudarydama įspūdį, kad Albertinos dvasia blaškosi nerasdama kelio į dangų – kai išeina, tai vėl pareina.
Virtuvės židinyje garsiai spragsėdamos degė eglinės malkos, ant krosnies kažką nesuprantamo tarpusavyje bliurbėdamos virė mažosios bulvikės, sumaišytos su iš arklidžių atneštomis kolūkio arklių griūšėmis, bei iš ėdžių susemtomis šieno pabiromis – rytdienos jovals kiaulėms. Su nabašninke atsisveikinti atėjusieji kaimynai žegnojosi ir jau esantiems pamaldžiai sakė: „Tegul bus pagarbintas!“. Jau esantieji choru pamaldžiai atsakinėjo: „Ont omžių omžinųjų“. Kelios moteriškėlės iš senos kantiškos skaitė kažkokia malda, kitos be tikslo sukiojo sprandus – cikavijosi, o kas ten toje kamaraitėje vyksta? Dvi senutės margomis koskelėmis sėdėjo ant medinio uslano prie pečiaus – neva jovalą sergiedamos. Tos šieno pabiros po kambarį skleidė malonų, vasaros žolynus primenantį kvapą, tik arklių griūšės rietė nosį, bet Albertina to jau nebejautė. Niekino neprižiūrimam kiaulių jovalui virtuvėje išsipylus ant karštų krosnies rinkių, garų aitrūs kamuoliai puolė veržtis ir į priešais virtuvę esančią kamaraitę, kurią žemaičiai alkieriuku vadindavo ir kurioje dabar gulėjo viskam abejinga Albertina, pasiruošusi Aukščiausiajam atiduoti savo nuodėmingą vielę. To jovalo garai, iš pradžių sukęsi ratuku šalto alkėriuko palubėje, staiga ėmė leisti ant gyvųjų ir net ant Albertinos blyškiai sidabrinio – labai panašaus į dvaro užšalusį tvenkinį – veido. Šalti garų kamuoliai grabnyčinės liepsną ėmė blaškyti į visas puses – tarsi šiaurės vėjai blaškytų kaimo sodybose kaminų dūmus. Virtuvėje garsiai brakštelėjo ant suolo stovėjusio geriamojo vandens kibiro lankas, už lango kažkas sukaukė – bene Albertinos vėlė taip iškeliavo su visam?. Visi baugiai krupstelėjo, atsigaiveliojo ir klauptis vis nenorėjęs ne visai tobulvobul Jerė – palei sieną ant žemės žlegtelėjęs tarsi pelų maišas. Šalimais jo stovėjo šešiametė Ciocės augintinė, rankose laikydama čiaslyvos smerties sidabrinį mažą varpelį. Ciocė suskato: „Vajėtau, vajėtau! vaaks, ko stovi dabaa išsižiojusi – apsergėk Pondeivali, skombink tuoj pat, meldžiamoji, tu tik strošniau skombink, o juk švęstu ondiniu nabašninko bene dar nepakrapijom? Kas nors, agirdit? – kor ondou? Man mygom šventą ondinį greičiau čionai bogenkit! Vo kor krapyla? Ondinį, ondinį, šventą ondinį, sakau, greičiau man čionai neškite, agirdite kas?!“ Kamaraitės tarpduryje pasigirdo storas vyriškas balsas. „Cioce, štai tau krapyla, štai ir šventas vanduo!“
Tai buvo Adomas – neseniai įsteigtos žemės ūkio artelės arklininkas, tolimas Albertinos giminaitis, pašėręs bei upelyje pagirdęs iš žmonių į bendrą tvartą suvarytus arklius, kas vakarą ateinantis sergančiai tolimai giminaitei ramios naktelės palinkėti. Ir kas vakarą atnešantis iš arklidžių pagraibytų šieno pabirų kiaulių jovalui. Tą vakarą tų šieno pabirų bei arklio griūšių kiaulių jovalui taip skubiai, kaip šventinto ondens, Albertinai jau nebereikėjo. „O Jėsusmaryyja, Adomai gailestingas, dėl Dievo mylistos, dėl mergelės sopolingosios, tik tu nepagailėk to ondens, šlamtelėk link tų kibirų – ką tik dzvaktelėjusių. Va taip, teisingai – daugiau, dar daugiau! Ir po staklėmis švaptelėk su krapyla nepagailėdamas. Dėl Dievo mylistos, dėl Visų šventųjų ir Mergelės sopulingosios, tik tu to ondens nepagailėk, švaptelėk visur – į visas keturias kamarikės kertes“ – virtuvėje sukiodamasi komandavo šių namų gaspadinė Ciocė, gailestingajam Adomui vis rodydama tamsios kamaraitės prieblandoje stovinčias Albertinos visam laikui paliktas audimo staklės, nutilusį verpimo ratelį, palangėje stovinčius ir ką tik antrą kartą dzvaktelėjusius vandens sklidinus kibirus.
O ties Albertinos galva vis dar liūdnai spragėjo grabnyčinės nuodėgulis, kiaulių jovalo aštrūs garai liepsną vis tai prigesindavo, tai vėl atslūgdavo, kol tiems garams į palubes pakilus – žvakė su visam užgeso. Virtuvėje ant valgomojo stalo stovintis musių nutupėtas smetoninis žadintuvas su romėniškais skaitmenimis, rodė jau gerokai po dvyliktos – ėjo antroji Advento savaitė. Kulkozo arkliašeris Adomas nei iš šio nei iš to giliai atsidusęs garsiai pasakė: „ Štai tau ir po Albertinos – per patį Adventą, ilsėkis ramybėje, sese. Ei, o gal kas tikslai žinote, kada tikrumoje kūdikėlis Jėzus užgimė?“ Nesulaukęs sakymo, Adomas tyliai išėjo pas savo gyvuliukus.
………………
P. S. Toks ne į temą Adomo išsišokimas kaime buvo aptarinėjamas visą sekančią savaitę, kai kurie sodiečiai net įtarinėjo, ar žmogus nebuvo gramiuką paėmęs? Vėliau sužinota, kad tas tolimas Albertinos giminaitis jau buvo skaitęs solidžia analize pasižymėjusio kunigo, teologijos daktaro Vincento Podolskio straipsnį „Kada gimė Kristus?“ – kur siekiama nustatyti tikslią Kristaus gimimo datą. Vakarais susirinkę pas dievobaimingąją Ciocę, kulkozo arklių prižiūrėtojas Adomas, nuo didelio skrupulio visam laikui gumbais apėjusi Albertina, bei ne visai tolulvobul Jerė, aptarinėjo minėtąjį teologo straipsnį apie kūdikėlio Jėzaus tikslią gimimo datą. Rodomuoju dešiniosios rankos raukšlėtu pirštu rodydama į dangų, Ciocė sakydavo, kad tokiomis savo begėdiškomis kalbomis ku-met-norintąs susilauksit teisingojo Visagalio teisingos rykštės. Gyvenimo nuskriaustai Albertinai iškeliavus Anapilin, šioje ašarų pakalnėje taip ir liko tiksliai neišsiaiškinta, o kada, vis tik, Jėzuliuks gimė?
Rimantas Petrikas