Niūri rudens popietė. Namuose šilta, iš radijo imtuvo sklinda rami muzika. Namuose aš viena. Šiandien „nesiskaito“, tad knygos nuo pat ryto ilsisi nepaliestos. Nejungiu ir televizoriaus, nevarinėju Facebooke. Rodos, taip ir būčiau viena, niekieno netrikdoma. Mintys užliūliuoja, ko gero, tuoj užsnūsiu. Tylą nutraukia rami telefono melodija. Nuspaudžiu mygtuką, išgirstu bendraklasės L. balsą. Jau prieš gerą savaitę piršausi į svečius, bet susitikti taip ir nepavyko (kažkaip niekur nespėju arba neturiu noro ką nors veikti). Sąžinės balsas siunčia signalą „eiti“.
Eiti – tai eiti. Juk čia pat abi gyvename. Pasuku link Dariaus ir Girėno gatvės namų. Vaikų darželio kieme ramu. Matyt, vaikučiai suguldyti popiečio miegui. Prie namo, pro kurį dažnai praeinu, stovi liūdnas suolelis. Vasarą čia žydėjo gėlės, sėdėdavo pagyvenusi moteris. Gėles nušaldė pirmoji šalna, tad vietoje jų „šypsosi“ moliūginė galva. Nusišypsau ir aš. Iš paskos atskuba mintis – išradinga šita moteriškaitė. Poilsiui įkurdino moliūgą praeinančių pro šalį džiaugsmui ar nuostabai. Už tujų tvoros slepiasi buvusios bendraklasės S. gimtieji namai. Čia dažnai subėgdavome. Močiutė mus vaišindavo skaniomis kriaušėmis, prinokusiais agrastais. Kartais „Napoleonu“. Skanesnio torto daugiau taip ir neteko paragauti. Sena bakužė tebestovi, tik gyventojai čia jau kiti…
Kertu pagrindinę gatvę ir įžengiu į mažytę Vaičaičio gatvikę. Kairėje medinis pastatas, kuriame daug metų buvo įsikūręs „zaksas“ – civilinės metrikacijos biuras. Seniai tai buvo. Senieji miesto ir rajono gyventojai dar prisimena čia gavę palaiminimą šeimyniniam gyvenimui. Dabar čia įsikūrusios radviliškiečių šeimos.
Vaičaičio gatvelė mieste, ko gero, trumpiausia ir liūdniausia. Keli sukrypę namukai, apleisti kiemai. O 1962 metais viename name mes, V. Valsiūnienės vidurinės mokyklos dramos būrelio nariai, su vadove E. K. stebėjome spektaklį „Krikštynos“ per pirmąjį mieste įsigytą juodai baltą televizorių. Tai bent atrakcija! Kalbanti ir rodanti dėžė!
Mintys tokios greitos. Jos nuskraidino mane į praėjusį šimtmetį. Net nepajutau, kaip atsidūriau S. Nėries (dabar Kęstučio) gatvėje. Tai mūsų „senamiestis“ (tokių gatvių rasime ir daugiau!). Namai susenę, suvargę, kai kurie atsinaujinę, bet visi jie turi savas istorijas, paslaptis. Nedažnai čia ateinu. Anksčiau čia eidavau į fluorografo kabinetą, vaikai lankė vaikų darželius, paaugę eidavo į vaikų biblioteką. Čia prabėgo aktorės A. Janušauskaitės vaikystė, čia užsukdavau į svečius pas buvusią šviesios atminties kolegę V. A. Esu iš jos gavusi daugybę gyvenimiškų pamokų: kaip sūnų mokyti skaityti, kaip bendrauti su auklėjama klase – penktokais ir jų tėvais. Mano kolegės, matematikė ir biologė, buvo nuostabios patarėjos žengiant pirmuosius pedagoginio darbo žingsnius. Ir kai mieste užkalbina jų vaikai, mintyse joms siunčiu padėkos žodžius.
Štai ir dailės mokyklos pastatai. Teko čia užeiti vos keletą kartų, bet visada išeidavau puikios nuotaikos, nes pabuvojau grožio, tvarkos, idėjų šalyje, kur vaikai ne tik mokomi suvokti grožį, bet ir patys jį kuria. Ir kai pasitaiko galimybė pabuvoti „dailiokų“ darbų parodoje bibliotekoje, TAU patalpose ir kitur, šiek tiek pavydžiu moksleiviams galimybių tobulėti pasirinktoje srityje (nors pačiai iki meno – oi, kaip toli…)
Kažkaip šiandien klaidžioju ir blaškausi minčių proveržyje. Juk išsiruošiau pas mokslo draugę L. pasišnekėti, pasinerti į prisiminimus. Jos namuose jauku ir miela. Apžiūrime krūvą primegztų skoningų kojinių, šlepečių, kamuolius siūlų. Megzdama L. leidžia savo dienas. Ji ir katinas. Vaikai čia pat, už sienos. Aktualiausia tema – sveikata. Tokiame amžiuje problemų apsčiai. Vaistai, daktarai, konsultantai, skausmai, abejonės, norai ir viltys. Kartais skaudus priminimas: „Mano pasas nemeluoja“. Kaip keista, dažnai vakare neprisimenu kuo prasidėjo diena, o štai, kas buvo tenai, tolimoje praeityje, menu, tarytum viskas buvo tik vakar. Pasirodo, „tolimuos metuos“, kada neišmanei rašto ir nemokėjai minties sudėti į žodžius, jau esi mąstęs apie labai svarbius dalykus. Ir visa tai dabar gyva realybėje.
Viskas ateina iš vaikystės, kai „tapome suaugusiais“, kai tėvai nepastebimai mus ugdė, auklėjo, mokė tapti tikrais žmonėmis. Į vaikystę sugrįžtame ir šią pavakarę.
Svarbiausias žmogus vaikystėje – mama. Ji labai užimtas žmogus, bet, kaip prisiminėme, tokia visur esanti, visur spėjanti, visus mokanti paguosti, nuraminti, kartais ir sudrausminti. Esame girdėję apie „beržinę košę“, rykštę, klūpėjimą kampe. Tai tradicinės bausmės šeimoje. Ne vienam, turbūt, teko paragauti „beržinės košės“. Mes su L. šito neprisiminėme. Mums didžiulė bausmė buvo mamos tylėjimas, liūdnas žvilgsnis. Dažniausiai tai galėjome išgirsti grasinimą „gauti į kailį“. Mūsų mamos buvo talentingos mokytojos, nebaigusios jokių mokslų. Jos įtraukdavo į bendrus darbus, pasakodavo, kas joms yra nutikę kažkada. Savo pasakojimais supažindindavo su giminėmis ir kaimynais. Iš jų sužinojome, kad nevalia kištis į suaugusiųjų pokalbį, kad vargstančiam reikia padėti, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje gyvenimiškoje situacijoje.
Kad ir kaip bebūtų keista, daugelio mūsų šeimos buvo panašios, gal skyrėsi tik vaikų skaičiumi. Dažniausiai dirbo tik tėvas, namų rūpesčiai guldavo ant motinos pečių: prižiūrėti daržus, palaikyti tvarką namuose, sukaupti reikiamų produktų, pasirūpinti vaikais, pagaminti valgyti. Nepamirštami kvapai, kuriais kvepėdavo namai prieš Kūčias, Kalėdas, Velykas! Ir dabar, artėjant šventėms, norisi atkartoti vaikystę… Tylūs, ramūs vakarai, susėdimas prie šventinio stalo. Stalas visuomet buvo šventa namų vieta. Prie jo susėsdavo šeima, buvo kviečiamas svečias. Už stalo nevalia buvo sėstis su kepure ar nešvariais drabužiais. Nevalia ant stalo dėti kepurę – tai didžiausias išniekinimas. Medinį stalą prieš šventes nušveisdavo, uždengdavo balta staltiese. Buvo kažkas tokio nepakartojamo ir neužmirštamo matyti visą šeimą drauge ir šventiškai nusiteikusius tėvus. Tų švenčių nebūdavo daug, bet jas visas lietuvių šeimos švęsdavo. Na gal dar Jonines, Onines, Petrines, Povilines. Pamenu, kaip po nakties ant namo durų atsirasdavo gražus vainikas iš ąžuolo lapų. Tai kaimynų sveikinimas Jonui. Pagal paprotį tėvas turėdavo atspėti, kas „nejučia“ prikalė vainiką ir skubėdavo pavaišinti salykliniu alumi, pyragu. Man, „piemenkai“ būdavo labai įdomu, kai Joninių išvakarėse gatvės (Janonio) muzikantai po mūsų langais grodavo maršą ar dar kokią melodiją. Tai, ko gero, paprotys gyvenusių šioje gatvėje…
Prisiminėme savo mamų verslą. Turguje nupirkusios veršį ar avį, namuose jį išdarinėdavo, o mėsytę slapčia pardavinėdavo turguje arba pažįstamiems kaimynams. Tada, pokaryje, jos buvo vadinamos spekuliantėmis, dabar – verslininkės. Tai buvo būdas „prisidurti“ uždirbtais pinigais prie šeimos išlaikymo. Važiuodavo jos prekiauti išdarinėta višta į Rygą. Iš ten parveždavo skarelių, medžiagų, skanios rygiškos duonos, rūkytų žuvelių ir saldainių „Karvutė“. Tiktai šiandien klausimas iškyla, ar visada prekeiviams pasisekdavo „sudurti galą su galu“?
Dabar jau dažnokai pamąstome, kad sunki buvo ta mūsų vaikystė, paauglystė, jaunystė. Tik ne mums, o tėvams. Mamos sugebėdavo, kaip toje pasakoje, iš kirvio sriubą išvirti, pamaitinti šeimą, nors parduotuvių buvo mažai, jų lentynos apytuštės, ir gelbėdavo tik turgus. Valgiai būdavo paprasti: bulvienė, barščiai, kopūstienė, kūgelis, miltiniai patiekalai: kleckai, lazankos (skryliai). Kartais išvirdavo šaltienos, paruošdavo raugintų grybų. Mėsa, pienas, grietinė, sviestas pasirodė tada, kai tėvai išgalėjo nusipirkti ir išlaikyti karvę, paršą. Tuomet, kad ir ne kasdien, bet paskanaudavome sūdytų lašiniu, duonos, pagardintos taukais, retkarčiais atpjaudavo vieną kitą rūkyto kumpio kąsnelį. Nors man neteko nei sūdyti, nei rūkyti mėsų, bet tas procesas visada buvo stebimas. Tėvukas pats viską darydavo ir mokė mane, jauniausią dukrą. Ir dabar, muziejuose pamačiusi kubilus ar bačkas, žinau, kada ir kam jas naudodavo.
Apie gyvulius namų ūkyje. Mamos rūpestis užauginti burokų, lapų (sesė juos parnešdavo maišais iš lauko ten, kur buvo Darbo birža), paruošti jovalą kiaulei. Tėvas šerdavo karvę, mama melždavo, dviem broliams tekdavo mikrorajono karvutes ganyti pievose už Daujočių gatvės su kitais paaugliais. Tvartas buvo tvarkingas (tai tėvo rūpestis). Jis mylėjo gyvulius. Mėgdavo pakasyti tarpuragį karvei, nugarą – kiaulei. Bet kai reikėdavo prieš šventes kiaulę paskersti, jis būdavo piktas, nešnekus. Mes, vaikai su mama, būdavome kambaryje, ir išeiti kieman galėjome tik tada, kai pasklisdavo šiaudais svilinamos kiaulės kvapas… Visas skerdimo procesas iki šiol gyvas atmintyje. Ir dar skerstuvės. Mama virdavo sprandinę, sultiniu užlikydavo supjaustytus svogūnus, tada sėsdavome prie stalo. Skerstuvių įdėdavo vyresniems broliams, artimam giminaičiui. Toks jau buvo paprotys.
Tokia tad buvo mūsų buitis.
Mes negalvojome nei kiek ir ko reikia šeimai, ar visada pavalgę sočiai tėvai, ar užteks pinigų „iki algos ar avanso“. Prisiminus jaunystę, susimąstome, kad negirdėjome tėvų dejonių. Rengė mus pagal išgales, mokyklos išleistuvėms nupirko baltas sukneles ir aukštakulnius (o varge! Kaip nelengva buvo su jais pavaikščioti!), išleido ir į mokslus. Vieni galėjo pasirinkti Vilnių, Kauną, nemažas būrys – Šiaulius. Gal ir ne visai tą profesiją, apie kurią svajojome turėjome pasirinkti, bet… Ketveri metai traukinuku į Šiaulius ir atgal. Sava bendraklasių grupelė, nors skirtingos mokslo šventovės (institutas, politechnikumas, medicinos mokykla). Ketveri metai drauge su tėvais, kurie laukdavo mūsų grįžtančių iš paskaitų ir egzaminų, išvirę sriubos, pakepinę bulvių, sušildę miežinę kavą. Gal kas pasakys, kad neturėjome studentiškos romantikos, laisvės. Visko buvo. Jauni visur ir visko susigalvoja. Džiaugėmės gauta stipendija, dažnai ja dalindavomės su tais, kurie blogiau išlaikė egzaminą, šventėme sesijos pabaigą, vaikščiojome į šokius, vykome į ekskursijas. Mums buvo gera. Mes mylėjome gyvenimą, gyvenimas neskriaudė mūsų… Jei būtų galimybė laikrodžio rodykles atsukti atgal, vargiai ar rinktumėmės kitą kelią…
Rudenį sparčiai vakarėja. Sutemo ir tą vakarą labai greitai. O mes tiek nedaug išgyvento gyvenimo puslapių atvertėme. Bet kokie jie, tie mūsų gyvenimo puslapiai, nuostabūs! Šiandien laikas padėti… daugtaškį. Dar leisimės į prisiminimus. Keliausime kitomis miesto gatvėmis, pabuvosime kitose įdomiose vietose. Iki susitikimo, skaitytojau!
Janina K.
