JUOZAS ŠARAUSKAS: Červenės dangum užsiklojęs (Bronius Juršė)

Juozas Šarauskas – vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių, Nepriklausomybės kovų dalyvis, pirmasis Kėdainių karo komendantas, Vyties kryžiaus ordino kavalierius, ilgametis Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas, pulkininkas, Šaulių sąjungos Centro valdybos narys, Lietuvos skautų sąjungos vyriausiasis skautininkas. Sušaudytas prie Červenės (iki 1923 m. Igumenas) 1941m. birželio 26-27 d.

Prisimename baisogaliečio biografiją…

Komariškių (Baisogalos valsč., Kėdainių apskr.) vienkiemio ūkininkai Antanas ir Viktorija Šarauskai užaugino aštuonis sūnus ir dvi dukras. Antras jų vaikas Juozas Šarauskas gimė 1894 m. sausio 20 d. Baigęs Baisogalos pradinę mokyklą, įstojo į Šiaulių gimnaziją, kurioje baigė keturias klases. Paskui mokėsi Kijevo matininkų ir hidrotechnikos mokykloje. Mokslus sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 1914 m. gruodžio mėn. baisogalietis buvo mobilizuotas į carinę Rusijos  kariuomenę, pasiųstas į frontą. 1915 m. dalyvavo kovose su vokiečiais Vilniaus, Gardino bei Suvalkų gubernijose. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. netoli Punios buvo sužeistas. Pasveikęs baigė Maskvos 5-ąją praporščikų mokyklą ir 1917 m. vasario mėn. paskirtas į 58-ąjį pėstininkų pulką Voroneže jaunesniuoju karininku. Įsijungė į atskirų lietuvių dalinių organizavimą  Rusijos kariuomenėje. 1917 m. gegužės mėn. kaip Voronežo įgulos lietuvių karių komiteto atstovas dalyvavo Petrograde vykusiame Rusijos lietuvių karių suvažiavime, kuriame buvo svarstomas lietuviškų dalinių steigimas ir organizuotas jų sugrįžimas į Lietuvą, paskirtas dalyvauti Rusijos lietuvių seimo darbe. Voroneže kartu su kalbininku Jonu Jablonskiu nustatė lietuviškus karinius terminus, kurie buvo reikalingi besikuriančiai Lietuvos kariuomenei. 1917 m. liepos mėn. paskirtas į Polocko 28-ąjį pėstininkų pulką, kur vėl pateko į frontą Galicijoje. Dalyvavo kovose su austrais. Pačiam paprašius, buvo paskirtas į Atskirą lietuvių batalioną kuopos vado padėjėju Vitebske, kuriame buvo 1 500 karių. 1918 m. kovo mėn.,  Rusijai pasirašius separatinę taiką su Vokietija, paskelbta senosios armijos demobilizacija., ir bolševikai ėmė formuoti Raudonąją armiją. Išformavus batalioną, apie 1 000 karių paleisti į atsargą. <…>. (žr. monografija Baisogala, 2014, p. 717-718).

Grįžęs į Lietuvą 1918 m. rugsėjo mėn., Juozas Šarauskas kurį laiką dirbo tėvų ūkyje. 1918 m. vasarą ir rudenį iš Rusijos į Tėvynę sugrįžo šimtai lietuvių karių. Prie Valstybės tarybos buvo įsteigta Apsaugos komisija (dar vadinama Karo taryba), kuri registravo iš Rusijos sugrįžusius karininkus ir karius. Jie ėmė kurti Lietuvos kariuomenę: ieškojo galimybių kariuomenę apginkluoti, registravo pirmuosius savanorius. Juozas Šarauskas į Lietuvos kariuomenę įstojo 1918 m. gruodžio 28 d. Kartu su juo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę įstojo dar du jo broliai – Bronius ir Vincas  Šarauskai.

Po trijų dienų Krašto apsaugos ministro įsakymu Juozas Šarauskas paskiriamas Kėdainių srities apsaugos viršininku. Šiai sričiai tuomet priklausė  Kėdainių, Ukmergės ir Kauno (be Kauno miesto) apskritys. Karinę patirtį turintis kraštietis uoliai vykdė pareigas: platino atsišaukimus, organizavo savanorius, telkė savanorių būrius, rūpinosi tų būrių aprūpinimu.

Tyrėjai nurodo, kad pirmasis Nepriklausomybės kovų gynėjų susirėmimas su bolševikais įvyko sausio 15 (13?) d. prie Kaplių kaimo (Kėdainių r.). 1919 m. vasario 7-10 d. Juozo Šarausko vadovaujamas būrys kovėsi su bolševikais Kėdainių–Šėtos ruože. Vasario 8 (9?) d. žuvo vienas geriausių jo būrio karių, žvalgas Povilas Lukšys. (Pirmoji auka dėl Lietuvos nepriklausomybės žuvo vykdydamas žvalgybą prie Taučiūnų kaimo; tuo metu ten įvyko smarkus susišaudymas. Palaidotas Kėdainių kapinėse). Atstūmus bolševikus nuo Kėdainių, tų pačių metų vasario 20 d. Juozas Šarauskas paskiriamas Kėdainių srities komendantu ir organizuoja naujokų šaukimą. Šiose pareigose karininkas tarnavo iki 1920 m. rudens. 1919 m. sausio-lapkričio mėn. dalyvauja nepriklausomybės kovose su bolševikais ir bermontininkais. 1920 m. kovo 27 d. jam suteikiamas kapitono laipsnis. Prasidėjus kovoms su lenkais, rudenį karininkas skiriamas 12-ojo Kauno pėstininkų pulko 2-ojo bataliono vadu. Už nuopelnus Nepriklausomybės kovose ir Kėdainių gynybą karininkas Juozas Šarauskas apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 1921 m. pavasarį karininkas siunčiamas  į Aukštuosius karininkų kursus. 1922 m. Juozas Šarauskas baigia Aukštuosius karininkų kursus, paskiriamas Kariuomenės Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko antruoju pavaduotoju, vėliau – pirmuoju, dar vėliau ėjo viršininko pareigas. Tais pačiais, 1922 m. Juozas Šarauskas sukuria šeimą su Sofija Sabaliauskaite, užaugina sūnų Algirdą (g. 1923 m.) ir dukterį Laimutę (g. 1926 m.).

1923 m. sausį Juozas Šarauskas (slapyvardis Juozapaitis), kaip štabo viršininko Juozo Tomkaus padėjėjas, dalyvavo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinėje akcijoje. Tais pačiais metais jam suteikiamas majoro laipsnis. 1924 m. įsijungia į Šaulių sąjungos veiklą. 1925 m. paskirtas į Vyriausiojo štabo Topografijos skyrių, dirbo geodezininku ir ypatingų reikalų karininku Susisiekimo skyriuje. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos universiteto Teisių fakultetą. (Dėl įtempto darbo ir pablogėjusios sveikatos po dviejų metų  studijas teko nutraukti). 1926 m. sausio 1 d. vėl skiriamos kitos pareigos: dirba Operacijų skyriaus Bendrosios dalies vedėju, nuo liepos 23 d. – Karo muziejaus konservatoriumi. Talentingo karininko pastangomis buvo surinkta  daug eksponatų, susijusių su Lietuvos kariuomene ir kovomis už nepriklausomybę. 1926 m. Suomijoje susipažino su šios šalies apsaugos korpuso Suojeluskunta (šaulių) veikla. Grįžęs į Lietuvą surengė pirmuosius Šaulių sąjungos karinius mokymus. 1928 m. Juozas Šarauskas buvo išrinktas į Šaulių sąjungos Centro valdybą, kurioje išbuvo iki sovietų okupacijos. Už aktyvią veiklą šioje organizacijoje apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu. 1928 m. trumpai dirbo Vyriausiojo štabo Operacijų skyriuje, vėliau – Karo mokslų valdyboje. Lapkričio 23 d. pakeltas į pulkininkus leitenantus. 1929 m. Juozas Šarauskas paskiriamas Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo  Spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. Šiose pareigose baisogalietis tarnavo iki lemtingų 1940 –ųjų.

1930 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 26 d. pradėjo laikinai eiti Karo muziejaus viršininko pareigas, rugpjūčio 5 d. atleistas iš Spaudos ir švietimo skyriaus viršininko pareigų. 1941 m. pradžioje paleistas į atsargą.

Plk. Juozas Šarauskas aktyviai dalyvavo Lietuvos skautų veikloje. Įvairūs internetiniai informacijos šaltiniai nurodo, kad jis kaip karininkas visuomenininkas Lietuvos skautų draugijos veikloje dalyvavo nuo 1924 m. (tais pačiais metais jis pradėjo veiklą ir Šaulių sąjungoje). 1929 m. jis išrenkamas Lietuvos skautams remti draugijos centro valdybos vicepirmininku. 1930 m. spalio 1 d. paskelbtas Skautų sąjungos įstatymas.

Nuo tada Juozas Šarauskas skiriamas vyriausiuoju skautininku. 1933 m. dalyvavo pasauliniame skautų vadų sąskrydyje ir tarptautinėje skautų vadų konferencijoje Vengrijoje. Grįžęs iš sąskrydžio, Palangoje organizavo Lietuvos skautų ir skaučių stovyklą, kurioje lankėsi skautybės kūrėjas lordas R. Baden-Powel‘as su Anglijos skautų delegacija. Stovykloje dalyvavo apie 1 700 skautų ir skaučių. 1935 m. plk. Juozas Šarauskas paskiriamas skautų Brolijos vadu. Juo pulkininkas išbuvo iki 1940 m. liepos 18 d, t. y. iki skautų sąjungos uždarymo. II-oji tautinė skautų stovykla buvo suorganizuota 1938 m., kurioje dalyvavo apie 2 000 skautų ir skaučių.

Publikavo straipsnius ir įsakymus skautų laikraštyje ,,Skautų aidas“ ir to laikraščio priede ,,Skautų vadas“ (1932-1935).

Plk. Juozas Šarauskas dalyvavo ir kitose visuomeninėse veiklose. 1930 m. jis Fizinio auklėjimo draugijos steigiamajame suvažiavime buvo išrinktas draugijos valdybos nariu. 1932 m. pabaigoje Švietimo ministerijos paskirtas nuolatiniu Kūno kultūros rūmų tarybos nariu. Nuo 1934 m. pabaigos Juozas Šarauskas paskiriamas Vytauto Didžiojo Karo muziejaus kolegijos nariu.

Teko rūpintis naujojo muziejaus pastato statyba. 1937 m. vadovavo komisijai įrengiant 35 Kovos varpus Karo muziejaus bokšte. Pirmą kartą varpai bokšte suskambo 1937 m. rugsėjo 8 d. kariuomenės pirmūnų suvažiavimo metu. <…>. 1939 m. Juozas Šarauskas buvo Jūros savaitei ruošti vyriausiojo komiteto vicepirmininkas. <…>. (žr. monografija Baisogala (V., 2014, 720).

Apdovanojimai

Už nuopelnus Lietuvai pulkininkas Juozas Šarauskas buvo apdovanotas:

Klaipėdos išvadavimo sidabro medalis (1925),

Vyčio kryžiaus II rūšies 3-iojo laipsnio ordinas (1928),

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis (1928),

Lietuvos nepriklausomybės medalis (1928),

DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas (1929),

Latvijos nepriklausomybės medalis (1929),

Lietuvos šaulių sąjungos „Šaulių žvaigždė” ordinas (1931),

Lietuvos skautų sąjungos „Lelijos” ordinas” (1931),

Lietuvos skautų sąjungos „Gedimino Vilko” ordinas (1932),

Estijos skautų Lelijos ordinas (1932),

Latvijos skautų „Baltosios Lelijos“ ordinas (1934),

Vengrijos skautų medalis (1934),

Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinas (1936),

Latvijos Trijų Žvaigždžių 3-iojo laipsnio ordinas (1937),

Latvijos skautų „Pilkojo Vilko” ordinas (1937)

Garbės ženklas „Plieno Sparnai” (1938),

Šaulių žvaigždės medalis (1939),

Pripažintas kariu savanoriu (po mirties) (2000 04 05).

1941 m. balandžio 26 d. plk. Juozas Šarauskas suimamas, tardomas ir kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, IV mirtininkų skyriuje. Prasidėjus karui, birželio 22-23 d. su kitais kaliniais iš mirtininkų kamerų buvo išvežtas į Minsko kalėjimą. <…>. Birželio 26-27 d. sušaudytas šalia Červenės kaip ir šimtai lietuvių, lenkų, rusų, gudų ir kitų tautybių politinių kalinių. Baisogalos kapinėse šalia Tėvų kapų yra plk. Juozo Šarausko kenotafas.

Archyvuose bylų nerasta

                     
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro turima informacija (žr. lrs.lt/<…>) nurodoma, kad Lietuvos ypatingajame archyve ir Lietuvos centriniame archyve nėra bylų apie Červenės žudynių eigą. Tolimesnis tyrimas sudėtingas, nes istorikams jau žinomuose  Rusijos Federacijos vis dar įslaptintuose archyvuose yra spragų ir dėl sovietų įstaigose karo pradžioje buvusios suirutės, atsiliepusios ir represinių įstaigų raštvedybai. Be to Rusijos Federacijoje esantys archyvai dabar nėra tokie atviri, kaip XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje. Vokiečių lėktuvų antskrydžio Minske metu buvo sunaikinti kalėjimo raštinėje buvę dokumentai. ,,Tolimesniems tyrimams reikalingas bendradarbiavimas su Baltarusijos žinybomis ir istorikais <…>, “ – rašoma minimoje svetainėje.
Šiuo metu vienintelis patikimas informacijos šaltinis lieka išsigelbėjusio kalinio pulkininko Jono Petruičio 1942 m. išleisti atsiminimai. (Dar žr. 1990, 2020 m. atsiminimų leidimus).  

,,<…>. Tik po poros valandų laiko išgirdom už mūsų durų kažin ką kasant ir kapojant. Pagaliau brakštelėjo raktas duryse, ir jos tiek prasivėrė, kad žmogus galėtų išeiti. Liepė mums visiems po vieną iš kameros išeiti. Bet ką mes pamatėme koridorium eidami, tai mus net šiurpas nukrėtė ir plaukai pasišiaušė. Tik dabar mes pamatėm, kur krito ir sprogo tos dvi bombos, nuo kurių mūsų kameros sienos taip smarkiai sudrebėjo ir pakvipo piroksilino dūmais. Po vieną vos išlindom pro duris ir beveik rėplomis koridorium kopėm per griuvėsius. Čia padarytas visas chaosas. Šioj dviejų aukštų priešakinėj kalėjimo dalyje nuo stogo iki žemės viskas sugriauta ir sumaišyta, liko tik didžiulė krūva plytų, akmenų, lentgalių ir suraitytų geležų. Kaip mūsų kamera atlaikė tokius smūgius – negalime suprasti. Net visas kalėjimo kiemas buvo griuvėsiais užverstas, per kuriuos sunku pereiti. Pirmoji bomba, pataikiusi į stogą, pramušė antrojo aukšto lubas, grindis ir, nukritusi kalėjimo raštinėje, sprogo. Ji sugriovė raštinės lubas, sienas ir grindis, sudraikė spintose sukrautas visas kalinių bylas, užmušė kalėjimo viršininko padėjėją ir devynis enkavėdistus, tik paliko vieną sveiką mūsų kameros sieną, griuvėsiais ją užvertusi. (Išryškinta L. M.- past.) Jei ji būtų kritusi bent vienu metru arčiau į mūsų pusę, būtų po tokiais pat griuvėsiais, kaip raštinėje, likę gulėti aštuoniasdešimt trys mūsų lavonai… / Kita bomba sprogo toj kameroj, kurioj prieš pusvalandį mes visi buvom suvesti ir galėjom pasilikti joje, bet kalėjimo tarnautojai kažin kuriais sumetimais mus buvo nuvedę į priešakinę kamerą, tuojau už koridoriaus sienos. <…>.“  (J. Petruitis. Kaip jie mus sušaudė. V., 1990, p. 164-165)

Atminimo įamžinimas

Pulkininko Juozo Šarausko atminimo įamžinimas:

                                                                                        Parengė Laima MACYTĖ