Radviliškio Vaižganto progimnazijoje unikalus – raketų Kosminio modeliavimo muziejus. Jį prižiūri ir puoselėja Viktoras Karmonas, ilgametis Radviliškio gimnazijos fizikos mokytojas ekspertas, Lietuvos pedagogas, neformaliojo švietimo būrelio vadovas, raketų Kosminio modeliavimo muziejaus įkūrėjas.
2025 m. balandžio 20 d. gerbiamam pedagogui, išskirtinės sporto šakos treneriui Viktorui Karmonui sukanka 80 metų. Jubiliejaus proga Radviliškio Vaižganto progimnazijos bendruomenės vardu nuoširdžiai sveikiname ir linkime sveikatos ir šviesių, džiaugsmingų metų.
Radviliškio Vaižganto progimnazijos administracija
Mintimis, unikaliais prisiminimais, įžvalgomis apie gerbiamą Viktorą Karmoną dalinasi buvusi kolegė, veikli pedagogė, aktyvi Radviliškietė Janina Kaučikienė.
Metus skaičiuoja rugsėjais
Gyvenimas – tai ėjimas. Vis lekiame, skubame, svajojame, kuriame planus. Bet staiga ateina suvokimas: laimė, kai gali stabtelėti, prisiminti nuskubėjusio laiko akimirkas. Viktoras Karmonas tokių akimirkų turi nesuskaičiuojamai daug. Ypač, kai praveria SAVO – vienintelio tokio mieste, apskrityje, net respublikoje – raketų Kosminio modeliavimo muziejaus duris.
Muziejus įkurtas 2017 metais Vaižganto gimnazijoje. Prieš kelis dešimtmečius čia buvo tik nedidelis 25 kvadratinių metrų kabinetas, į kurį po pamokų rinkdavosi mokiniai, raketų Kosminio modeliavimo būrelio nariai ir konstruodavo raketas, ruošdavosi varžyboms. Kosminio raketų modelių sporto varžybų taisyklės patvirtintos 1966 metų Tarptautinės aviacijos federacijos sportiniame kodekse. Modeliai, ruošiami čempionatams, privalėjo atitikti daugelį reikalavimų. Buvo vertinama: mastelis, svoris, medžiagos. Raketos modeliukai turėjo būti sumontuoti taip, kad skristų ir nesprogtų. Būdavo, kad modelis gaminamas visus metus, o jis sprogsta per keliolika sekundžių. Raketų gaminimui buvo reikalingos lėšos. Viktoras nepamiršo, kad daug kartų reikėjo lankytis pas įvairius rėmėjus, prašyti lėšų, lenkti galvą. Būta nemažai supratingų verslo žmonių, įmonių, įstaigų vadovų. Padėdavo ir rajono savivaldybės taryba, meras, moksleivių tėvai. Reikalingomis medžiagomis, kurių rinkoje nuolat trūko, reikėdavo pasirūpinti net keleriems metams į priekį. Visa tai buvo kasdieninis rūpestis, mintys, idėjos, brėžiniai, atradimai, nusivylimai ir džiaugsmai. Pagamintos, grįžusios iš įvairiausių varžybų, čempionatų, žaidynių, parodų raketos buvo laikomos fizikos kabinete, mokytojo namuose. Jas norėjosi išsaugoti. Taip ir gimė mintis įrengti muziejų.
Kartais iki dangaus tik vienas žingsnis
Šiandien Kosminio modeliavimo muziejus gyvuoja Radviliškio Vaižganto progimnazijos atnaujintose, padidintose erdvėse ir nuolat sulaukia lankytojų. Jame eksponuojami raketų modeliai, diplomai, medaliai, taurės, padėkos raštai, būrelio narių pasiekimai. Viktoras juokauja: „Galėtų būti visko daugiau ir erdviau, tuomet prireiktų dar dešimties tokių patalpų“.
Mėgsta Viktoras dabar čia pasėdėti vienas, prisiminti, kiek būta tylaus džiaugsmo, vidinės brandos. Tai buvo šviesos metas, džiaugsmo, kuris užsimezga kasdienybės šurmulyje, metas. Prisiminimuose pirmosios varžybos Žemuosiuose Paneriuose (1969 m.), Europos ir Pasaulio čempionatų ir Žaidynių akimirkos… ir veidai tų, ištikimų vaikų, kadaise atsargiai pravėrusių būrelio duris. Tai buvo išmintingi, gabūs, darbštūs, kantrūs, kūrybingi, optimistiškai nusiteikę vaikai (deja, merginų buvo mažoka). Visko būta per 46 eksperimentų ir atradimų metus. Apie tai mokytojas mielai pasakoja muziejaus lankytojams. Jis laimingas dalindamasis savo patirtimi su atvykusiais čia mokiniais, auklėtiniais (mokytojas išugdė šešias abiturientų laidas), miesto gyventojais, rajono, respublikos svečiais. Buvę būrelio nariai išsiskirstė plačiai po šalį. Buvo Viktoras juos atradęs, o dabar… Dabar lankydamiesi gimtajame Radviliškyje jie ateina į mokyklą. Tomis akimirkomis mokytojas mąsto: „ Aš buvau Juos atradęs… buvau Jų gyvenimo epizodas, o norėjau būti jo dalimi… Jie buvo akimirka mano gyvenime, o aš norėjau, kad tai būtų ilgam…“. Buvę mokiniai pasklidę ne tik po Lietuvą, bet yra gyvenančių Vokietijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Australijoje. Savo mintis, prisiminimus parašė muziejaus lankytojų knygoje.Jos nuoširdžios ir labai daug pasakojančios:
„Ačiū!“ Kiekviename įraše pasikartojantis žodis.
„Metų darbai!“
„Šaunus žmogus, paskyręs gyvenimą šauniam tikslui!“
„Ačiū už idėjas, sumanymus, atkaklumą, kruopštų darbą, už neįkainojamas vertybes!“
„Ačiū už tai, kad mokytojas atrado daug pasekėjų, kurių gyvenimo startas buvo čia!“
„Ačiū už iškovotas pergales!“
Kiekviename įraše palinkėjimas: sveikatos! Ir susižavėjimas, nuostaba:
„Likom be žado!“
„Fantastika! Nepakartojama!“
„Kosmodromas mokykloje!“
Pabuvoję neįprastame muziejuje, visi supranta, kad muziejus atsirado nusipelniusio kosminio modeliavimo trenerio, tuo metu jauniausio fizikos mokytojo eksperto Viktoro Karmono idėjų, svajonių, entuziazmo, kantraus darbo dėka. Svarbūs laimėjimai: per šimtą kartų modeliuotojai tapo respublikos jaunių ir apie keturiasdešimt kartų suaugusiųjų čempionais, gynė Lietuvos garbę sąjungos čempionatuose (1982–1998), iškovojo pergales Europos Sąjungos šalyse: Europos čempionatuose (Slovakijoje, Slovėnijoje, Serbijoje, Juodkalnijoje, Rumunijoje), Pasaulio čempionatuose ir Oro žaidynėse (Slovakijoje, Turkijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Barselonoje, Serbijoje) ir kt.
Dirbo Viktoras ramiai, nesigirdamas. Tylomis išvykdavo, kovodavo už Lietuvos garbę, parveždavo taures, medalius, diplomus. Pasinėrę į savo kasdieninę veiklą, gal ir ranką paspausti, ir pasidžiaugti pergalėmis neskubėjome. Atleisk, kolega…
Kai viskas jau praeityje gal ir pats Viktoras kartais pagalvoja, kaip tiek daug buvo pasiekta? Ar įmanoma? Be abejo, įmanoma, jei įdedama širdies. Tai patvirtina ir muziejaus svečiai: Dimisijos generolas-leitenantas Arvydas Pocius, buvusi mokinė, gintaro darbų virtuozė Violeta Daugelienė, padovanojusi raketos METEOR-2 gintarinę kopiją. Tuo neabejoja ir buvę būrelio nariai: aviacijos inžinierius, pilotas, Civilinės Aviacijos administracijos Orlaivių skyriaus specialistas, J. Kairio lėktuvo paruošimo skrydžiams komandos narys Algimantas Deikus. Tai patvirtina Žilvinas Augė, Maltos oro linijų pilotas, aviankonstruktorius Saulius Petkevičius, Agnius Sluckus, tuomet kovoje su stipriausiais amerikiečių ir rusų modeliuotojais laimėjęs trečią vietą. Ir dar daugelis kitų. Su savo mokytoju jie augo ir brendo, tobulėjo. Tai darė braidydami po pievas, kuriose ieškojo pasimetusių modelių, žiūrėdami į dangų ir laukdami, kol iš platybių sugrįš jų kūriniai. Su treneriu jie išgyveno čempionatų kovų įtampą, pergalių džiaugsmą ir pralaimėjimo liūdesį.
Vaikui reikia lyderio, kuris savo entuziazmu skatintų jo išmonę, sumanymus, darbus. Aštuoniasdešimtųjų metų pradžioje rajone jau buvo pastebimi mokytojų Nijolės ir Viktoro Karmonų pasiekimai Jų darbu susidomėjo pedagogai, švietimo skyriaus darbuotojai. Fizikas Viktoras Karmonas mielai dalijosi savo darbo patirtimi. Kolegos, pabuvoję mokytojo pamokose, stebuklų lyg ir neatrado. Pamokos esmė – darbinė nuostata, optimalus šiuolaikinių metodų ir mokymo priemonių derinys. Mokytojas moksleivius mokė atskirti reikšmingiausius dalykus nuo antraeilių. Mokiniai žinojo, kad ir maži darbai svarbūs ir reikalingi. Pamokoje turi būti tik tai, kas reikalingiausia: mokymo priemonės ir suvokimas, kad smegenys privalo dirbti kiekvieną akimirką. Kai atsakinėjama, kai mokytojas užduoda klausimą, kai aiškinama nauja tema. Kai su Viktoru kalbėjomės apie darbą (labai gaila, bet taip ir neteko pabūti fizikos pamokoje!), jis šyptelėjo: ,,Ne angelas aš buvau. Mokėjau ir supykti, ir pareikalauti. Pakako ir reiklumo, ir griežtumo…“ Bet juk visa tai ne amžina. Mokytojas gali būti visoks: ir netikėtas, ir keistas, ir … nesuprastas. Blogai, jei mokinys į pamoką ateina su baime. Viktoras žinojo, kad pamokoje turi būti tiek pamokų, kiek yra mokinių. Mokinių klasėje daug ir visi skirtingi. Gal kuris ateidavo į pamoką su išankstine nuostata: kam ta fizika reikalinga? Atsakymas negalėjo būti skubotas. Čia svarbiausia kantrybė. Kartais vykdavo nebyli dvikova „Kas – kurį?“ Anot vienos buvusios mokinės „su charakteriu“, mokytojas turėjo kažkokį stebuklingą raktelį, kuriuo atrakindavo visas duris į mūsų širdis ir protus. Pirmosios Viktoro abiturientų laidos seniūnė Gražina Zabukaitė džiaugiasi: „Man pasisekė, kad jis buvo mano mokytojas. Jis buvo kaip mano tėvas: reiklus, suprantantis, užjaučiantis. Jei ne auklėtojas, aš nebūčiau tokia, kokia esu. Jis mokėjo patarti nežemindamas, neįžeisdamas. Jo pamokos gyvos iki šiol“.
Auklėtinis Zenonas Bakutis teigia: „Sunku surasti taikliausią žodį, apibūdintį jo veiklą. Entuziastas, sugebantis klasę sutelkti bendriems darbams. Mūsų tėvai jį gerbė už paprastumą. Mes gi mokėmės būti savo vietoje, išlikti savimi, nepasiduoti sunkumams“.
Būrelio narys Saulius Petkevičius žavėjosi mokytoju Viktoru: „Man pasisekė, kad likimas suvedė mus. Jis buvo man kaip tėvas. Ypatingai, kai patyriau kraupią avariją. Kai susitinkame, jaučiuosi laimingas. Pabūni su tokiu žmogumi ir tampi stipresnis, pasisemi optimizmo“.
Agnė Vaitekūnaitė (ji lankė būrelį) džiaugiasi, kad mokytojas neapsiribojo tik žinių perteikimu. Savo pavyzdžiu skatino tobulėti, tuo formavo asmenybes. Jis ne tik mano, bet ir mano mamos, tetos, pusbrolio mokytojas. Džiaugiamės, kad jo muziejus – tikras kultūrinis paveldas. Norėtųsi, kad jo „vidinis varikliukas“ dar ilgai ir sėkmingai dirbtų.
Ne iš karto atėjo suvokimas, kad reikia praleisti daugiau laiko su tais, kurie tiki juo, skatinti jų augimą. Ankstyvais rytais, prieš pamokas, niekieno neverčiamas ir neskatinamas jis dirbo su mokiniais, kuriems arba neįkandami buvo fizikos uždaviniai, arba jie norėjo mokėti daugiau nei visi kiti.
Žingeidžius nukreipdavo į neakivaizdinę jaunųjų fizikų mokyklą „Fotonas“. Maži atradimai sustiprindavo vidinį džiaugsmą, ugdė smalsumą, skatino ieškoti šviesos kasdienybėje. Neatsitiktinai Viktoro Karmono mokiniai rajono fizikų olimpiadose pelnė daug pergalių.
Per visą darbo laiką jo ruošti mokiniai 250 kartų tapo nugalėtojais ir prizininkais. Jis penkiolika kartų organizavo fizikos kabineto ir kosminio modeliavimo būrelio narių darbų parodas Lenkijos, Latvijos, Švedijos, Vokietijos pedagogams, švietimo ministerijos atstovams. Jo ruošti mokiniai puikiai laikė mokyklinius ir valstybinius egzaminus, aukštų rezultatų pasiekė stojamuosiuose egzaminuose į aukštąsias mokyklas.
Kolegas visada žavėjo Viktoro atsidavimas darbui.
Suskaičiuoti, kiek mokinių per 46 darbo metus Viktoras mokė fizikos dėsnių, neįmanoma. Gi norint sužinoti, kiek fizikos dėsnių žinojimo jo mokiniams prireikė gyvenime, galima tik pasitelkus fantaziją. Žodžių, apibūdinančių fizikos mokytoją, gausybė: reiklus, puikus patarėjas, įdomus, paslaptingas, jaunatviškas, energingas, santūrus, darbštus, tvarkingas, kartais nusiteikęs poetiškai. Jo kalbos švenčių metu būdavo lyriškos, išmąstytos, išjaustos. Kartais galėjai net suabejoti, ko jame daugiau – tiksliuko ar humanitaro…
„ Mano rugsėjai. Mylėjau aš juos…“
Rugsėjai… jų būta įvairiausių. Moksleiviški gimtuosiuose Švenčionyse, studentiški Vilniuje, Radviliškyje – judviejų su žmona Nijole, sūnumi fiziku Audriumi, anūku (dabar informatikos specialistu) Arnu. Jaunystėje daugeliui atrodo, kad visi keliai atviri, kad patys renkamės savo gyvenimo kelią. Tačiau yra daug veiksnių, kurie mus kažkur nuveda. Taip jau atsitiko, kad likimas Viktorą atvedė į pedagoginį institutą, po to į Radviliškį. Tik dirbdamas mokykloje suprato, kad mokytojo veikla daugiaplanė: fizikos mokytojas, būrelio vadovas, pedagogų tarybos ar profsąjungos pirmininkas, rajono fizikų metodinio būrelio pirmininkas. Tik spėk suktis. Tad ir dirbo. Dejonių nebuvo. Žinojo, kad viską galima suderinti. Džiaugdavosi atradęs laisvą minutę pamėtyti kamuolį sporto salėje į krepšį, su mokiniais pažaisti šachmatais. Jam patiko gyvenimas, kuriame atrado prasmę. Jo darbas buvo įvertintas ne kartą rajone ir respublikoje. Padėkas raštai, suteikta aukščiausia kvalifikacinė kategorija – ekspertas, įteikta daugybė apdovanojimų:
- Lietuvos kūno kultūros ir sporto Departamento prie vyriausybės atminimo medaliai už nuopelnus Lietuvos sportui (2007 m., 2013 m., 2017 m., 1995 m., 1996 m., 2006 m.).
- Lietuvos aeroklubo Garbės ženklas. Lietuvos nusipelniusio trenerio Garbės ženklas. Šiaulių apskrities Garbės ženklas už nuopelnus Šiaulių apskričiai. Lietuvos aeroklubo (LAK) Garbės ženklas už nuopelnus aviacijos sportui. Radviliškio mero padėkos ženklas.
- Tarptautinės aeronautikos (PAUL TISSANDER) diplomas.
- Nominacija „Šiaulių krašto žygdarbis“ suteikti vardai:
Radviliškio garbės pilietis
Lietuvos nusipelnęs treneris
Geriausias aeroklubo treneris
LAK (Lietuvos aeroklubo) Garbės narys.
Argi gyvenimas ne stebuklas?
Tolstančios dienos į laiko laikrodį sutalpino daug troškimų, norų, pergalių. Šiandien mokytojas Viktoras jau nebegalvoja, kad reikšmingiausia dar ateityje, kažkoks vidinis balsas tvirtina, kad esi viduryje tarp to, kas buvo ir kas bus. O to Bus vis mažiau ir mažiau. Į savąją mokyklą ateina vis rečiau. Čia viskas pažįstama, bet ir pasikeitę. Kolektyvas naujas, mokytojai jauni. Visus pašnekino, jam mokytojai irgi dėmesingi. Argi gyvenimas ne stebuklas?…
Mokytojas laiko neskaičiuoja mokykliniais skambučiais. Jis bėga savaime. Rytas, vakaras, savaitės, mėnesiai, metai… Kai pats primiršta, medikai primena, kad reikia mylėti save, daugiau rūpintis savimi (praėję keleri metai Viktorui buvo klastingi). Šiandien uostas, į kurį iš muziejaus skuba – namai, kur laukia patys artimiausi žmonės.
O kaip su norais? Svarbiausia – pilnatvės jausmas. Niekada nesvajojo apie sodybas ar dvarus, nesižavėjo kelionėmis į egzotines šalis, nepasidavė pinigų valdžiai. Didžiausia gyvenimo dovana – šeima ir 46 metus supęs gabus jaunimas.
Pavasarį, balandžio 20 d., Viktoras švęs 80 metų jubiliejų. Tegul ši diena bus įsimintina, kupina mažų stebuklų. Gal tai bus saulėtas rytas, giedras dangus, nelauktas ar netikėtas telefono skambutis, buvusių auklėtinių gėlės, aplinkinių šypsenos. Viskas tebūna! Tebūna taiki padangė!
Buvusi kolegė
Janina Kaučikienė
II vietą. Baikonuras, 2006 m.
to rankos paspaudimas.
