Mielas skaitytojau, ar tau kartais nebūna taip, kad užsimiršti, kiek tau metų ir vis dar tapatinies su savimi jauna? Ir tuomet tu gyveni praeityje, kuri tokia artima, pažįstama, miela. Rodos, viskas buvo tik vakar. Atmintis tokia šviesi, mintys nuskraidina ten, kur – oi, kiek daug visko būta! Visagalis laikas vis ką nors dovanoja: džiaugsmą, viltį, sėkmę, problemą, netektį, sielvartą, atradimą, pergalę. Tai visa išgyvenimų, jausmų pynė. Naktis ir diena, diena ir naktis. Aš saugau jas, susigrąžinu, kad nebūčiau viena. Vienatvė – sunki būsena. Tai sielos buveinė, tai šventykla, kurioje gali išgirsti savo širdies balsą, prisiminti, kas iš tiesų esi, kas yra tie, su kuriais kartais suveda likimas. Senovės išminčiai siūlė eiti į dykumą ne tam, kad atsiskirtum nuo žmonių, bet tam, kad juos atrastum.
Gera, kai būnu viena. Viena, bet su kitais. Iš vakarykštės dienos pasiimu tai, kas geriausia. Manyje tiek daug žmonių gyveno – didelių, mažų, senų, jaunų, ėjusių ir einančių greta. Mano ir jų gyvenimas spalvingas, nepakartojamas. Nors sakoma, kad laikas visagalis, jis negali pakeisti to, kas buvo, negali ištaisyti klaidų, bet paklaidžioti laike galime visi.
Dažnai nuklystu į vaikystę. Ji nebuvo nei alkana, nei skurdi ar pilna skaudžių akimirkų. Ji buvo tokia, kaip ir daugelio pokario vaikų. Augome daugiavaikėse šeimose, lakstėme kiemuose ir gatvėse. Mes buvome laisvi žaisti, fantazuoti, gyventi savo vaikišką gyvenimą. Mūsų tvirtovė buvo namai, kuriuose gyveno MEILĖ ir RŪPESTIS. Mūsų, vaikų, didžiausia laimė buvo tai, kad turėjome MOTINĄ. Ji, kaip ir visos motinos lietuvės, davė viską, ką galėjo duoti motina. Ne, ji nedainavo mums lopšinių, ji nesekė pasakų. Tam ji paprasčiausiai neturėjo laiko. Ji daug dirbo, kad namai būtų švarūs, kad šeima būtų soti, kad daržai nuravėti, kad valgymas būtų skanus ir visiems jo užtektų. Ji rūpestingai prižiūrėdavo sergančius, paguosdavo susipešusius, nuramindavo išsigandusius. Jos širdis buvo sklidina MEILĖS, o pavargusios rankos šiltos ir švelnios. Ji daug ko išmokė: būti gerais, dosniais, atjaučiančiais…
Aš vis dar prisimenu savo pirmąją mokyklą Janonio (Jaramino) gatvėje – žydų šulę ir septynmetę Laisvės alėjoje. Mano mokykla – tai bičių avilys – triukšmingas, pilnas dūzgesio per pertrauką ir nurimęs klasėje po skambučio. Keistų dienų būta mokykloje. Dingo šviesa – užsidegėme ant suolo tėvų rankomis pagamintas spingsules. Sušalome kieme per pertrauką – sugrįžę klasėn stumdomės prie šiltos krosnies. Jei trukdėm mokytojai, statydavo į kampą, neišmokus pamokos palikdavo „po pamokų“. Į mokyklą ėjome noriai. Joje gyvenome spalvingą, nuostabų gyvenimą. Vienus mokytojus mylėjome, kitų prisibijojome. Vieni patiko daugiau, kiti mažiau, bet niekada tėvams nesiskųsdavome dėl jų. Jie bebūtinai turėjo patikti. Jie daug žinojo ir stengėsi, kad galybė žinių atsidurtų mūsų galvose. Ir tėvams tai buvo svarbu. Mūsų laimės dienos buvo nepastovios, bet kupinos potyrių ir įspūdžių. Mes nejutome iš mokytojų kažkokio spaudimo, bet ko gero, jau mokykloje pradėjome suvokti, kad labai svarbu padaryti tai, kas būtina, o paskui gal kada ir tai, kas, atrodytų, neįmanoma. Jie, mūsų MOKYTOJAI, buvo dosnūs ir mylintys, išradingi, įdomūs ir kažkokie paslaptingi. Ko gero būtent mokykloje išmokome vertinti tai, ką turime. Girdėjau sakant, kad „patys gražiausi dalykai pasaulyje negali būti nei matomi, nei paliečiami – jie jaučiami širdimi“. Žiūrėk, praėjo nuo kažkokio įvykio daug metų, o tavo atmintyje atgimsta tai, kas buvo labai seniai. Ir tikrai, mano prisiminimai lydi mane per visą gyvenimą. Ir kai dalinuosi jais, jie tampa dar tikresni.
Institute mus mokė daug puikių dėstytojų. Mes turėjome juos „atrasti“, t. y. suvokti, kuris labiausiai atsidavęs savo darbui, kuris geriausiai supranta mus, tik palikusius mokyklinį suolą – baigščius, nepatyrusius, nepažįstančius gyvenimo. Nesunku buvo atrasti „savus“, kurie savo išmintim dalinosi atvira širdimi bei protu, kupinu meilės. Mylimiausiu tapo poeziją pamėgęs ir mus prie jos prijaukinęs kalbos dėstytojas. Jo šypsena mus kerėjo. Už jos slėpėsi tyra širdis ir meilė žmogui. Ačiū, likime, kad suvedei mus su tokiu nuostabiu žmogumi! Kokia tiesa žodžiuose: „Ir vienos nedidelės žvakutės šviesa apšviečia daugiau nei jai pačiai reikia. O jei dega kelios žvakės?..“
Visi stengiamės rasti žmonių, su kuriais būtų galima nusiimti šarvus ir pamiršti rūpesčius. Tik bendraujant su artimais galima iškloti viską, ką kitur nutylėjome. Galime išlieti pyktį, prisipažinti bijantys skriaudų ir niekinimo. Juk negalima viską vienam išgyventi. Mes visi turime ištikimų draugų, kurie visada būna šalia, kai to labiausiai reikia. Vertinkime tas akimirkas, kai surandame laiko arbatos puodeliui, patylėti, kai skauda, pabūti drauge džiaugsme ir liūdesy.
Kiekvienam žmogui skirtas savas takelis šioje žemėje. Kartais ir „artimas – svetimu palieka, svetimas – dalimi tavęs“ (J. Degutytė). Skaičiau: „kiekvienas esame laiškas vienas kitam. Ir tik nuo mūsų priklauso, kokius laiškus vieni kitiems parašome ir kokiomis akimis juos perskaitome“.
Šiandien tariu dėkui ne tik patiems artimiausiems draugams, bet ir laikui, kurį praleidau su vyresniais kolegomis. Suvokiu, kad senjorų amžius bylojo apie išmintį. Nepamirštamos tos pamokos, kurias gavau iš vyresnių bendradarbių, kurie mokėjo ir anekdotą sukurti, ir eilėraštį padeklamuoti, ir panardinti į nuostabų lietuviškų dainų pasaulį, ir pasidalinti gyvenimo patirtimi. Dabar, prisimindama juos, baiminuosi minties, kad kiekvienas pabuvimas su artimu gali būti paskutinis…
Kartais susimąstau, kad mes, moterys, beveik visos, turime ypatingą talentą sukurti problemą iš paprasčiausios smulkmenos. Man tai ypač būdinga. Nerandu žodžių, kuriuos norėčiau išsakyti pačioms ištikimiausioms draugėms ir dukterėčiai, kurios sugeba mane „nuleisti žemėn“, kai supanikuoju.
Ne kartą teko prie kapo duobės tarti atsisveikinimo žodį. Tai be galo sunku, nes visa esybe suvokiu, kad tie žodžiai pavėluoti, kad ne kartą buvome abejingi, nejautrūs, nekalbūs, nedėmesingi, pamiršę, kad svarbiausia – žodis DABAR… Deja, „esame tai, kas esame, esame ten, kur esame. Atsitinka tai, kas turi atsitikti“ (E. Jackaitė).
Vis dažniau pagalvoju, kad nemokame džiaugtis vieni kitais ir laiku, kurį galime praleisti drauge namuose, gatvėje, sode, kelionėje. Diena nuo ryto turi tiek nedaug valandų, o jos pašėlusiai greitai pranyksta. Vardijame darbus, kurių nepadarėme, o žodžiai lieka neištarti…
Kada nors atsisuksime į praeitį, į metą, kuriame dabar gyvename. Vertinsime jį, o gal kiti iš kitos istorinės perspektyvos. Ką tuomet manysime apie šį laiką, kas jame atrodys pažįstama, o gal beviltiškai pasenę? Ką būsime pamiršę, o ką išsaugoję atmintyje?
Šią akimirką jaučiuosi gerai ir nenoriu prarasti to, ką gavau dalindamasi su kitais.
Amžėjanti
radviliškietė Janina
