Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai“ (7)
Šįkart papasakosiu apie Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytojus Aliną Tičkienę (1944-2018) ir Vytautą Tičką (1941-2012). Alina mokė vaikus matematikos, Vytautas – biologijos. A. Tičkienė pradėjo dėstyti šioje mokykloje 1967 metais, paskutinė jos pamoka čia buvo 2013 metais, bet ir vėliau ji kartais pavaduodavo susirgusias savo koleges. V. Tička dirbo Grinkiškyje trumpiau.
Aš, buvęs jų mokinys, aplankiau Aliną ir Vytautą Tičkas 2012 metais, kai Alina, nors būdama jau pensijoje, dar dirbo mokykloje, tik jos vyras jau nebe.
Moteris stipriausia, kai gina vaikus
Du insultai, po kurių reikėjo pradėti iš naujo mokytis kalbėti. Sugrįžimas iš klinikinės mirties. Gydytojai manė, kad Alina Tičkienė iš Grinkiškio jau visam gyvenimui liks invalidė, nekalbant apie tai, jog galėtų vėl atsistoti prieš klasę. Juo labiau, kad jos dėstoma disciplina – matematika.
Tačiau A. Tičkienė ne tik ištvėrė, bet ir rado savyje jėgų atsitiesti. „Kitaip negalėjau – mano vaikai buvo dar maži“, – tarsi paprastai paaiškino savo ištvermę mokytoja. Tikriausiai taip pasakytų dažna moteris. Kai kyla pavojus jų vaikams, jos gali daug. Gal net viską.
Po pirmojo priepuolio, ištikusio mokytoją dar 1986 metais, A. Tičkienei teko ilgai gydytis, o paskui ji vėl pravėrė Grinkiškio mokyklos duris. Tai – viena didžiausią pedagoginį stažą turinčių mokytojų Grinkiškyje.
A. Tičkienė: Mudu su Vytautu susipažinome Vilniuje. Aš iš Kėdainių krašto. Pagal dokumentus gimiau 1944 metų lapkričio 8 dieną, o iš tikrųjų – 1945 metais Kėdainių rajono Nociūnų apylinkės Gelnų kaime. Mano tėveliai Kazakevičiai ir kilę iš tų vietų. Šeimoje augome 4 vaikai: 2 broliai ir 2 seserys; dar viena sesutė mirė būdama maža.
Vyriausias šeimoje mano brolis Vladas. Po jo gimiau aš, po manęs – sesuo ir brolis. Vladas studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete, bet nespėjo išlaikyti valstybinių baigiamųjų egzaminų, nes pokariu buvo komunistinis vajus – siuntė komjaunuolius pakelti kaimą, tai teko išvažiuoti ir jam. Buvo paskirtas Radviliškio rajono „Spindulio“ kolūkio pirmininku ir dirbo ten gal 7 metus. Vėliau dirbo kituose ūkiuose, paskutiniuosius metus – Panevėžio rajono Žibartonių kolūkyje, ten ir liko gyventi. Būdamas 70 metų išėjo į pensiją.
Kitas mano brolis – Zenonas studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje ir liko ten dirbti dėstytoju. Mokslų daktaras, docentas. Sesuo Vanda baigė Kauno medicinos institute farmacijos studijas. Ji jaunesnė už mane, bet jau pensininkė. O mes su Zenonu dar dirbame.
V. Tička: O aš gimiau 1941 metų rugsėjo 21 d. Rokiškio rajono Lukštinių kaime. Be manęs, mūsų šeimoje augo dar sesuo, vyresnė už mane. Ji dirbo statybininke.
Baigęs vidurinę mokyklą, vienerius metus dirbau Zarasų miškų ūkyje. Po to įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, biologijos ir žemės ūkio pagrindų mokytojo specialybę. Baigęs institutą, gavau paskyrimą į Rokiškio rajono Južintų vidurinę mokyklą. Tačiau padirbėti teko tik 2 mėnesius – pašaukė į tarybinę armiją. Kadangi buvau su aukštuoju išsilavinimu, tarnauti reikėjo tik vienerius metus, Černiachovske. Tai buvo 1965–1966 metai.
Po tarnybos armijoje atvažiavau į Grinkiškį, nes čia jau dirbo žmona Alina. Sutikau ją studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute, įsimylėjome vienas kitą ir apsivedėme. Taigi į armiją aš išėjau jau vedęs.
A. Tičkienė: Pedagogiką pasirinkau, nes man visada patiko bendrauti su vaikais. Padėjau tėvams auginti brolį ir sesutę, o ir kaimo vaikų pulkas paskui mane sekiodavo.
Tačiau iš pradžių bandžiau ne pedagogiką. Dauguma iš mūsų klasės stojo į Kauno politechnikos institutą, tai ir aš kartu su jais. Bet neįstojau ir tuo tik apsidžiaugiau. Tuo metu kaip tik pratęsė stojimą į Vilniaus pedagoginio instituto matematikos mokytojo specialybę, nes iš pirmo karto nesurinko pilno kurso. Ten ir įstojau.
Vidurinėje mokykloje man vienodai gerai sekėsi ir lietuvių kalba, ir matematika. Jeigu būčiau stojusi iškart į Vilniaus pedagoginį institutą, o ne į Kauno politechnikos institutą, tai būčiau pasirinkusi lietuvių kalbos mokytojos specialybę. Bet kadangi stojau jau po KPI – lietuvių kalbos mokytojų kontingentas buvo surinktas, pratęsė priėmimą tik į matematikos mokytojus – man kitos išeities nebuvo. Tačiau studijas sėkmingai baigiau. Tiesa, neakivaizdiniu būdu, mat po 2 kursų susituokėme su Vytautu, kuris tuo metu kaip tik baigė VPI.
Į neakivaizdinį skyrių pereiti teko todėl, kad vidurinę mokyklą baigę mano brolis su seserimi taip pat panoro stoti į aukštąsias mokyklas. O mūsų tėveliai nebuvo turtingi ir negalėjo trijų vaikų išlaikyti studijose. Vyriausias brolis Vladas tuo metu jau dirbo.
Kaip tik tuo metu pasipiršo Vytautas. Susituokėme ir abu su juo 1965 metais išvažiavome dirbti į Rokiškio rajono Južintų vidurinę mokyklą, kur Vytautas buvo paskirtas. Vytautas dėstė biologiją, aš – matematiką.
Stebėjimas pro plyšį
– Pirmoji pamoka, pirmosios mokytojavimo dienos – kokios jos buvo?
A. Tičkienė. Atvažiavome į Južintus dvi matematikės – aš ir vyresnė už mane kolegė, jau dirbusi kitur mokytoja. Ji buvo gudresnė – pirmoji nuėjo pas direktorių ir pasirinko mokyti jaunesnes klases. O man, jaunutei, liko vyresnės klasės – devintokai, dešimtokai, vienuoliktokai.
Pirmoji pamoka papuolė kaip tik pas vienuoliktokus. Įėjusi pasisveikinau, pasisakiau, kas esu ir ką dėstysiu, pasiūliau susipažinti – pakviesiu pavardėmis. Lyg tyčia atsiverčiau klasės žurnalą ten, kur surašytos ne tik mokinių pavardės ir vardai, bet ir jų gimimo metai. Reikia ištarti pirmojo sąraše mokinio pavardę – ir sustingau, nes už mane vyresnis… „Kaip tokius mokysiu?“, – išsigandusi galvojau.
Bet šiaip taip susitvardžiau ir pamoką pravedžiau. Ir vėliau gerai sutariau su ta vienuoliktokų klase, jie buvo suinteresuoti išlaikyti valstybinį matematikos egzaminą, nes prieš tai turėjo spragų. O aš tada juk turėjau laiko – savo vaikų dar nebuvo, vyras – kariuomenėje, mano popietės laisvos, tai su tais vienuoliktokais dirbdavau tiek, kiek tik jie norėdavo dirbti. Jie manęs klausė ir egzaminą gerai išlaikė.
Į tą mokyklą atvažiavome 7 nauji mokytojai ir net naujas direktorius – keitė beveik visą kolektyvą, nes prieš tai ten kažkas buvo įvykę. Vytautas netrukus išėjo į armiją, likome 6. Iš jų visų aš buvau jauniausia, tik 21 metų, bet jau ištekėjusi, kaip tada sakydavo – „su šeima“. Na, kadangi „su šeima“, tai ir kolegų susibūrimai pas mane būdavo.
Merginos mokytojos buvo labai „šustros“, o buvo ten toks senbernis pradinių klasių mokytojas Juozas – jos jį „kibindavo“.
Vieną kartą jos paslėpė portfelį, kurį Juozas visada nešiodavosi – didžiulį, sunkų, visko jame turbūt būdavo. Merginos įkišo jį į plakatų dėžę, kuri stovėjo mokytojų kambaryje, ir išlėkė į pamokas. O naujoji direktorė lyg tyčia Juozui pranešė, kad eis tikrinti jo pamoką. Jeigu jis būtų buvęs gudrus (juk ne pirmus metus dirbo) – būtų pravedęs pamoką ir be to savo portfelio, bet jis pradėjo jo visur ieškoti ir pasakė, kad į pamoką negali eiti, nes kažkas paslėpė jo portfelį.
Kažkodėl buvau įtarta aš – turbūt dėl to, kad jauniausia. Tuoj sukvietė susirinkimą. Aš grįžau iš pamokos ir net nežinau, kas atsitiko, o man liepia pasiaiškinti. Pradėjau verkti… Paskui portfelis atsirado.
Toje Južintų mokykloje klasių durys buvo iš perdžiūvusių lentų, tarp kurių buvo plyšių. Mokyklos direktorė mėgdavo per pamoką pro juos žiūrėti, ką veikia mokytoja. O aš, jei mokinys ko nors nesuprasdavo, prieidavau prie jo arba net prisėsdavau šalia paaiškinti.
Na ir kartą direktorė pro plyšį pamatė, kad manęs prie mokytojo stalo nėra. Mat tuo metu buvau prisėdusi prie mokinio ir jį mokiau. Įlėkė direktorė į klasę – vienuoliktokai atsistojo, aš kartu su jais – ir pradėjo rėkti: „O kur mokytoja?“ Aš taip išsigandau, kad net negaliu pasisakyti, kur esu; paskui mokiniai sužiuro į mano pusę ir vienas parodė direktorei – taigi va kur mokytoja…
Kitą kartą teko man važiuoti su mokiniais į Dusetų vidurinę mokyklą, kuri pakvietė pasisvečiuoti Južintų mokyklą. Ką mūsų administracija siųs – aišku, jauniausią mokytoją, t.y. mane. Nes niekas nenori atsakyti už mokinius. Nuvažiavom, pasitiko mūsų delegaciją Dusetų mokyklos direktorius ir klausia: „Vaikai, ar jus pasiuntė be mokytojo?“ Mokiniai sako: „Ne, mes su mokytoja!“ „Tai kur ji yra?“, – dairosi direktorius. Teko man prisistatyti…
Juokingas atvejis buvo ir šokant tautinius šokius. Mokykloje buvo tautinių šokių būrelis, kuriam vadovavo muzikos mokytoja. Ji dirbdavo ir miestelio kultūros namuose meno vadove, ten taip pat būdavo šokami tautiniai šokiai ir aš dalyvavau tame ansamblyje. Būdavo tų pasirodymų apžiūros, į jas atvažiuodavo tikrintojų iš rajono įstaigų.
Na ir kaip tik tą dieną, kai turėjo vykti mokykloje apžiūra, neatėjo į mokyklą viena mokinė, kuri turėjo šokti kartu su kitomis. Ką daryti? Prikalbino mane šokti vietoje jos. Supynė kasas, kad būčiau kaip tikra mokinukė. Sušokome kaip reikia, visi buvo patenkinti.
O po pietų apžiūra vyko kultūros namuose, ir ten aš, kaip priklausė, taip pat šokau. Matau – tikrintojas iš rajono labai atidžiai žiūri į mane. Paskui jis klausė meno vadovės – kodėl tą pačią šokėją matęs ir mokykloje? Jam pasakė, kad tai buvo sesuo.
Vietoje solidžios damos – jauniklė
– Kodėl nusprendėte palikti Južintus?
A. Tičkienė. Jie buvo toli nuo mano tėviškės, o mes, visi Kazakevičiai, buvome labai „naminiai“, mums labai reikėjo gimtinės ir tėvelių, buvome prie jų labai prisirišę. Todėl padirbėjusi Južintuose pirmuosius mokslo metus, pradėjau ieškotis darbo arčiau gimtinės.
Brolis Vladas tuo metu jau dirbo Radviliškio rajono „Spindulio“ kolūkio pirmininku. Jis pranešė man, kad Radviliškio rajone reikia matematikos mokytojo. Pasirinkau dirbti kuo arčiau brolio – Grinkiškio vidurinėje mokykloje.
1966 metais ir įsidarbinau Grinkiškyje, tačiau – su nuotykiais. Tuo metu reikėjo matematikos mokytojų Baisogalos ir Grinkiškio vidurinėms mokykloms. Rajono švietimo skyriaus vedėjas kvietė mane į Baisogalos vidurinę. Betgi juk kaip būna – kai ką nors siūlo, tai spyriojiesi ir darai atvirkščiai. Užsispyriau mokytojauti Grinkiškyje. Kad kas grąžintų dabar tuos metus atgal…
Brolis padėjo atgabenti į Grinkiškį mano mantą, na, kokia buvo toji manta – sofa, spinta, stalas ir beveik viskas. Atvažiavome iš vakaro. O rytą einu prisistatyti Grinkiškio vidurinės mokyklos vadovybei, jog esu nauja darbuotoja. Tuo metu mokyklos direktorė Irena Žmoginienė buvo dekretinėse atostogose, ją pavadavo Irena Naujokaitienė.
Aš tada, nors jau ištekėjusi, atrodžiau kaip mergaičiukė, juk jaunutė buvau, dar nebaigusi studijų. Prisimenu, mokytojų kambaryje visi nužvelgė – „pacankė“ atėjo. Nueinu pas I. Naujokaitienę ir ji sako: „Žinai, vaikeli, nu kad ne. Kodėl tu nepaskambinai prieš ateidama? Mes laukiame šeimos, jau yra sutarta su ja“. Aš taip išsigandau, galvoju – ką dabar daryti? Baisogaloje dirbti atsisakiau, atvažiavau į Grinkiškį, o čia, pasirodo, laukia kažkokios šeimos…
I. Naujokaitienė sako: „Reikia paskambinti švietimo skyriui, gal ką patars“. O aš teisinuosi: „Bet aš su švietimo skyriaus vedėju esu susitarusi“. I. Naujokaitienė pasvarstė: „Na nežinau, nežinau, vis tiek reikia paskambinti“. Pakėlė ragelį, surinko numerį ir laukdama, kol aname laido gale atsilieps, pašnibždomis manęs klausia: „Vaikeli, o kokia tavo pavardė? “ „Tičkienė“, – pasakiau ir jai plumpt ragelis iškrito… „Taigi mes tavęs ir laukiam!“ – sako. Apsidžiaugiau, kad priima…
Kai paskui su Naujokaičiais pradėjome bendrauti ir net susibičiuliavome, juokaudama jos paklausiau: „Kodėl nenorėjot priimti?“ „Aš pažinojau tavo brolį, tai maniau, kad ateis solidi dama, tuo labiau kad ištekėjusi“, – prisipažino tada I. Naujokaitienė.
Taip ir pradėjau Grinkiškio vidurinėje dėstyti matematiką. O Vytautas, atvažiavęs čia po tarnybos armijoje, dėstė biologiją, žemės ūkio pagrindus, kurį laiką – chemiją. Tie žemės ūkio pagrindai buvo tokie – reikėjo sėti, sodinti, prižiūrėti mokyklos daržą ir tam buvo skirtos pamokos rudenį. O vėliau jas pakeisdavo darbų pamokos berniukams, kurioms vadovavo mokytojas Vytautas Radavičius, ir darbai mergaitėms. Joms vadovavo mokytoja Milda Stanevičienė – mokė jas siūti, virti, kepti ir pan.
Kitais mokslo metais atsirado užklasinio darbo organizatoriaus etatas. Šis etatas buvo pasiūlytas Vytautui. Jis labai entuziastingai kibo į šį darbą ir dirbo iki 1973 metų rugsėjo.
Vytautas labai rūpindavosi mokinių saugiu eismu – stovėdavo prie tilto per upę ir kitose vietose ir stabdydavo juos, jei ne ta kelio puse ateidavo į mokyklą ar išeidavo iš jos. Tikrindavo, ar turi vairuotojo pažymėjimus tie mokiniai, kurie atvažiuodavo į mokyklą motociklais. Tuo metu tiltas per Šušvę buvo siauras, tai Vytautas daug pastangų padėjo, kad jį praplatintų – rašė raštus įvairioms įstaigoms, taip pat aiškino apie tą problemą spaudoje, kad būna daug avarijų ir t. t. Ir dabar jau turime šį tiltą platų – tai ir Vytauto nuopelnas.
V. Tička: Aš nuo mažens mėgau gamtą, neveltui prieš studijas metus dirbau miške. Grinkiškio gamta man patinka. O dar mėgdavau parašinėti į rajono laikraštį apie Grinkiškio mokyklą, vietos žmones.
Vaikai įdomūs visur
– Grinkiškis ir darbas jame daug skyrėsi nuo Južintų? Turbūt ten gamta gražesnė?
A. Tičkienė. Ten prie pat mokyklos buvo Južintų ežeras, bet čia – Šušvės upė: irgi gerai. Nepergyvenau dėl gamtos – graži ji ir čia. Tiktai ten su kolegėmis merginomis jau buvau susibičiuliavusi, gaila buvo palikti.
Į Grinkiškį atvažiavome kartu su Eugenija Daukšyte, kuri taip pat buvo matematikė. Mudvi ir susilipdėm. Aš tada dar studijavau neakivaizdiniu būdu Vilniaus pedagoginiame institute, o E. Daukšytė jau buvo baigusi studijas; kitas kolega Antanas Budvydis irgi buvo jas baigęs, todėl jam ir Daukšytei davė vyresnes klases, o man jaunesnes.
Labai nuoširdžiai kolektyvas sutiko mus, jaunus mokytojus. Esame dėkingi mokytojoms A. Glibauskienei, O. Kvedarienei, M. Stanevičienei, E. Reutienei, I. Naujokaitienei ir kitiems, kurie mus globojo, nešykštėjo patarimų – juk buvome jauni, pradedantys savarankišką gyvenimą. Ypač mus globojo Glibauskų, Kvedarų, Naujokaičių, Žmoginų šeimos. Čia visada buvome išgirsti, patarti ar pabarti, jei to nusipelnydavome. Labai mėgdavo padiskutuoti, pabendrauti su jaunais mokytojais V. Radavičius. Šmaikštusis A. Budvydis negailėjo metodinių, dalykinių patarimų. Bet daugiausia bendravome su Eugenija Daukšyte. Ji patardavo, padėdavo dalykiniais metodiniais klausimais.
O vaikai tokie pat tiek ten, tiek čia – iš kaimų. Južintuose gyvenome bendrabutyje, o čia iš pradžių teko nuomotis kambarį. Bet nuompinigius mokėjo, malkų duodavo rajono švietimo skyrius. Paskui gavome butą naujame name, kuriame ir dabar gyvename. Jis statytas direktorės I. Žmoginienės laikais, ji pati su šeima čia, už sienos, gyveno.
Atvažiavusi 1966 metais į Grinkiškį, radau čia ir matematiką Antaną Karoblį. Dirbau kartu su juo dvejus metus. Jis čia buvo jau išsiskyręs su žmona, gyveno Grinkiškyje vienas. Dėstė matematiką ir fiziką. Kaip matematikas buvo labai stiprus, ir apskritai turėjo labai gerą galvą. Buvo dūšios žmogus – nuoširdus, nors ir su kauke: atrodydavo, kad yra linksmuolis, pašaipūnas, bet tai buvo tik linksmo žmogaus kaukė, o iš tikro jis buvo labai nuoširdus ir gilus žmogus.
A. Karobliui išvažiavus į Kauną, Grinkiškyje dirbome trys matematikės – aš, E. Daukšytė ir kiek vėliau atvažiavusi Aurelija Kišonaitė. Jodvi pageidaudavo dirbti su vyresniaisiais vaikais, tai prašydavo mane – pasikeiskim, imk tu pamokas mažesniems, o mums liks vyresni. Sutikdavau. O paskui pasikvietė sykį mane I. Žmoginienė ir uždraudė mums keistis klasėmis: „Viskas, gana tau joms pataikauti. Atėjo jos čia dirbti, tai turi sugebėti dirbti su visomis klasėmis. Pasiimk klasę nuo penktosios ir žygiuok su ja, kol visą mokyklą užbaigs“.
Gal apie 1971 m. abu su vyru buvome kviečiami dirbti į Lančiūnavos žemės ūkio technikumą, bet nesutikome, – pabūgau. Pasiūliau Aurelijai Kišonaitei. Ji sutiko ir išvyko į Lančiūnavą. Taip iširo mūsų trijulė – Eugenija, Aurelija ir aš (Eugenija išvyko į Panevėžį), bet mūsų draugystė nenutrūko. Susiskambindavome, jos atvykdavo pas mus į svečius. Su Eugenija bendraujame iki šiol. Tik su Aurelija paskutiniais jos gyvenimo metais ryšys buvo nutrūkęs.
Keletą metų dirbau ir su Milda Stanevičiene. Milda buvo paslaptinga. Išsiskyrusi, gyveno viena. Lyg tai brolį turėjo. Man atrodo, ji buvo baigusi pedagoginę mokyklą, galbūt Marijampolėje. Buvo labai sumani, labai linksma, labai pareiginga ir prireikus griežta, bet teisinga. Padėdavo, kai kas nors būdavo bėdoje.
Ilgai dirbo mokyklos profsąjungos pirmininke. Turėjo meninių gabumų, todėl palikusi mokyklą dirbo Grinkiškio kultūros namuose meno vadove. Paskui išvažiavo dirbti į Radviliškio kultūros namus.
Mieste dirbama kitaip
– Jums teko padirbėti ir kitur, bet sugrįžote į Grinkiškį.
A. Tičkienė. 1973–1976 metais su vyru dirbome Palonų pagrindinėje mokykloje (Radviliškio r.). Vytautas tu metu buvo šios mokyklos direktorius ir dėstė biologiją, o aš matematiką.
Paskui buvome sumanę keltis iš ten į Kėdainių rajoną – arčiau mano tėviškės, be to, mano sesuo gyvena Kėdainiuose. Bet sužinojo Radviliškio rajono švietimo skyrius, kad norime išsikraustyti iš Radviliškio rajono, tai visą dieną mus su Vytautu įkalbinėjo grįžti į Grinkiškį, nes tuo metu šiai vidurinei mokyklai reikėjo pavaduotojo ir jos direktorius Aleksandras Kirtiklis norėjo, kad aš dirbčiau tose pareigose. Po ilgų įkalbinėjimų sutikau grįžti į Grinkiškį.
Taip 1976 metais sugrįžome į Grinkiškį. Aš nuo tada dirbau direktoriaus pavaduotoja mokymo reikalams ir dėsčiau matematiką, o Vytautas – biologiją ir chemiją.
Radome tuos pačius mokytojus. Iš pradžių buvo sunku man pavaduotojos pareigose – buvau viena jaunesnių, tai kaip vadovauti, pavyzdžiui, mokytojui Vytautui Radavičiui? Bet – darbą reikia padaryti. Direktoriaus pavaduotojui tenka kontroliuoti mokymosi procesą, sudaryti pamokų tvarkaraštį ir t. t. Man atrodo, sugyvenome ir sutarėme. Mokytojų kolektyvas buvo geranoriškas, draugiškas. Tuo metu čia dirbo A. A. Dučinskai, A. Pečeliūnaitė-Šakėnienė, V. Almonaitytė, A. Čepas ir naujai atvykę mokytojai A. K. Indrėkai, B. Mosteikaitė-Morkevičienė, J. Morkevičius, Makarienė, I. J. Bružienė, J. Gudaitė ir kt. Kolektyvas beveik kiekvienais metais keitėsi: vieni išvykdavo, kiti atvykdavo. Tik šiuo metu keli metai kolektyvas nesikeičia.
Vėliau dar kartą – ir vėl trejus metus – buvau išvažiavusi iš Grinkiškio. Tai buvo 1980–1982 metais. Dėsčiau matematiką Kauno 39 vidurinėje mokykloje Sargėnuose. Vytautas liko ir dirbo čia, Grinkiškyje.
Po trejų metų, 1982-aisiais, grįžau atgal į Grinkiškį. Tuo labiau, kad Vytautas nenorėjo iš čia niekur važiuoti.
Du insultai neparklupdė
– Kada buvo sunkiausia?
A. Tičkienė. Labai sunkios dienos buvo po tėvelių laidotuvių 1979 metais. Per dvi savaites netekau abiejų tėvų – pirma mirė tėtis, paskui mama. O tada dirbau direktoriaus pavaduotoja ir matematikos mokytoja, tad turėjau nemažą krūvį. Tie metai man buvo sunkūs. Buvome labai prisirišę prie tėvelių, nelengva buvo, kai jų netekome. Jie buvo paprasti žmonės, mažaraščiai. Mama buvo pašaukta audėja, o tėvelis dirbo miške, paskui prižiūrėjo griovius. Iš pradžių nestojo į kolūkį, todėl mūsų sodybą traktoriai iš visų pusių aplink aparė, paliko tik takiuką išeiti.
Gyvenome sunkiai, buvome šeimoje 4 vaikai. Mamą taip prisimenu: mes eidavome gulti, palikę ją audimo staklėse ir nubudę rasdavome ją ten – pabusdavome nuo staklių taukšėjimo. Ausdavo ji daugiausia svetimiems, kažkiek uždirbdavo, iš to ir gyvenome. Mamytė buvo labai sumani, viską mokėjo, pasiūdavo ne tik mums, mergaitėms, sukneles, bet ir kaimynams įvairių rūbų. Tėtis dirbo ir miško darbininku.
Paskui tėvams vis dėlto teko įstoti į kolūkį. Tik tada gyventi mūsų šeimai tapo lengviau – davė ganyklą. Vėliau tėtis vežiojo pieną į pieninę.
1986 metais mane ištiko pirmasis insulto priepuolis. Tai įvyko namie. Prieš Kalėdas, gruodžio 23 dieną. Ačiū Radviliškio ligoninės nervų skyriaus vedėjai V. Buivienei už jos profesionalumą, rūpestingumą – išgelbėjo. Reikėjo mokytis iš naujo kalbėti, rašyti. Padėjo logopedė.
Bet tai jau praeitis. Atsitiesiau padedama šeimos, draugų ir vėl grįžau į darbą. Vėliau buvo antras insultas, bet jo pasekmės buvo šiek tiek lengvesnės. Dar buvo ištikęs organizmo šokas, kai suleido peniciliną, kuriam, pasirodo, esu alergiška. Gaivino iš klinikinės mirties. Bet aš juokiuos – jei elektra neužmušė, tai ilgai gyvensiu.
V. Tička. Kaip tai?
A.Tičkienė (juokiasi). O ar neprisimeni, kaip pataisei lygintuvą? (Laidynę. – F.Ž.)
V. Tička. A, taip… Paėmė ji po mano remonto lygintuvą ir ėmė rėkti…
A. Tičkienė. Nes elektra kratė, o rankos atitraukti negalėjau.
O smagios dienos buvo, kai savi vaikai gimė ir kol maži jie buvo. 1969 metais gimė duktė Rasa. Ji įsigijo buhalterės specialybę, gyvena Vilkijoje (Kauno r.). 1977 metais gimė sūnus Vytautas. Jis baigė studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje, yra buhalteris ekonomistas. Dirba Pasvalyje vadybininku.
Turime 5 anūkus. Rasa pagimdė tris sūnus: Žilviną, Gražvydą ir Tautvydą. O sūnus Vytautas turi dvi dukras: Kamilę ir Juditą.
Anais laikais mes, mokytojai, aktyviai dalyvavome miestelio kultūriniame gyvenime. Kultūros namuose meno vadovu dirbo muzikos mokytojas A .Čepas, tai mes, mokytojai, ten ir vaidinome, ir dainavome. Buvo smagu. Su koncertine programa aplankydavome kaimyninius kultūros namus.
Šiuo metu kartu su manimi Grinkiškio vidurinėje mokykloje dirba dvi mano buvusios mokinės, o dabar mokytojos – Nijolė Nekrašaitė-Grigorjevienė ir Alina Kirtiklytė-Krikštanavičienė. Padiskutuojam, jos dažnai prisimena mano vestas pamokas.
– Kada sunkiau buvo dirbti – anksčiau ar dabar?
A. Tičkienė. Man atrodo, kad dabar sunkiau dirbti. Daug nemotyvuotų, nenorinčių mokytis mokinių, perkrautos programos.
Esu laiminga, kad teko dirbti čia, šioje mokykloje, kur labai draugiškas, nuoširdus, visada pasirengęs padėti, užjausti kolektyvas. Laimė, teko sutikti labai kompetentingus, savo darbą išmanančius, gerbiančius mokytojų darbą mokyklos direktorius I. Žmoginienę, A. Kirtiklį, R. Vaitkevičių, R. Ramoną, B. Alekną, pavaduotojus mokymo reikalams I. Naujokaitienę, F. Taujanskaitę, B. Alekną, G. Bložienę.
Pripratau čia, Grinkiškyje. Pažįstami man visi jo gyventojai, mokiau jų vaikus, dabar ir vaikų vaikus mokau, kai kurie pasigiria – tėtis sakė, kad ir jį mokėte… Tarsi giminės tapome. Bet jau nebenoriu daugiau dirbti. Pensiją jau seniai gaunu…
…Trečiasis insulto priepuolis, įvykęs 2018 metais, buvo lemtingas. Mirė A. Tičkienė būdama 74 metų ir palaidota savo tėviškėje – Kėdainių rajono Gelnų kaimo kapinėse. Jos vyras Vytautas Tička mirė keletu metų anksčiau, išgyvenęs 71 metus.
Feliksas Žemulis
2012–2024 metai
