Per ilgą dviejų tautų, lietuvių ir vokiečių, santykių istoriją yra buvę visko. Nuo atviro priešiškumo iki draugystės ir sąjunginių ryšių. Žinoma, įdomu, kad viduramžiais senosios vokiečių tautos dalys, vadinamos Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais, kėlė Lietuvai didžiulę grėsmę, o dabar Vokietijos federacinė Respublika gali tapti vienu pagrindinių Lietuvos laisvės ir saugumo garantų. Dviejų valstybių sudėtingų santykių erdvėje skleidžiasi ir žymių giminių, asmenybių likimai. Viena tokių – baronai von der Roppai. Kaip ir Landsbergiai, kilę iš Vestfalijos (Vokietijos žemė), jie atsikėlė į Livoniją, buvo riteriai, dalyvavo kovose su LDK. Bet po to, kai XVI a. Livonija kaip valstybė žlugo, tapo Lietuvos vasale, priešiškumo nebeliko. Buvusieji riteriai pasidarė žemvaldžiais, pirko dvarus, ar kitaip juos įgydavo ir apsigyveno daugiausia Š. Lietuvoje. Kai kurie gavo valstybines tarnybas. XVIII a. pabaigoje vienas tokių bajorų luomo žmonių, Dietrichas von der Roppas vedę Pakruojo dvaro savininko dukterį Amaliją Munster ir gavo dvarą kaip kraitį. Savo sūnui Teodorui (Theodor), 1783-1852, jis nupirko Šeduvos dvarą, kuris priklausė paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos valdovo, karaliaus Stanislovo Augusto sūnėnui S. Poniatovskiui. Jau carų laikais tapęs dvarininku, Teodoras mėgino priversti savivaldaus Šeduvos miesto gyventojus eiti lažą, bet pastarieji buvo nepėsti. Po ilgo bylinėjimosi Teodoras bylą pralaimėjo, Šeduvoje, savo dvarą nugriovė ir persikėlė į naują vietą už miesto. XIX a. I– IV dešimtmečiais prie Daugyvenės upės, ant jos aukšto kranto, jis pastatė dvaro kompleksą, kuris dabar žinomas Raudondvario vardu. Raudondvaris klestėjo apie 100 m., iki pirmosios sovietų okupacijos. Baronai Roppai sumaniai tvarkė ūkio reikalus, nors kai kada su savo kumečiais elgdavosi labai blogai. Antai Teodoro brolis Hermanas, valdęs Pakruojo dvarą, prie Kruojos upės pastatytame namelyje liepdavo plakti prasikaltusius. Tą namelį vadindavo lietuviškai Saldykla. Mat lupamiems kumečiams buvę labai saldu …
Paskutinis dvaro savininkas Julius von der Roppas dingo Antrojo pasaulinio karo sūkuryje. Dar XIX a. pradžioje Teodoras su broliu Ferdinandu keliavo po V. Europos šalis ir tėvų nurodymu nupirko, parsivežė daug meno kūrinių. Apie 1859 m. gausi ir labai vertinga kolekcija, kurioje būta net garsiojo Ticiano (Tiziano Vecelle) darbų, iš Pakruojo dvaro atgabenta į į Raudondvarį ir ten laikyta iki sovietų okupacijos. Apie ją žinoma iš vokiečių tautybės kultūros veikėjo Juliano Dioringo, pakviesto restauruoti kai kuriuos kolekcijos kūrinius, atsiminimų. Atsiminimai išleisti latvių kalba, o dr. E. Vasiliauskas dalį jų išvertė ir į lietuvių kalbą. Beje, ne taip seniai Šiaulių „Aušros” muziejuje buvo paroda, pavadinta „Grand Tour. Didžiosios kelionės liudijimai von der Roppų meno kolekcijoje”. „Grand tour – tai jau minėta brolių Ropų kelionė Europoje. Toje parodoje, atvežtoje iš Kauno, M.K. Čiurlionio muziejaus ir papildytoje „Aušros” turimais eksponatais, teko matyti ir dalį puikių buvusios Raudondvario kolekcijos kūrinių.
Raudondvario savininkas T. von der Ropas turėjo 5 sūnus ir dvi dukteris. Jis aktyviai dalyvavo carinės Rusijos visuomeniniame politiniame gyvenime, buvo išrinktas net Vilniaus gubernijos maršalu, t. y. bajorų vadu. Įdomu, kad būdamas jaunas vertė šeduviškius būti lažininkais, o vadovaudamas gubernijos bajorams – kėlė klausimą dėl baudžiavos panaikinimo. Dėl to net turėjo nemalonumų.
Soviemečiu dvaras virto tarybiniu ūkiu, vėliau tarybiniu ūkiu technikumu. Jo pastatai gerokai apgadinti, kai kurie perstatyti. Po privatizavimo ir gaisro dvaro sodyba yra katastrofiškos būklės. Tačiau visiškai sunaikinti buvusio grožio neįstengė niekas.
Jonas Sireika
