Artėjant Tėvo dienai mintimis grįžtam į savo vaikystę, ją, lyg šventę apmąstom su tylia šypsena, prisimenam, kaip tėtis vežiojo rogutėmis, o gal tai, kaip ilgai taupęs padovanojo išsvajotą dviratį, kuriuo važiuoti pats ir mokė. Prisimenam ir kitas svajones, susijusias su tėčiu. Radviliškyje su šeima gyvenantis Virmantas Aksinavičius Tėvo dieną pasitinka irgi su prisiminimais, kaip svajonės išaugo į didelį ir kilnų darbą- tapti tėvu nuskriaustam vaikui ir globoti tėvų atstumtą mažylį.
Radviliškiečiai Areta ir Virmantas Aksinavičiai Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistes pakviečia į savo jaukius namus. Erdviame bute vietos užtenka visiems – laimingai sutuoktinių porai, trims jų jau ūgtelėjusiems vaikams ir smalsiam šuniukui. Areta ir Virmantas būtent taip ir sako, kad visi trys vaikai jų. Globojamo Kajaus Areta su Virmantu niekaip neišskiria, nežinantys net neįtaria, kad tai iš neatsakingų tėvų paimtas ir šeimoje priglaustas vaikiukas. Kodėl ryžosi į savo laimingą šeimą paimti globoti vaikiuką Virmantas atviras – pats būdamas antrokas aiškiai suprato, kad vaikams be tėvų yra labai blogai ir nutarė, kad suaugęs bent vieną nuskriaustą vaiką padarys laimingu.
Kad globos vaiką žinojo nuo antros klasės
Santūrus Virmantas, paklaustas, ką mąstė prieš imdamas globoti berniuką vyriškai atsidūsta. Mintimis nuklysta į savo vaikystę, kai teko patirti nevaikiškus dalykus -ligą ir ilgą gydymąsi. ,,Buvau antrokas. Sirgau, reikėjo ilgo gydymo sanatorijoje. O ten dienos lėtai eina, nei mama, nei tėtis nepaguos, rytą nepažadins, vakare nepalinkės saldžių sapnų. Atsimenu, koks sanatorijoje pasijutau vienišas. Reikėjo mamos ir tėčio. Labiausiai trūko tėčio. O dar tėvai išsiskyrė, mama viena mus augino. Vėliau atsirado patėvis. Iki šiol atstoja tėvą. Aš pats išgyvenau, kaip vaikams svarbu, kad būtų tėvai šalia, kad tas prieraišumo jausmas būtų su atsaku‘‘,- pasakoja Virmantas Aksinavičius.
Globėju tapti pasiūlė likimas
Laikas ėjo. Virmantas sutiko Aretą, sukūrė šeimą, laimingai gyveno, augino du savo vaikus ir atsitiko taip, kad Aretos giminių vaikiukas buvo paimtas iš savo tėvų šeimos. Šešerių metukų giminaitį priėmę į šeimą Areta ir Virmantas berniuką augino apie metus, vėliau vaikas grąžintas mamai. Areta ir Virmantas rūpinosi savo vaikais ir atrodo, nieko netrūko. Tik buvo keistas nutikimas. Sūnų Areta norėjo pavadinti Kajumi. Bet Virmantas nutarė, kad šis vardas sūnui nelabai tinka, be jokių nusistatymų prieš šį vardą, tiesiog sūnui, anot Virmanto, jis kažkaip ,,nelipo‘‘. Tai sūneliui davė kitą vardą. Šeima gyveno darniai, vaikai augo, darbai abiem sutuoktiniams sekėsi. Atrodė, kaip liaudis sako, tik gulbės pieno trūko. Tačiau mintis nuskriaustą vaiką padaryti laimingu niekur nedingo. ,,Kartą su žmona pažiūrėjom vienas į kitą ir tapo aišku, ką turim daryti. Kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, kad pasiūlytų mūsų šeimai globoti vaiką. Ir nesvarbu buvo, ką pasiūlys globoti, berniuką ar mergaitę. Taip į mūsų šeimą atėjo Kajus. Taip turėjo būti, matyt. Jam tada buvo šešeri. Vaikui labai reikėjo mūsų, t.y. šeimos. Jis, giminaičių augintas kaime, net vandens iš čiaupo nebuvo matęs, jo bijojo, net vonios bijojo, šiltu vandeniu nemokėjo praustis. Bijojo ir laiptų, lipo, kaip trejų metukų mažylis – abiem rankom įsitvėręs į turėklus kojeles dėliojo abi ant kiekvieno laiptelio. Visko, lyg kūdikį teko mokyti, net kalbėti taip, kaip įprasta, o ne rėkti ar plūstis‘‘,- globos pradžią prisimena Virmantas.
Laimės namie su globotinio atėjimu padaugėjo
Dabar visi trys vaikai lepinami vienodai. Dviračiai, riedis, žaislų kalnai. Kyla klausimas – gi finansiškai sunku, nors ir mama dirba, bet išlaidos ant tėčio pečių. ,,Visos išlaidos yra ne išlaidos, o investicija į vaikus. Neskaičiuojam, kam kokios išlaidos. Tai mūsų šeimos bendri poreikiai – ir kelionės, ir dviračiai, ir telefonai – viskas yra mūsų. Nieko aš sau nenoriu daugiau, nei turiu, nes turiu viską. Turiu šeimą ir tris nuostabius vaikus. Turim erdvius namus. Sau svajonės neturiu – svajonės mūsų bendros. Svajoju vaikus į mokslus išleisti. Kokius norės, tokius pasirinks kiekvienas‘‘,- sako Virmantas.
Laukiamiausios tėčio lauktuvės
Virmantas turi gerą darbą – yra aukštos kvalifikacijos statybų specialistas, tai dažnai vyksta į komandiruotes užsienyje. Kur bebūtų, vis galvoja, kaip šeimą pradžiuginti, nes žino, kad yra laukiamas namie. ,,Parvežu saldainių. Airijoje buvau ilgiau, tai nebeištvėriau, lauktuves išsiunčiau namo. O kai parvažiavau namo – vėl lauktuvių parvežiau. Saldumynų, skanėstų, vaisių. Vaikai juokėsi – sako, tėti, gi jau daug parsiuntei. O kai paklausiu, ko dar norėtumėt, tai sako, tėti, tu niekur nevažiuok, tik būk namuose su mumis. Aš sakau, kad važiuoju pinigų uždirbti, kad galėtume kartu kur nuvažiuoti, prie jūros pabūti. Vaikai sako, mums nieko nereikia, tik tu, tėti, būk su mumis‘‘,- sako Virmantas.
Koks tėtis yra Virmantas?
,,Vaikai gal geriau galėtų pasakyti. Aš griežtesnis, nei mama. Griežtesnis, tai reiškia, kad daugiau drausminu, dažniau pasakau, ko negalima. O negalima išdykauti, laiku neiti miegoti, vėluoti į mokyklą. Būna, nueina miegoti berniukai ir įsijungia savo kambaryje televizorių, be garso, kad mes negirdėtume, bet nemiega, žiūri kokį filmą. O rytą sunkiai keliasi. Tai tenka dažnai priminti, kad reikia tinkamai ilsėtis, o žaidimams savas laikas. Rytą išdykėliams tikrai nėra pasigailėjimo, keltis reikia laiku, kad ir kaip graudentų mane‘‘,- apie vaikų išdaigas ir tėviškus rūpesčius kalba Virmantas.
Vaikų be talentų nebūna
Dabar Aksinavičių rūpestis – atrasti globojamo devynmečio Kajaus talentus. Nemažai laiko praėjo, kol paimtą globoti Kajų šeima išgydė. Vaiką giminaičiai buvo tiek apleidę, kad negydoma liga kenkė berniuko klausai, paaiškėjo, kad reikia ir akinukų. Mama Areta su globotiniu kartu gulėjo ligoninėse, slaugė po operacijų. Dabar berniuko sveikata puiki. Tik mokslai kiek silpniau sekasi, ypač matematika. ,,Vaikų be talentų nebūna. Štai šeštokė dukra lanko muzikos mokyklą, gieda bažnyčios chore, išvažiuoja koncertuoti į užsienio šalis. Pirmokas sūnus irgi rado savo mėgstamus užsiėmimus. O antrokas Kajus ieško savęs. Ir mes ieškom jo talentų. Kajus šoko, bet jam nepatiko, piešimui irgi nelinkęs. Tai laukia, kada galės pradėti lankyti futbolo treniruotes‘‘,- apie vaikų talentus kalba Areta.
Laukiamiausia dovana Tėčio dienai
Visi trys vaikai turi dviračius. Ir riedį turi. Patys taupėsi kišenpinigius, susidėjo ir nusipirko. Dabar kartu važinėjasi, nors būna ginčų, kuris daugiau pasivažinės, o kuris palūkuriuos. Kajus norėtų ilgiau važinėtis. ,,Tai aš sakau, važinėkis dviračiu, galėsi kartu su broliu ir sese važinėtis. Kiekvienas turite po savo dviratį. Aš tave mokysiu važiuoti, kol tau pasiseks. Bet vaikas kažkodėl bijo dviračiu važiuoti, nors jau šiek tiek drąsinasi. Tai kai grįšiu iš komandiruotės, gal padovanos man tą laukiamą dovaną – parodys, kaip išmoko dviračiu važiuoti‘‘,- dovaną Tėvo dienai jau užsisakė Virmantas.
Tėčio svajonės, kurios turėtų išsipildyti kiekvienais metais per Tėvo dieną
Kiekvienas tėvas, įtėvis, globėjas, senelis pasvajoja, kokie jo vaikai ir anūkai bus po 20 metų. Vieni svajoja važiuoti vaikų lankyti jų namuose, kiti galvoja, ką paruoš Tėvo dienos vakarienei, kai prie stalo gal jau ir anūkai sėdės. Virmantas irgi turi tėvišką svajonę. ,,Norėčiau, kad mūsų vaikai, savi ir globotinis užaugtų gerais žmonėmis, kad globojamam vaikui susiklostytų geras gyvenimas. Kad nenuklystų, kaip jo biologiniai tėvai ir giminaičiai. Noriu, kad jam labai sektųsi. Noriu jį teisingai užauginti. Svajoju, kad po 20-ties metų jis Tėvo dieną būtų laimingas mano sūnus, o gal ir pats laimingas tėtis‘‘,- tokios tėviškos Virmanto svajonės.
Tėčio Virmanto linkėjimai visiems seneliams, tėvams, įtėviams ir globėjams
,,Meilės linkiu visiems. Kad ją dalintų ir gautų daugiau, nei išdalino ir vėl dalintų. Meilės labiausiai reikia vaikams. Tai linkiu stiprybės mokantis ir mokant mylėti, užjausti, paguosti‘‘,- tokie Virmanto Aksinavičiaus linkėjimai, išsakyti visoms šeimoms pasitinkant Tėvo dieną.
