Iš ciklo „Tėviškės žmonės” (15)
Mamoms kalbos nestigdavo
Dabar gal jau tik vyresniojo amžiaus vaitiekūniškiai prisimena, jog šis kraštas turėjo ir savo pilotą. Ir ne bet kokį, o karinį. Tai mano bendrapavardis ir giminaitis Povilas Žemulis iš Radviliškio rajono Ridikių kaimo. Jis daugiau kaip du dešimtmečius skraidė kariniais lėktuvais iš Kėdainių aerodromo po visą buvusią SSSR ir už jos ribų. Toks buvo jo darbas, kariškai sakant – tarnyba, nes aviacijos kapitonas P. Žemulis buvo lėktuvo šturmanas.
Ir didžiuliui orlaiviui grįžtant į Kėdainių aerodromą arba pakilus iš jo, Povilas kaskart iš aukštai išvysdavo savo gimtinę. Miegoto upelis turbūt iš ten atrodydavo kaip siūlas, o netoli jo stūksantis Povilo gimtasis namas kaip degtukų dėžutė.
Ir argi Povilo kaltė, kad likimas jam lėmė gimti ir gyventi sovietmečiu, kai Lietuvą, kaip ir visą SSSR, „geležinė uždanga” saugojo nuo Vakarų ir lėktuvo piloto profesiją galėjai įgyti tik šiapus jos.
Šių metų kovo 10 dieną Povilui būtų sukakę 80 metų. Tačiau jis jau dešimt metų ilsisi Radviliškio kapinėse greta savo tėvų, Boleso ir Stasės Žemulių – 2015 metų vasarą jį pakirto skrandžio vėžys.
Bet Povilas vaikystėje gal ir nesvajojo apie lėktuvus. Jis norėjo būti jūreiviu ir, baigęs Grinkiškio vidurinę mokyklą, išlaikė stojamuosius egzaminus į aukštąją Leningrado jūreivystės mokyklą. Tačiau dėl silpnos sveikatos jo ten nepriėmė. O netrukus buvo pašauktas į tarybinę armiją. Joje būdamas pabandė laimę aukštojoje Rygos karinės aviacijos mokykloje ir – pavyko.
Povilo tėvų sodyba stūksojo buvusio Ridikių kaimo (Radviliškio r.) pakraštyje, netoli mano tėvų vienkiemio. Šias Žemulių sodybas skyrė Miegoto upelis. Povilo mama ateidavo per tą upelį pas mano mamą ir jos kalbos turėdavo ilgai. Sakydavo, gal esame giminės, o gal ne, tik pavardės sutampa.
Aš tuo netikėjau – Žemulio pavardė reta, visoje Lietuvoje jų nedaug. Ankstesniais laikais į kokį mūsų miestą nuvažiuodavau – užeidavau į paštą, paprašydavau telefonų knygos ir ieškodavau Žemulių (anuomet telefonų knygose rasdavai ne tik pavardę ir telefono numerį, bet ir adresą). Tą pavardę aptikdavau retai, kiek dažniau tik Kėdainių krašte.
O šiais laikais įnikau skaityti Krakių, Vosiliškio, Grinkiškio bažnyčių dokumentus ir išsiaiškinau, kad Povilo ir mano proseneliai buvo broliai, o jų tėvas buvo XIX amžiaus viduryje prie Kėdainių rajono Pašušvio kaimo gyvenęs Stanislovas Žemulis.
Upelis kaip siūlelis
Buvau dar vaikas, kai pamačiau pro langą Povilą mūsų sodybos kieme, pasidabinusį gražia uniforma su antpečiais. Atėjo pas mano brolį Joną. Jiedu buvo vienmečiai (gimę 1945 metais), tad pasikalbėdavo. Tąkart susitiko po ilgoko nesimatymo. Povilas pasisakė, jog mokosi Rygos aviacijos mokykloje ir grįžo atostogų. O mano brolis irgi buvo „krante” – jis tada dirbo elektriku žvejybos laive, kurio reisai po pasaulio vandenynus trukdavo po pusę metų.
Baigęs aviacijos studijas, šturmanas Povilas buvo paskirtas į TSRS 600-ąjį karinės transporto aviacijos pulką (apie jį šio rašinio pabaigoje) Vakarų Sibire. Vėliau vienas šio pulko padalinių buvo perkeltas į Kėdainius ir Povilui Žemuliui buvo leista dirbti ten, už pusšimčio kilometrų nuo gimtinės.
Skriejo metai, dešimtmečiai. Kai 2013 metais paskambinau Povilui, jis jau buvo pensijoje. Ilgai kalbėjomės, Povilas pakvietė aplankyti jį, pasakė savo buto Kėdainiuose adresą. Tačiau mane tada užgriuvo rūpesčiai ir pas Povilą susiruošiau tik po keleto metų. Maniau – po tiek laiko dar daugiau turėsime ką papasakoti vienas kitam, juo labiau kai parodysiu savo tyrimą, jog tikrai esame giminės.
Susiradęs Povilo duotu adresu jo buto duris, paspaudžiau skambutį. „Buvęs šio buto savininkas jau miręs, o jo žmona išsikėlė gyventi kitur”, – nustebino duris atidariusi moteris.
Šitaip ir ištinka mus mūsų praradimai: dėl atidėliojimo rytoj, dėl neva svarbesnių rūpesčių bei darbų. Ir tas rytoj tampa jau niekada.
Žinoma, aš tada susiradau kitame Kėdainių daugiabutyje įsikūrusią Povilo žmoną Valentiną, vėliau aplankiau ir Kaune gyvenančius Povilo jauniausiąją seserį Feliciją bei jos vyrą Romualdą Klimašauskus. Valentina kalbėjo santūriai ir nedaug, o Felicija su Romu, kadangi kraštiečiai, negailėjo prisiminimų apie Povilą.
Tačiau jo paties jau nebėra ir niekada jau nesužinosiu, ką jis pajusdavo, kai jo pilotuojamas orlaivis praskirdavo debesis ir iš aukštai atsiverdavo tėviškė. Su Miegoto siūleliu ir gimtuoju namuku, kuriame tada dar gyveno šio lakūno tėvai.
Žmoną surado Brianske
„Povilas buvo geras žmogus, geras vyras ir geras tėvas. Rimtas, ne koks girtuoklis. Mėgo savo darbą, skraidė į tolimas šalis, o kai išėjo į pensiją – daug skaitė, domėjosi politika. Mes gyvenome sutardami”, – taupiai žodžius apie savo vyrą rinko ponia Valentina.
Su Povilu ji susipažino, kai šis buvo paskirtas tarnauti Briansko kariniame aerodrome, kuris yra Rusijoje, netoli sienos su Ukraina. Tenykštės rusaitės nenuleido akių nuo jaunų pilotų, o atvykę iš Pabaltijo turėjo itin didelę paklausą. „Patikome vienas kitam”, – šypteli prisiminusi anuos laikus Brianske gimusi Valentina. Ji santūri, kaip ir buvęs jos vyras Povilas ir abu jų vaikai – Gražina ir Gintaras. Penkeriais metais jaunesnė už Povilą.
Susituokę 1972 metais, jiedu kurį laiką gyveno Brianske. Paskui Povilą perkėlė į Kėdainius, Valentina atvyko kartu. Tad šiame lietuviškame mieste ji jau kelios dešimtys metų, išmoko lietuvių kalbą. Gražina gimė 1973 metais, Gintaras – 1975-aisiais. Abu jie emigravę į Suomiją, dirba bei gyvena Helsinkyje.
„Sakėme vaikams – laikykitės vienas kito, padėkite vienas kitam, – pasakojo Valentina, – jie taip ir daro. Kai parvažiuoja aplankyti, tai irgi abu kartu. Ir abu dar nevedę. O taip norėčiau turėti anūkų”, – apgailestavo ji.
Stirna kvadrate
Povilo tėvai Stanislava ir Boleslovas Žemuliai užaugino tris vaikus. Vyriausioji duktė Irena gimė 1943 metais. Baigusi Kėdainių rajono Ažytėnų septynmetę mokyklą, įsidarbino Radviliškio geležinkelyje iešmininke, ištekėjo už traukinių palydovo Stanislovo Kvedaro, gyveno savo namuke Radviliškyje. Dabar Irena įsikūrusi pas savo dukterį Ežerėlio miestelyje prie Kauno.
Jauniausioji – Felicija gimė 1955-aisiais, mokėsi Barkūniškio aštuonmetėje (Kėdainių r.), paskui Kauno prekybos mokykloje, dirbo Kauno trikotažo fabrike, Klinikinėje ligoninėje. Ištekėjo už kraštiečio ir jaunystės draugo Romo Klimašausko iš Pyplių kaimo. Romas dirbo Kauno degtukų fabrike, vėliau kartu su žmona Klinikose. Abu dabar pensijoje, gyvena Kaune.
Irena ir Felicija užaugino abi po du vaikus, dabar džiaugiasi anūkais.
O Povilas buvo vidurinis Boleso ir Stasės Žemulių vaikas ir vienintelis sūnus. „Jis buvo už mane vyresnis dešimčia metų. Į pirmąją klasę Juodelių pradinėje mokykloje pas mokytoją Volskienę mane dviračiu nuvežė, o pats numynė į Grinkiškio vidurinę. Tada jis turbūt mokėsi paskutinėje jos klasėje. O dar atsimenu, jog vesdavosi maudytis Šušvėje”, – pradeda pasakoti Felicija.
– Nesipykdavot?
– Visko būdavo, aišku. Nes jis mane vadindavo stirna, mat aš aukšta ir mano kojos plonos bei ilgos, o jiedu su Irena buvo mažesni. Povilas buvo vidutinio ūgio, o Irena – nedidukė, į mamą, o aš gal į tetę. Tai kai mes, vaikai, žaisdavome kieme kamuoliu kvadratą, jie mane pastatydavo į vidurį ir turėdavau tą kamuolį arba pagauti, arba nuo jo išsisukti, ir man nesisekdavo. O jie vis rėkia: stirna, šen! Stirna, ten!
– Bet šiaipjau geras buvo brolis?
– Labai nuoširdus. Pirmasis mane su gimtadieniu pasveikindavo.
– Tai judu gal augino vyriausioji sesuo?
– Ne, – tėvai augino, daugiausia mama. Na, aišku, lįsdavau prie brolio ir sesers, kuisdavausi po jų stalčius, netyčia sulaužiau jų skriestuvą – kiek ašarų tada buvo.
– Į kurią pradinę mokyklą Povilas ėjo?
– Ažytėnuose buvo septynmetė, tai jis ten gal nuo pirmos klasės ir mokėsi. O paskui Grinkiškio vidurinėje. Jam sekėsi matematika, fizika, braižyba. Ateidavo pas jį kaimynė – Stasio Kavaliausko dukra Nijolė, kad pamokytų ją; tai faktiškai Povilas padarydavo jos namų darbus. O vėliau, kai jau mokėsi aviacijos mokykloje, užsidirbdavo darydamas draugams brėžinius. Nes mūsų tėvai sunkiai gyveno, mažai ką jam nusiųsdavo.
– Kurį vaiką tėvai labiau mylėjo?
– Vienodai. Gal tėvas mane labiau. Jie dirbo sunkiai, vargani buvo laikai, o tėvas dar ir išgerdavo, – nebuvo tada tokių meilių, kaip šeimose būna dabar. Dirbo jie lauko darbus kolūkyje. Tėvas iš pradžių kurį laiką vežiojo arkliais iš karvidžių į Grinkiškio pieninę pieno bidonus.
Romualdas: -Vėliau jau ir Vaitiekūnuose – Šlinkšynėje buvo pieno surinkimo punktas. Ledų pripjaudavo žiemą Šušvėje, atveždavo į tą punktą ir vasarą vėsindavo tuo ledu pieną, o paskui veždavo į Grinkiškio pieninę, kur darydavo sviestą.
Nuo jūrų prie lėktuvų
– Prisimenu, Povilas draugavo su mano broliu Jonu. Gal ir dar su kuo?
Felicija: – Ir su kitu tavo broliu – Alfonsu Žemuliu. Su juo tai geriausi draugai būdavo. Alfonsas dažnai pas mus ateidavo ir jiedu kartu į šokius traukdavo. Nors nebuvo Povilas labai šokių mėgėjas – rimtas jis buvo. Prisimenu, kai Povilas buvo pašauktas į armiją, Alfonsas atėjo jį išlydėti.
O dar prieš armiją – baigęs Grinkiškio vidurinę, Povilas stojo į Leningrado aukštąją jūreivystės mokyklą. Egzaminus išlaikė labai gerai. Bet paskui stojančių sveikatą tikrino medicinos komisija ir Povilui pasakė: „Važiuok namo ir lauk atsakymo”. Jis parvažiavo susikrimtęs, jautė, bus blogai. Ir iš tiesų greitai atėjo paštu atsakymas, kad dėl silpnos sveikatos nepriima. Jis buvo tada nusilpęs, nes sunkus mūsų gyvenimas buvo. Ir netrukus, rudenį, jį paėmė į kariuomenę.
– Keista, kad tada silpna jo sveikata nesutrukdė. O kur tarnavo?
– Nežinau. Bet būdamas armijoje po metų sužinojo, jog Rygos karo aviacijos aukštoji mokykla kviečia kareivius studijuoti joje ir studijas įskaitys į buvimo armijoje laiką (o tada reikėjo tarnauti trejus metus). Povilas gavo savo vadų leidimą ten nuvažiuoti, o nuvažiavęs įstojo; tąkart medicinos komisiją „praėjo”. Vadinasi, maitino tais laikais armijoje neblogai, jei jo sveikata per metus pagerėjo, ar ne?
Prisimenu, jis tada atsiuntė tėvams laišką, jog jau gyvena ir mokosi Rygoje. O po kurio laiko parvažiavo į namus studentiškų atostogų. Toliau jau ir netarnavo armijoje – po kelių metų baigė tą mokyklą.
– Dar grįžkime į tuos metus, kai Povilas mokėsi Grinkiškio vidurinėje mokykloje. Ką pasakodavo grįžęs iš mokyklos?
– Uždaras jis buvo. O kad nebuvo ką ir pasakoti. Sunkiai augom, pagalvok – mes gyvenome skaityk tvarte. Kai jį statė, tai dalį laikinai paskyrė gryčiai, bet vėliau naujos nebeturėjo iš ko pastatyti, tai greta tvarto ir gyvenom (rodo nuotraukas). Rodžiau šias nuotraukas ir dukterims, nes jos galvojo, kad jų mama užaugo taip, kaip jos – su patogumais.
Prisimenu, kai Povilas baigė Grinkiškio vidurinę, mūsų tėvas buvo išleistuvėse ir grįžęs išgėręs pasakojo: „Povilo ten paklausė, kuo būsi, tai jis pasakė: „Kolūkietis”.
– Gal pajuokavo?
– Nežinau, bet iškart po to padavė dokumentus į Leningrado aukštąją jūreivystės mokyklą.
Romualdas: – Anais laikais kolūkiai nenorėdavo išleisti jaunimo iš kaimo, tai gal todėl Povilas iš armijos ir stojo į karo mokyklą.
– Ir kaip Povilui sekėsi mokytis Rygos aviacijos mokykloje?
Felicija: – Su pagyrimu ją baigė ir gavo paskyrimą berods į Ferganą – Vidurinę Aziją. O gal pirma į Brianską, paskui į Ferganą – nežinau. Juos kilnojo dažnai iš vienos vietos į kitą.
„Aš klaidų daryti negaliu”
– Beje, ar daug Povilas turėjo panelių? Juk jos pilotais žavisi.
– Ne, jis buvo rimtas. Kai dar gyveno čia, Ridikiuose, tai draugavo su kaimynų dukra Nijole Kavaliauskaite. Prisimenu, su Povilu juokėmės, kaip kartą mūsų mama jį mokė: „Povilėli, tik tu nei pirštelio nepridėk prie Nijolytės, kol nevedę, nes tavo vaikus gyvenimas skriaus”. Bet žmoną jis rado Rusijoje.
– Kai parvažiuodavo atostogų, turbūt žiūrėjai akis išplėtus?
– O taip. Nes laukdavau dovanų. Aišku, laukdavau ir brolio, tačiau labiausiai dovanų. Jis man ir pirmąjį mano laikroduką parvežė, ir sportinį treningą, ir daug ką.
– Dažnai grįždavo?
– Kartą per metus gaudavo atostogų, tai visada parvažiuodavo mėnesiui ir ilgiau. Jo sveikata vis dar buvo silpna, sykį grįžęs gulėjo Šiaulių ligoninėje. Ir Kauno ligoninėje lankydavosi. Jo kraujas buvo, kaip sakoma, nusėdęs, tekdavo gydytis.
– Ar pasakojo apie pirmąjį savo skrydį, apie tarnybą?
– Mama jo klausinėdavo, tai prisimenu, jis pasakė taip: „Mama, jūs galite daryti klaidas, o aš – ne”. Nes jis buvo lakūnas šturmanas, valdė lėktuvus pagal žemėlapius ir prietaisus, o tai labai atsakinga.
– Ar žadėjo namiškius paskraidinti lėktuvu?
– Ne, niekada. Ir nebūtų galėjęs to padaryti – juk ten karo aviacija, daug paslapčių. Ir į jo darbovietę bet kas negalėdavo patekti, saugojo sargyba. Jis apie savo darbą ir nekalbėdavo – iš dalies dėl savo santūrumo, o gal ir draudžiama buvo pasakoti. Niekada nesiskųsdavo, jog sunku ir panašiai. Man atrodo, jis savo darbu buvo patenkintas.
– Ar džiaugėsi paskyrimu į Kėdainius – arti tėviškės?
– Labai. Jis ligi tol ne kartą rašė prašymus savo vadovybei, kad paskirtų į Kėdainius, bet kadangi lietuvis, ilgai neleido. Bet galų gale išleido.
– Turėjo draugų iš Lietuvos?
– Prisimenu tik tai, jog turėjo gerą draugą ukrainietį Jančuk. Kai jau gyveno Kėdainiuose. Jie kartu ir šventes švęsdavo.
– Tuo metu, kai jis dirbo jau Kėdainių aerodrome, Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, buvo atkurta valstybės Nepriklausomybė. Kaip jis į tai reagavo?
– Nežinau. Va kad dabar mano brolis gyvas būtų, pasišnekėtume, kaip jam atrodo – vienaip būtų geriau ar kitaip, o tada apie tai neišsikalbėjome. Be to, jis vienu požiūriu buvo tarsi po laiminga žvaigžde gimęs – Lietuva paskelbė atkurianti Nepriklausomybę 1990 metų kovo 11 dieną, o tų metų kovo 10 dieną Povilui sukako terminas pareigūno pensijai gauti ir jis tą dieną į ją išėjo. Jam tada buvo 45 metai. Pradėjęs karo tarnybą eiliniu, po studijų aviacijos mokykloje tapęs leitenantu, tarnybos pabaigoje Povilas turėjo kapitono laipsnį.
– Ką veikė pensijoje?
– Labai daug skaitė. Jo knygos buvo rimtos, ne kokie ten meilės romanai. Bendravo su tarnybos draugais. Didelių darbų jau nebedirbo. Turėjo automobiliuką „Zaporožec”, labai jį prižiūrėjo, blizgino, vienu kitur juo su šeima išvažiuodavo.
O vėliau prasidėjo sveikatos bėdos – susirgo skrandžio vėžiu. Sako, skrandžio ligos nuo nervų, o Povilas buvo nervingas dar nuo vaikystės, tik valdydavosi, nedurniuodavo. Bet viską labai viduje išgyvendavo. Matyt, visa tai nuo mamos jam persidavė – ji buvo nervinga.
– Bet prisimenu, ji buvo labai gera ir nuoširdi.
– Taip, nes užaugo be tėvo, prie pamotės. Ji buvo kilusi iš Auksučių kaimo (šalia Grinkiškio), jos tėvai Skačkauskai lyg ir buvo bajorai. Ir jų dukra Skačkauskaitė ištekėjo už paprasto valstiečio Turskio. Pasakojo močiutė, kad kadaise ji pas jaunikį atvažiavo gražia karieta, baltais arkliais pakinkyta. Bet vėliau Turskis šeimą paliko – išvyko į Argentiną. Žodžiu, mano mama augo varge, o ir ištekėjo labai jauna, atvažiavo čia, o čia vėl vargai, nes gyveno ir dirbo sunkiai, o ir mano tėtis nebuvo idealas.
Romualdas: – Na tada ir kitoks laikmetis buvo negu dabar – daug kas taip gyveno.
Vėžys už lėktuvą stipresnis
– Susirgęs skrandžio liga Povilas turbūt ne bet ką galėjo valgyti?
Felicija: – Taip. Bet jis nebuvo išrankus, ypatingo maisto neieškojo, jam tiko ir lašiniai su pigia duona. Be to, skrandžio ligos jam medikai ilgai nerado, manė – širdis negaluoja, nes skaudėdavo krūtinę. Tik tada, kai Povilas namie privėmė bliūdą kraujo, tapo aišku, kuo serga.
– Jį operavo?
– Taip. Povilas nenorėjo operacijos, bet mes jį prikalbinome, o ir labai geras gydytojas pasitaikė – nuostabus žmogus, aš labai jam dėkinga. Gydytojas Grižas iš Kauno. Dabar jis turbūt aukštose pareigose (medicinos mokslų daktaras, docentas Saulius Grižas dabar yra Kauno klinikų Onkologijos ligoninės direktorius. – F.Ž.). Jis liepė Povilui ruoštis operacijai, bet tas nesutiko.
Paskui nuvažiavo į tą ligoninę dar kartą kažkokiam tyrimui, aš tada buvau su juo kartu – ir sutikome tą gydytoją. Tas vėl sako: „Darykim operaciją, kitaip neilgai gyvensi”. Povilas vėl spyriojosi – „Dar pagalvosiu”.
Po to dar kartą abu nuvažiavome pas tą daktarą ir aš prie jo pasakiau: „Broli, ką galima padaryti dabar, tai reikia neatidėlioti”. „Už mane nespręsk, – atšovė jis, – gal už mėnesio ir atvažiuosiu”. „Už mėnesio neturėsiu laiko, mano operacijų grafikas pilnas, jei sutinki, tai dabar yra proga”, – kalbino gydytojas.
Pagaliau Povilas sutiko, gydytojas operaciją paskyrė už kelių dienų. Bijojau, kad brolis neatvažiuos, bet vis dėlto jis susiruošė. Nuvykome kartu, jį nuvežė į operacinę, aš laukiu koridoriuje, jau ilgai laukiu.
Matyt, kažkas pasakė apie mane chirurgui – jis atėjo ir sako: „Nelaukit, operacija užtruks dar gal 4 valandas. Vėliau atvykit arba paskambinkit. Aš nesu Dievas ir negaliu visų metastazių išrinkti. Bet penkerius metus gyvenimo po šios operacijos garantuoju”. Kaip tik tiek jis po tos operacijos ir išgyveno – penkerius metus.
Po operacijos jam paskyrė penkias chemoterapijos procedūras (jomis bandoma sulėtinti ligos progresavimą, pasiekti remisiją. – F.Ž.). Į kraują sulašina vaistų, paguli ir gali važiuot namo. Tą dieną nieko blogo, bet kitą prasideda pykinimas, skauda galvą ir t.t.
Povilas nuvažiavo į tas procedūras sykį, antrą, trečią, ketvirtą, o kai penktą kartą atvažiavo, tai po procedūros nebegalėjo atsistoti, turėjo nakvoti ligoninėje. Sulaukęs ryto, kai jau galėjo šiaip taip paeiti, nuėjo, kaip buvo nurodyta, pas gydytoją Grižą ir šis pasakė, jog dar pratęsia tas procedūras.
Tada Povilas paspaudė ranką gydytojui, padėkojo už gydymą ir pasakė: „Daugiau chemijų nenaudosiu”. „Jūs negerbiat mano darbo!” – šoko gydytojas. „Gerbiu labai, bet daugiau neatvažiuosiu”. Nes labai nusilpnino jį tos procedūros, sakė – „Man po jų tas pats, kas į grabą gulti”. Ir nebesilankė.
Bet po penkerių metų, jau prieš mirtį, jis dar gulėjo toje pačioje ligoninėje keletą savaičių. Jau nenorėjo jo ten priimti, nes juk anksčiau buvo pasirašęs atsisakymą gydytis. Bet kai prispyrė dideli skausmai, vis dėlto vėl nuvažiavo.
Išbuvo ten koridoriuje besiraitantis nuo skausmo nuo 7 ryto iki 16 valandos po pietų – tik tada nurodė jį paguldyti į ligoninę. Galbūt kažkas pranešė gydytojui Grižui ir šis liepė padėti. Bet metastazių buvo vėl daug, jau nebebuvo įmanoma išgydyti. 2015 metais Povilas mirė. Tų metų kovą jam sukako 70 metų, o rugpjūčio septintąją jis išėjo…
Aviacijos kapitonas, šturmanas Povilas Žemulis palaidotas greta savo tėvų Radviliškio naujosiose kapinėse. Jo tėvas Boleslovas Žemulis mirė 1977 metais nesulaukęs nei 70-ties. Gyvenimo pabaigoje jį slaugė tuo metu Radviliškyje gyvenusi dukra Irena, todėl jis ten ir palaidotas. Stanislava Žemulienė tada dar gyveno Ridikiuose, tačiau kai melioratoriai nušlavė visą šį kaimą ir aplinkinius vienkiemius, 1983 metais išsikėlė pas dukterį ir ji. Mirė 1997-aisiais būdama 78 metų. Toje pačioje kapų eilėje, tik arčiau miško, ilsisi ir mano tėvai – kaimynai gyvenime liko kaimynais ir kapinėse.
Iš enciklopedijų
* Lėktuvo šturmanas atsako už skrydžio kursą – parenka ir apskaičiuoja jį pagal topografinius žemėlapius ir navigacijos prietaisus; apskaičiuoja skrydžio trukmę priklausomai nuo vėjo ir kitų oro sąlygų, numato, ar užteks kelionei kuro, yra atsakingas už saugų skrydžio aukštį ir greitį. Karinėje aviacijoje šturmano pareiga, be navigacijos kontrolės, fotografuoti vietovę, nurodyti, kada ir kur laikas desantininkams su parašiutais iššokti iš lėktuvo, kur geriausios galimybės pristatyti krovinį ir kt. Be to, šturmanas privalo prireikus dubliuoti arba pakeisti lėktuvo pilotą.
* 600-asis TSRS karinės-transporto aviacijos pulkas buvo suformuotas Šadrinske (Vakarų Sibiras, Rusija) 1963 metais kaip atskiras lėktuvų An-12 pulkas. 1965 metais perkeltas į Kėdainius, kur buvo karinis aerodromas. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę ir iš šalies išvedant tarybinę armiją, iš Kėdainių pasitraukė ir 600-asis pulkas. Jis 1992 metais grįžo į Šadrinską, vėliau buvo sujungtas su kitais Rusijos kariniais aviacijos junginiais. 2023 metais šis pulkas atkurtas aerodrome Vostočnyj prie Buriatijos sostinės Ulan Ude.
Šio pulko aviatorių pagrindiniai uždaviniai buvo aprūpinti reikalinga technika ir įranga TSRS armijos manevrus ir mokymus, taip pat kosmodromus ir kosminių erdvėlaivių skrydžius į kosmosą, grįžusių kosmonautų paieškas bei pagalbą jiems. Šio pulko lėktuvai skraidindavo į konfliktų zonas desantininkus ir ginkluotę, prireikus gesindavo miškų gaisrus.
Iš pradžių Kėdainiuose buvo lėktuvai An-12 ir An-14. Jie sukonstruoti patobulinus ankstesnį An-8 modelį, kuris turėjo du variklius. Kai tuometinis TSKP generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas apsilankė Antonovo konstruktorių biure, ekskursijos po angarus metu jam papasakojo, jog užsienyje analogiški lėktuvai turi 4 variklius. „Padarykite ir jūs tokį lėktuvą”, – nurodė N. Chruščiovas.
Įsakymas buvo įvykdytas. Keturiais propeleriais/sraigtais varomas An-12 buvo sukonstruotas taip, jog galėtų pakilti ir nusileisti ne tik aerodrome, bet ir ant grunto. Tai buvo pirmas masinės gamybos karinis transportinis lėktuvas, kuriuo galima buvo skraidinti nemažai (60) desantininkų arba keletą vienetų karinės technikos. Lėktuvo ilgis buvo 33,1 m, aukštis 10,5 m, sparnų ilgis 38 m, svoris 61 tona. Ekipažą sudarė 6-7 kariškiai (vadas, jo pavaduotojas, šturmanas, borttechnikas, bortradistas ir kt.).
Šiais lėktuvais buvo nuskraidinti TSRS desantininkai ir technika 1968 metų išsivadavimo revoliucijai Čekoslovakijoje nuslopinti (tuo metu Povilas Žemulis dar studijavo aviacijos mokykloje. – F.Ž.). Vėliau, 1979-1989 metais, šiais lėktuvais buvo skraidinami į Afganistano karą tūkstančiai tarybinių kareivių ir ginklų. Vienuolika An-12 buvo sukilėlių numušti arba patyrė avarijas kalnuose, kelios dešimtys ekipažų narių žuvo.
Be to, šiai lėktuvais buvo pargabenami žuvę Afganistano kare kariai, vadinamieji „Krovinys 200” (tiek skirta kilogramų žuvusiajam ir karstui). Kažkodėl šiuos mirties reisus vadindavo „Juodosiomis tulpėmis”.
Dar vėliau šiuos lėktuvus Rusijos ginkluotosios pajėgos naudojo karuose Čečėnijoje.
Aviation Safety Network duomenimis, iki 2020 metų sudužo ar buvo prarasti iš viso 243 lėktuvai An-12, šiuose įvykiuose žuvo 1924 kariškiai; du tokius lėktuvus buvo kėsintasi pagrobti ir žuvo 26 žmonės.
Asmeniškai nemačiau ir apie tai negirdėjau, tačiau Vikipedijoje rašo, jog šie transporto lėktuvai tarybiniais laikais kartais buvo naudojami ir tautinių bei religinių švenčių eisenoms, ceremonijoms gąsdinti. Kažin, juk tam buvo mažesnių, ekonomiškesnių lėktuvų.
Dar modernesnis rusiškas lėktuvas Il-76 (NATO jį pavadino Candid) buvo pradėtas gaminti Taškento aviacijos susivienijime (Uzbekistanas), 2010 metais jo gamyba perkelta į Uljanovską (Rusija). To lėktuvo kaina – 27 mln. JAV dolerių.
Kėdainių aerodrome šie lėktuvai buvo naudojami nuo 1981 metų, tad mūsų Povilas jais skraidė. Jie reaktyviniai, gali gabenti dar daugiau krovinių negu An-12 ir įveikti iki 10 tūkst. kilometrų nuotolio nenusileisdami, kreiseriniu 800 km/val. greičiu. Gabenasi apie 100 tonų aviacinio kuro, suvartoja jo 9 tonas per valandą. Šiais „Debesų sunkvežimiais” – taip jie buvo vadinami – buvo pristatomi kroviniai ir į sunkiai pasiekiamas vietas – mokslines stotis Šiaurės ir Pietų ašigaliuose. Tokiuose itin sudėtinguose reisuose buvo pasiekta keletas pasaulio rekordų. Kas dabar žino, gal juose pasižymėjo ir mūsų kraštietis Povilas Žemulis?
* Kėdainių aerodromas, Daukšių aerodromas yra 45 km į šiaurę nuo Kauno, palei Kėdainių miesto vakarinę ribą ir Daukšių kaimą. Jame buvo 28 didelės lėktuvų pakilimo ir nusileidimo juostos. Įsteigtas tarybiniais laikais, buvo 600 karinės-transporto aviacijos pulko bazė. Aerodrome buvo naudojami tarybiniai kariniai transporto lėktuvai An-12, Il-76 ir kt. Uždarytas 1992 m., pulką perkėlus į Rusiją. Šiuo metu apleistas, buvusios kareivinės, angarai ir kiti pastatai suniokoti. Aerodrome kartais rengiamos automobilių varžybos.
* Rygos aukštoji karinės aviacijos inžinerinė Jakovo Alksnio mokykla – buvusi aukštoji TSRS aviacijos mokykla, kurioje nuo 1967 iki 1993 metų buvo rengiami aviacijos specialistai TSRS Ginkluotosioms pajėgoms. (J. Alksnis buvo tarybinis pilotas latvis, pokariu vadovavęs TSRS Oro pajėgoms. – F.Ž.) Turėjo aukštosios mokyklos statusą, prilygstantį akademijai. 4 jos fakultetuose (pilotuojamų skraidymo aparatų; aviacijos įrangos; skraidymo aparatų radiolokacinės įrangos; aviacinės ginkluotės) buvo rengiami aukštos kvalifikacijos inžineriniai karinės aviacijos specialistai. Mokykla turėjo šiuolaikinę mokymo bazę ir aerodromą prie Skultės kaimo. Kursantai studijavo 5 metus.
Paskutinis kursantų rinkimas į studijas įvyko 1991 metais, tačiau viso mokymo kurso jie nebaigė, nes Latvijai atkūrus Nepriklausomybę ši mokymo įstaiga buvo uždaryta, pedagogai ir studentai išsikėlė į analogiškas mokyklas Tambovo, Irkutsko ir Voronežo srityse (Rusija). Po to dalyje buvusios Rygos karinės aviacijos mokyklos pastatų įsikūrė Rygos technikos universitetas ir Latvijos nacionalinė gynybos akademija.
Feliksas Žemulis,
2025 metai
