Sausio pabaigoje buvo publikuotas straipsnis apie Baisogalos PSPC direktorės A. Juškienę ir vidaus ligų gydytoją S. Miknevičienę. Jame buvo dėstoma, kad jos nusprendė kreiptis į policiją su pareiškimais, nes, neva, žurnalistas savo vizitais ir skambučiais į darbo inspekciją bei policiją menkina bei žemina jų asmeninę ir įstaigos dalykinę reputaciją. Po straipsnio išspausdinimo „Radviliškio krašto“ redakcija susilaukė reikalavimo paneigti tam tikras aplinkybes. Tačiau reikalavimas atskriejo visai iš kitos pusės: ne iš Baisogalos, bet iš Radviliškio PSPC. Šios įstaigos direktorė V. Keršulienė, neslėpdama, kad tai daryti ją paskatino ir kolegos medikai, nusprendė, kad straipsnyje ji buvo apšmeižta, įžeista jos garbė ir orumas.
Reikalavimas surašytas paskubomis. Vadovaudama įstaigai ir nemažam kolektyvui ne vienerius metus, ji kaip koks pirmokėlis suraitė oficialų dokumentą. Ant reikalavimo nei datos, nei surašymo vietos. Neaišku, ar ji reikalauja kaip fizinis asmuo, ar gina įstaigos dalykinę reputaciją. Kaip straipsnio autoriui, man taip pat buvo perduotas reikalavimas ir turėjau išreikšti savo poziciją. Atvirai pasakius, nebūčiau nustebęs, jei taip būtų pasielgusios A. Juškienė ir S. Miknevičienė. Tačiau V. Keršulienės veiksmas gerokai nustebino. Maniau, kad ji pati savanoriškai bus pamiršusi praeitų metų gruodžio 16 d. incidentą. Tą dieną, įtarus ją esant darbo metu neblaivią, buvo kviečiama policija ir Radviliškio rajono meras. Savivaldybės vadovas A. Čepononis su savivaldybės administracijos juristu A. Matuzevičiumi į polikliniką atvyko labai greitai, tačiau V. Keršulienė pademonstravo savo amžiui nebūdingą reakciją bei greitį ir sugebėjo poliklinikos koridoriuose prasilenkti su aukštais „svečiais“ ir galbūt gresiančiais nemalonumais.
Jos sekretorė atvykusiam merui paaiškino, kad direktorei V. Keršulienei buvo nustatytas aukštas spaudimas ir ją išvežė. Nors socialiniame tinkle buvo paviešintas vaizdo įrašas ir girdisi, kai sekretorė taria šiuos žodžius, tačiau direktorė V. Keršulienė norėtų, kad tai būtų paneigta. Direktorė teigia, kad ji neturėjo aukšto spaudimo, bet buvusi pas privačia praktika besiverčiantį angiochirurgą E. Vitkų, todėl jai net nebuvo reikalingas nedarbingumo lapelis. Dabar visiškai neaišku, ar sekretorė, gindama savo vadovą, pati ėmėsi tokios gynybinės taktikos, bet tos dienos ir dabartinė versijos skiriasi. Kas vyko poliklinikos vidaus reikalų tvarkytojos kabinete, galėtų atsakyti pati V. Keršulienė. Jos „staigus noras“ pasimatyti su angiochirurgu E. Vitkumi neliko nepastebėtas poliklinikos darbuotojų. Jie apie incidentą informavo pašalinius asmenis, įskaitant ir L. Šlamienę.
Paprašyta telefonu patikslinti, ką ji laiko šmeižtu jos asmens atžvilgiu, V. Keršulienė pati komentuoja jos kolegos iš socialdemokratų partijos žodžius: „Su tuo straipsniu M. Aleksiūnas trinktelėjo tau per galvą kaip su plaktuku“. Tikslinantis dėl aplinkybės, ar ji niekada nėra buvusi neblaivi darbo metu, V. Keršulienė išsigina tiesaus atsakymo ir net neslepia, kad vidaus tvarkos taisyklės nedraudžia būti neblaiviems darbo metu. Tik nepatikslino, iki kiek promilių yra ta leistina riba. Ji netgi nurodė, kad tokią tvarką liepė pasitvirtinti rajono meras A. Čepononis. Kaip žinoma, LR Vyriausybės nutarime numatyta maksimali 0,2 promilių riba.
Tikslinantis toliau, telefonu ji pati atviravo, kad yra girdėjusi apkalbų, jog aplinkiniai kalba apie R. Sesickienės atvejį. Neva, V. Keršulienė tą naktį „palaikė“ kompaniją jau buvusiai „Radviliškio ligoninės“ direktoriaus pavaduotojai. Kaip patį rimčiausią argumentą, kad taip nebuvo, Radviliškio PSPC direktorė pasakė: „Ji tai įkliuvo policijai, o aš tai atėjau į darbą ir dirbau!” Bet paprašyta pakomentuoti, kodėl tada ji mano esanti įžeista dėl teiginio „pačiame policijos komisariate pusiau rimtai, pusiau juokais kalbama, kad M. Aleksiūnui pavyko „išblaivinti“ Radviliškio PSPC direktorę V. Keršulienę“, ji supyksta ir nebenori tęsti pokalbio. Matydama, kad pokalbio metu neberandama bendrų sąlyčio taškų dėl straipsnyje išdėstytų aplinkybių ir jų svarbos jos garbei ir orumui, pokalbį ji baigė tiesiog konstatuodama tai: „Žinau, kad pokalbis yra įrašinėjamas ir tai jūs panaudosite prieš mane, todėl galime susitarti susitikti kartu su „Radviliškio kraštas“ redaktore“.
Dalyvaujant pokalbyje ir redaktorei A. Jasilionienei, V. Keršulienė nebebuvo tokia atvira. Reikalaudama paneigti galimai šmeižikiškas aplinkybes, ji straipsnyje jų nenurodyti negalėjo. Taip pat nurodė, kurioje straipsnio vietoje teigiama, kad ji buvo „blaivinama darbe“. Dėl kitų aplinkybių pasisakė redaktorė teigdama, kad tai tiesiog išreikšta autoriaus ironija. Todėl lieka neaišku, kam pateikti reikalavimą žiniasklaidos priemonei paneigti aplinkybes, kurios , V. Keršulienės manymu, žeidžia jos garbę ir orumą, bet nesuprantama, kur yra faktas ir kur yra fakto interpretacija. Gal nesąmoningas užslėptas noras, kad laikraštis vis daugiau ir daugiau rašytų!?
Marius Aleksiūnas
