Ilgai iš duobių sunkėsi kraujas.…
1941 m. rugpjūčio 25–26 dienomis Liaudiškių miške buvo nužudyti 664 Šeduvos miestelio žydai: 230 vyrai, 275 moterys ir 159 vaikai. Prieš keletą metų toje vietoje ant paminklinio akmens radau žiupsnelį sušlapusių nuotraukų, spėju, kad tai – čia sušaudytų ir kažkieno padėtų žydų pavieniai bei grupiniai portretai.
Dalį šių nuotraukų pasisekė atkurti. Paminklinės lentos, žinoma, nebebuvo: nepajudinti išliko tik du didesni lauko akmenukai ir nemenka sauja tikrų tikriausių laukų akmenukų – kažkieno atneštų ir čia viltingai padėtų. Tas viltingasis akmenukas ir tapo šių apleistų kapinaičių didžiąja paslaptimi, mat po tuo akmenuku ir buvo rasta krūvelė nuotraukų, iš kurių žvelgė aistringoji Jaunystė… Viltis…Gyvenimas. Tokie jauni, viltingi žydiškų bruožų veidai. Vienos nuotraukos grupinės, kitos – pavienės, kai kurių nuotraukų antroje pusėje žydų kalba ranka surašyti net vaikinų bei merginų vardai: Fish, Sioma, Raisu, Goda, Kriego, o štai gražiu braižu užrašyta: „Seduva Party“. Gal kokie bendraklasiai, nutarę po egzaminų nusifotografuoti. Kai kurių nuotraukų paantraštėse rašalu rašytos nuorodos: 1939,..1937,..1940 metai, firminiai foto ateljė spaudai nurodo tų nuotraukų darymo vietą: polyfoto Kaunas, Šiauliai, Lithuania. O prie kapinių mirtina tyla, girios gilumoje vėl tingiai krankteli kranklys, nulūžusios pušies stuobryje neskubėdamos kamieną stuksena meletos. Gyvenimas tarsi ir pamiršo tą kruvinąjį 1941-ųjų rugpjūčio dvidešimt penktosios ryto karštą šiurpo pirmadienį.
Vidurvasaris… Kelio į vadinamus Liaudiškių karjerus dešinėje saulės spinduliuose tingiai maudosi dvi išlakios eglės, smulkutė drebulė, svyruoklis beržas ir pulkelis žaliaskarių eglaičių. Tarp jų stovi juodo granito stulpelis su užrašu dviem kalbomis: „Holokausto aukų kapai“, ir kiek žemiau – „Holocaust mass graves“. Virš šio stulpelio smailumoje iškaltos simbolinės Dovydo šešiakampės žvaigždės, ore plevena dvi baltos plaštakės – tarsi džiaugdamosi savo trumpučiu gyvenimėliu, žaidžia nesudėtingus „meilės“ žaidimus… Miško gilumon veda miškininkų sočiai pažvyruotas ir vasarotojų glotniai privažinėtas žvyrkelis. Miške retsykiais tingiai vingiuoja volungė, kaimo pilki žvirbliai išdidžiai maudosi vieškelio dulkėse. Tarp apsamanojusio aukšto beržo ir neūžaugos ąžuoliuko, kelio dešinėje, dunkso nežymus, kažkada kvadratinėmis plytelėmis klotas, o dabar dosniai miško žolėmis apėjęs nežymus keliukas. Jei nežinotum apie jo buvimą, keliuko net nepastebėtum, nebent netyčia sudomintų laukinė obelis, nedrąsiai nokinanti penketą niekam nereikalingų vaisių. Dar atsitiktinio praeivio dėmesį gali patraukti rudeniop raudonomis uogomis viliojantis kerotas girios putinas. Kapinės prasideda tuoj už jo: kažkada gelžbetonine tvorele aptverta „mass graves“ tada „puošė“ vienintelė lauko ramunė, nususęs raudonėlio kerelis, buvusios svarainių gyvatvorės reti, savaime atželiantys iškrypę metūgiai. Kapavietę į dešinę bei į kairę nuo buvusio pagrindinio įėjimo sudarė maždaug 16 metrų ilgio, gal aštuonių pločio užželti besiruošią pailgi kvadratai, vieno tokio kvadrato vidury nenuorama kurmis išvertė didelę grubaus žvyro krūvą, su juoda kiauryme kurmiarausio viduryje – tarsi savotiška juoda akis į kapų gelmes…
Daugumos tuometinių aplinkinių kaimų gyventojų jau nebėra tarp gyvųjų, kalbintieji sakė tą rytą aplinkinių kaimų žmones pažadino ankstyvas slogus automobilių ūžesys – vežė kažką sunkaus. Greitai po kaimus pasklido ir baisi žinia: į Liaudiškių mišką, kur prieš karą buvo rusų kareiviukų sandėliai ir teberiogsojo gilios ilgos gynybinės fronto tranšėjos, ginkluoti vietiniai vokiečių rėmėjai lydimi okupantų atvežė sušaudyti Šeduvos žydus. Miške pasigirdo girtų žmonių šūkalojimai, nelietuviški keiksmai, vokiškos komandos. Pradžioje šūviai aidėjo ištisai, šūvius lydėjo vyriški, moteriški bei vaikiški riksmai, aimanos, pagalbos šauksmai. Paskui viskas tarsi ir pritilo. Tik dar ilgai retsykiais pasigirsdavo pavieniai sunkūs šūviai – triokšt! Triokšt! – aidas atkartodavo už gelstančių rugių lauko, brandinančio derlias prieškario varpas. Triokšt! – šūvius patvirtindavo trobesių medinės langinės, triokšt, – nerami tyla, ir vėl – čaižus triokšt! Ištuštinus vieną automobilį, baltaraiščiai važiuodavo kitų aukų atsivežti, ir vėl ištisas tra-ta-ta-ta, ir vėl pavieniai – triokšt!.. triokšt!.. triokšt! Ir taip dvi „kiauras“ dienas – nuo ankstyvo pirmadienio, iki antradienio vėlumos. Dar vietiniai pasakojo, kad sušaudytuosius vokiečiai apipylė kalkėmis, savo aukas užkasė žvyrduobių žemėmis, ale nelabai storai, nes toje vietoje dar ilgai iš duobių sunkėsi kraujas…
Rimantas Petrikas
Autoriaus darytos ir surinktos nuotraukos
