Kai kur… kai kuriuose šalyse žmonės išeina į gatves protestuodami prieš Covid-19 apribojimus. Žmonės, sėdintys namuose, piktinasi, reikalauja išsišokėlius kuo greičiau ir kuo griežčiau bausti. Pasyvios ir aktyvios protesto formos pavyzdys…
Žinote, yra tokie taip vadinami „dvasiniai emigrantai“, tai tokios „asabos“, kurie gyvena savo šalyje, bet visiškai nesidomi valstybės gyvenimu, ekonomika, politika, klausosi žinių, žiūri televizijos laidas svetima kalba ir apie kitą šalį, o valstybę, kurioje gyvena, laiko svetimu prievartos aparatu.
Bendras visuotinis pavasarinis susitelkimas kovai su Covid-19 kažkur dingo, išgaravo ir tai pripažįsta valdžios institucijos. Visuomenė skilo! Skilimo dydį – gylį bando išmatuoti sociologai, medijos, kurioms jau pusę metų neegzistuoja kitokia statistika, išskyrus covidinę, bet vis tik yra priverstos atkreipti dėmesį ir į kitus skaičius.
Marginalizuoti protestų politiką prieš suvaržymus nepavyksta: protestuoja ne „ultra“, ne „chuliganai“ ir ne tie, kuriems visiškai niekas nesvarbu, „kad tik pasiausti“, bet žmonės, kurie dar prieš gerus metus save vadino vidutine klase ir apie sampratą – „protestas“ mąstė, labai jau atsargiai. Taip! Mes skilome. Skilome, ne pagal etikos – moralės principus – nereikia iliuzijų! O, pagal turimų finansinių aktyvų kiekį. Visuomenės dalis palaikanti suvaržymus ir apribojimus tai ta dalis, kuri turi galimybę gana komfortiškai jaustis šiame pandemijos apimtame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame ekonomika ritasi velniop į bedugnę! Ta visuomenės dalis šiuo metu gali apmokėti savo sąskaitas. Tai tie, kurių baziniai poreikiai patenkinti, tie, kurie yra tikri, kad karantinas ir su juo susiję ribojimai mažai keis jų kasdieninį gyvenimą.
Būtų neteisinga tvirtinti, kad šie žmonės pandemijos metu nieko neprarado. Bet imant globaliai, ši visuomenės dalis jaučiais finansiškai saugi. Jie nepraras darbo ar verslo, juos neiškeldins iš hipotekinių (paskolinių) būstų, jiems negresia nedamokos už kreditus, ir jie nestos į eilės prie nemokamos sriubos. Pas juos viskas Ok! Jie tapo nauja privilegijuota klasė. Jiems pasisekė! Jų toks verslas, toks darbas.
Netikit? Štai ką skaitau portale „Delfi“…
„Ekonominė būstų klasė – nebereikalinga? Staiga praturtėjusiems lietuviams skuba statyti brangius butus arti miesto centro“. (https://www.delfi.lt/bustas/)
Nuo pirmojo karantino pradžios, kovo mėnesio, lapkričio duomenimis, gyventojų indėlių suma bankuose paaugo 1,4 mlrd. Eur ir šiandien yra didžiausia istorijoje. „Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas prognozuoja, kad jie ir toliau didės ir gali pasiekti net 20 proc. metinį augimą.
Kita citata: „Būdami namuose ir negalėdami nueiti pavakarieniauti į mėgstamiausią restoraną ar išvykti atostogų į egzotišką salą, lietuviai išties praturtėjo, o tiksliau – sutaupė, nes nėra kur išleisti pinigų“.
Na! Realiai, aš „apakęs“, tai štai kiek sutaupo mūsų lietuviai – keliauninkai ir mėgstantys pavalgyti restorane! Kaip sako vienas mano pažįstamas: „Mano rate tokių žmonių nėra!“ – O gal jūs turite tokių pažįstamų? A, tiesa, pamiršau! Tai ta, nauja, privilegijuota klasė…
Cituoju kitą straipsnį: „Mauricas apie NT kainas: pasikartos 2008 metų burbulo sprogimas?’ (Verslas / aut. naujienų portalas tv3.lt / 2021.01.02 08:00 / Šaltinis: tv3.lt)
Žygimantas Mauricas: „Jis tokiu atveju įžvelgtų pavojų valstybių nacionalinei – tarp jų ir Lietuvos ekonomikai: per pandemiją ekonomikai gelbėti skirti milijardai, tikėtina, nusėstų į NT sektorių“.
Tai vis dėl to, iš kur tie pinigėliai prabangiam NT pirkti? Ir tai Vilniuje… kur teka Neris su žara… Ar iš to mūsų lietuviško taupumo? Ar iš tų milijardų, skirtų per pandemiją ekonomikai gelbėti?
Na, dabar apie tuos, kurie kitoje barikadų pusėje.
Truputį statistikos. Portale „Delfi“…
„Gruževskis 2021-iems paišo du scenarijus: galima emigracijos banga ir iki 20 proc. augantis nedarbas“.
Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius Boguslavas Gruževskis pateikia du scenarijus, kaip 2021 metais gyvens lietuviai ir su kokiais iššūkiais susidurs šalies ekonomika.
Jo teigimu, tai gali lemti, kad karantinas tęsis iki pat gegužės mėnesio, o šalyje, dėl esančių apribojimų, bus matoma tolesnė ekonominė recesija.
B. Gruževskio teigimu, pagal pesimistinį scenarijų sausio ir vasario mėnesį nedarbas gali šoktelti iki 20 proc. ir daugiau, o jaunimo nedarbas sausį, vasarį galėtų siekti apie 30 proc.
Kitoje barikadų pusėje – žmonės, kurie pinigėlių neturi. Nespėjo, kaip sakoma, užsiauginti lašinių. Neturi minkštos ekonominės pagalvės. Žmonės, kurie skursta, ar jau tapo skurdžiais.
Tai Naujieji Manglai (mangle vertimas iš angl.: baisiai sužaloti, išdarkyti, iškraipyti), jų – tokia dalia ir, be jokios abejonės, jų prievolė, šiame „humaniškame“ pasaulyje daryti tai, ką jiems sako juos gelbėjantis „Smaragdo Miesto Burtininkas“. Kvailas Manglas prarado darbą? Na ir ką? Reiškia, jo darbas nebuvo ir nėra reikalingas, te eina ir susiranda kitą! Te dirba kurjeriu, juk „Voltui“, „Boltui“ jų trūksta! O gal kvailiukas Manglas turi aukštąjį išsilavinimą, ar net du? Tegu greitai, greitai įsigyja kitą profesiją, aišku, nuotoliniu būdu.
Kvailys Manglas dvidešimt metų atidavė – pašventė savo profesijai, gyveno tuo… Šiandien tai rodo tik vieną – veltui iššvaistė dvidešimt metų! Reiškia, nereikalinga jo profesija, jo žinios, patirtis. Jei būtų buvęs protingesnis, būtų tapęs gydytoju ar IT specialistu…
Stebina, kaip lengvai ekonominių suvaržymų šalininkai tvarkosi svetimais likimais. Mus neverčia išeiti iš namų, nereikalauja nusiimti kaukių – vaikščiok nors su skafandru, koks kieno reikalas! Nepuola apsikabinti ir neverčia leistis į keliones. Kitaip tariant, mes turime visas galimybes saviizoliuotis ir apsaugoti save.
Pavyzdžiui, jei bijai užsikrėsti, užsidėk respiratorių ir palik ramybėje visus tave supančius.
Neik į teatrą, restoranus, prekybos centrus ar ofisus ir t.t.. Dirbk nuotoliniu būdu, užsisakyk maistą, prekes į namus ir lauk kurjerio užsivilkęs kosmonauto skafandrą. Gyvenk taip, kaip tu suvoki, pasaulis pasikeitė ir kaip buvo, niekada nebebus! Keisk savo pasaulį, padaryk jį patogų ir saugų asmeniškai sau. Niekas tam neturėtų prieštarauti.
Bėda ta, kad nauja privilegijuota klasė nori pakeisti pasaulį visiems! Jų veiksmuose ir retorikoje girdisi paprasta ir griežta nuostata: tai mūsų pasaulis, tai mūsų oras, kaip ir per ką šiuo oru kvėpuoti spręsime mes! Manglai turi paklūsti. O tai reiškia : „sąlyginiai skurdžiai“ neturi kitos išeities, kaip tik paklusti ir aptarnauti „sąlyginius turtuolius“. Jų vaikai taip pat, jau vien dėl to, kad skurdžiai, šiandien neturi galimybės savo vaikams suteikti normalaus išsilavinimo. Gyveni „paskoliniame“ dviejų kambarių bute ir neturi trijų nešiojamų kompiuterių, kad vaikai galėtų mokytis nuotoliniu būdu, o tu dirbti nuotoliniu būdu – formuojam naują kurjerių kartą, na, o gal žemdirbių, o gal baldų fabriko darbininkų, kurie negali dirbti nuotoliniu būdu ir su tuo teks taikytis, juk kažkas turi gaminti tai ir ką vartoja „sąlyginiai turčiai“.
O tai jau kastos! Aukščiausios ir žemiausios. Tad nereiktų stebėtis, kad tie, kuriuos skandina, priešinasi ir labai, labai nori išplaukti. Šūkiai vienytis ir gelbėti pasaulį nebeįdomūs! Vieni gelbėja pasaulį jaukiai sėdėdami savo namuose – gaudami nuolatines pajamas, o aš turiu gelbėti pasaulį, galvodamas už ką ir kokio maisto nusipirkti. Vieniems „netektis“ – negalėjimas trumpam išvykti į Paryžių, o mano „netektis“ – keltis gyventi pas tėvus, dėl to, kad nėra už ką sumokėti hipoteką. Kodėl jums taip nesvarbu? mano darbas, mano šeima , mano vaikų ateitis – o tu, tai „nacionalinė vertybė“, ir tu to reikalauji! – Ir aš turiu tą vertybę saugoti ir puoselėti…
Viskas labai paprasta. Turi finansinių aktyvų, užsakai muziką! O visos kalbos apie humanizmą – briedas! Lozungai „saugoti vienas kitą“ „vienytis“ ne daugiau kaip bespalvė, bekvapė ponaujametinė ideologinė mišrainė. Niekas, niekada nesirūpino skurdžiais, jie visada buvo niekas. O pandemijos kontekste ypač! Kaip sakė p. Vasiliauskas Lietuvos Banko vadovas, „Moralė ne šio pasaulio dimensija“…
Manglai neverti pagarbos, neverti darbo, išsilavinimo, tinkamo medicininio aptarnavimo. Jie neverti nieko, išskyrus, būti aptarnaujančiu personalu. Labai pageidautina, kad būtų tylūs ir nuolankūs. Dėkingi už trupinius, kuriuos nuo savo stalo iškilmingai trupina „Smaragdo Miesto Burtininkas“. Maža to, dėl visko visada kaltas tas aptarnaujantis personalas, dėl to, kad kai „normalūs“ žmonės gelbėja pasaulį sėdėdami šiltuose ofisuose ar namuose, tie, štai tie būriuojasi prie autobusų stotelių, velkasi į savo mažai kvalifikuotą darbą, kurio negalima atlikti nuotoliniu būdu, o vakarais, žiūrėk „visai išnaglėjo“- nori nueiti į barą išgerti alaus, ar nuvesti savo vaikus – būsimuosius kurjerius – į kiną ar kavinę.
Todėl žiauriai gerai turėti finansinių aktyvų, jaustis saugiai, žiauriai gerai priklausyti privilegijuotai klasei, kurios finansinės privilegijos sustiprintos etinėmis – moralinėmis normomis – apie tokios etikos veidmainiškumą, gerai jau, nekalbėsime. Bet štai kokia bėda – kasta neturtingųjų, kasta nuskurdusiųjų didėja diena iš dienos. Tai ji veikia! Ta prakeikta ekonomika. Ir tiems, kurie šiandien iš savo nuotolinio darbo aukštybių samprotauja apie nuskurdusiųjų dvasinį – moralinį nuopuolį, nesugebėjimą prisitaikyti, pats laikas užsiimti eilę nemokamai sriubai. Jei viskas rutuliuosis, kaip rutuliuojasi šiandien, ankščiau ar vėliau ir jie į tą eilę atsistos – daug ankščiau nei jie mano.
Aišku, jei bus kam ir iš ko šią nemokamą sriubą virti.
Viktoras Karpenko