Mano amžiaus žmonės gyvena daugiau praeityje, nes pagrindinė, didesnioji mūsų gyvenimo dalis liko praeityje. Mes, rudenėjantys, vis dažniau atsisukam atgal norėdami suprasti, ką pasiėmėme iš vakarykštės dienos ir ką palikome praeities laike. Didelis malonumas pratęsti savo gyvenimą į praeitį. Kartasi tai darau būdama viena, kartais su dukterėčia, kartais vartydama fotoalbumus, kartais studijuodama archyvuose surinktus giminės dokumentus. Kartais skaitomoje knygoje atrandu tarytum savo vaikystės ar jaunystės aprašymus. Retkarčiais paatviraujame sėdėdamos prie židinio su giminaite iš mamos pusės. Ach, kaip kartais norisi, kad anas gyvenimas tęstųsi. Rodos, iš senųjų praradimų turtėjame. Dabar jau suvokiame, kad skubėjime pradingsta žmonės, artimi, draugai. Tada norisi sugrąžinti, ką paėmei iš žmonių, aplinkos, istorijos, kultūros. Juk laiką, kuriame gyvename, perima kitos kartos. Dabartis priklauso jauniems, o jie gal norės kada atsisukti atgal, pažiūrėti, kaip gyventa iki jų. Būtas gyvenimas neturėtų sustingi užmarštyje. Tad abejoti, ar verta dalintis praeitimi, išgyvenimais, patyrimais, neverta. Tada ir „numarinu“ mintį: jei gali nerašyti, nerašyk. Praeities patyrimas persišviečia per dabarties apmąstymus. Jei kartais skaitytojas suabejoja kuria nors mano mintimi, jis teisus. Gyvenime visko būna. Tad vieni prisiminimai pagražinti ir išjausti, kiti – nepatogūs ir nutylėti. Keičiasi ne tai, kas buvo, keičiasi mūsų požiūris į daug ką.
Taigi, mielas skaitytojau, leiskimės į kelionę po geležinkeliečių miestą…
Mano pirmoji savarankiška pažintis su geležinkeliu prasidėjo Valančiaus gatvelėje, kur gyveno mūsų šeima. Buvau gal trejų metukų, kai kojos mane nešte nunešė ten, kur dunda traukiniai. Matyt angelas sargas globojo, kad kelionė neužsibaigė tragiškai, ir mergytę raudona suknele gatvelės gyventojai grąžino į namus. Kai netrukus šeima apsigyveno Janonio gatvėje, savarankiškumas užsibaigė ašaromis – namų neradau. Kelias visada viliojo mane. Man atrodo, kad pavydėjau bendraklasiams, kurie gyveno toli nuo mokyklos. Man gi tereikėjo pereiti skersai gatvę. Žiemą net paltuko nereikėjo.
Su bendraklasiais keliavome prie ežero, su auklėtiniais pėstute link Salduvės kalno Šiauliuose. Su parapijiečiais, vadovaujami tuometinio klebono E. Zeidoto – į kryžių kalną. Keliavome ir autobusais. Pabuvojome pačiuose gražiausiuose Lietuvos kampeliuose. Gal todėl mano auklėtiniai dažnai dainuodavo: „Už gimtinės klonius su dangum giliu, visą Žemės auksą atiduot galiu… Ji, tik ji gražiausia iš visų šalių, pasipuošus upėm, laukų berželiu…“
Bet įsimintiniausios keturių metų kasdieninės kelionės traukinuku į Šiaulius. Į darbą Mankiškiuose, Šilėnuose, Zokniuose, Šiauliuose radviliškėnai važiuodavo traukiniais. Tai buvo nepakartojama! Tris – keturis vagonus traukia garvežys. Mašinistas kantriai sulaukia skubančiųjų ar vėluojančių ir tada „puškuojame“ pirmyn. Ano amžiaus septintame dešimtmetyje nemažai V. Valsiūnienės mokyklos buvusių mokinukų traukiniu irgi bildėdavo į Šiaulius. Vieni mokėsi medicinos mokykloje, politechnikume, „muzikalkėje“, kiti –Pedagoginiame institute. Nepamirštamos tos kelionės, tos dienos, tie metai. Dviejuose suoluose susėda studenčiokai. Žiemą geriausia vieta prie „buržuikos“ – metalinio, anglimis šildomo pečiuko. Vieni keleiviai lošia kortomis, kiti ramiai snūduriuoja, o mes, studentės, klegame, juokaujame. Pro traukinio langus prašmėžuoja gerai pažįstami krūmai, medžiai, pakelės, krūvos pabėgių Šilėnuose. Ir taip kasdien, rytais. Į namus grįžtame kas kada, savu laiku.
Geležinkelio stotis mums kaip antri namai. Čia perkame nuolatinius bilietus, sulaukiame bendrakeleivių, kioske nusiperkame kanceliarinių smulkmenų. Traukinyje kartais pasirodo revizorius. Visas rimtas, kartais piktokas. Juk ieško „zuikių“ (keleivių be bilietų), tikrina, ar nepasibaigė nuolatinio bilieto galiojimo laikas. Oi, kaip nepatikdavome jam mes, šurmuliuojančios panelės!..
Septyniasdešimtųjų pabaigoje garvežiuką pakeitė dyzeliniai traukiniai. Nebeliko ir „buržuikės“. Bet užtai vagonai jaukesni, greitis, ko gero, didesnis. Negaliu iš atminties ištrinti stoties perono. Jame laukdavome tolimojo reiso keleivinių traukinių. Nepakartojamas vaizdas prieš gerą pusvalandį iki atvykstant traukiniui. Išlydintys, sutinkantys, šypsenos, ašaros, bučiniai ir negailestingas balsas iš stoties radijo taško: „Traukinys išvyksta.“ Pasilikusieji akimis palydi nutolstantį traukinį. Atvykusių jau nė kvapo. Ir peronas ištuštėja. Lieka tik kartu su visais liūdintis didžiulis apvalus laikrodis. Jo rodyklės sustingdavo belūkuriuojantiems ir pašėlusiai sukdavosi išlydintiems. Radviliškiečiai susibičiuliavo su stotimi (ji pastatyta 1870 m.). Kai sušildavo orai, vagonuose pas palydoves būdavo galima nusipirkti iš Pietų atvežtų vaisių (slyvų, vyšnių, abrikosų). Įlipai į vagoną, jei nespėjai per kelias minutes, pavažiuoji iki Šiaulių ir grįžti su kibiru skanėstų iš Ukrainos (pro miestą važiuodavo traukiniai Simferopolis– Ryga, Adleris–Ryga ir kiti).
Bet Radviliškiečiai nepamiršo ir pokario metų traukinių, kurie vežė žmones į Sibirą – į nežinią. Vienas toks „gyvulinis“ vagonas liūdi netoli geležinkelio.
Būta ir dar kitokių „palydėtuvių“ stotyje. Rudenį (bent aš taip atsimenu) prie karinio komisariato (Maironio gatvė, prieš senąsias kapines) rinkdavosi minios žmonių. Apsiverkusios merginos, moterys, išgėrę jaunuoliai – būsimi kareiviai, kur ne kur pravirkusi armonika, nutrūkusi daina. Ir nerimstantis klausimas: kur veža, kur nuveš? Ne visi grįždavo. Kai kuriuos parveždavo karstuose, kai kurie grįždavo sužaloti. Janonio gatvės senbuviai atsimena dviejų kareivėlių laidotuves (vieną nutrenkė elektra, kitas žuvo miško kirtimuose). O kur dar vaikinuko, žuvusio Afganistane, laidotuvės… Pamenu, kai vieno susirinkimo metu karinio vadovo paklausėme: „Kodėl mūsų vaikai žūva svetimoje žemėje?“ Mums buvo atšauta: „Avarijose irgi žūsta“…
Mums, jaunam septyniasdešimtųjų metų jaunimui, geležinkelio simboliai – garvežių ir vagonų depai. Tereikėjo pavartyti kraštotyrinius leidinius „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Nudundėjo metais traukiniai“ , ir sužinojau daug įdomių faktų, atradau daug girdėtų pavardžių. Buvo nepaprastai įdomu, nes ir mūsų šeimoje buvo „geležinkeliečių“, trys broliai, mano vyras, brolio žmona, marti, vaikai dirbo Vagonų ir Lokomotyvų depuose.
Bet gal apie viską iš eilės. Apie garvežių (dabar lokomotyvų) depą sužinojau labai daug. Tiesa, pabuvoti gamybiniame mūro pastate niekada neteko. Gal tik sapne kartais „pasivaikščiodavau“ po pirmąjį, 1870 metais pastatytą mūrinį statinį. Jis buvo labai didelis, bauginantis. Jame dirbdavo įvairiausių specialybių darbininkai (man visada jie atrodydavo paišini, bet laimingi). Vagonų, garvežių depai, kelių ruožas, stotis buvo pagrindinės radviliškiečių įsidarbinimo vietos. Mašinistais, jų padėjėjais, šaltkalviais dirbo ir mano giminaičiai: kūmas, sūnėnas, jo žmona, trys broliai, vyras. Jau vien pavardės, kurias radau knygose, daug ką pasako! Pirmasis tarnybinis traukinys plieno keliais atvažiavo 1870 metais. Jo maršrutas: Kaišiadorys – Jonava – Kėdainiai – Radviliškis – Šiauliai – Mažeikiai – Liepoja (1869 metais Radviliškyje buvo 475 gyventojai). Miestelis turėjo 80 medinių kiemų, medinę bažnyčią, mokyklą, paštą ir… dviejų lovų ligoninę. Garvežiukas, kuris liudija, kad ir ne pačią geriausią istoriją, stovi prie geležinkelio stoties. Bet jis – geležinkeliečių sostinės – simbolis. Dabartinė miestelėnų svajonė, kad stotyje būtų įkurtas muziejus. Gėda, bet Lietuvoje retas miestelis neturi muziejaus. O mes tai jau turėtume ką parodyti!.. Per metus garvežiai sudegindavo 10,885 kubinių metrų malkų ir 3790 pūdų anglies , dėl ko ir žvirbliai mieste buvo juodi. Garvežių ašys buvo tepamos aliejumi ir gyvuliniais (jaučio) taukais. Vanduo buvo traukiamas garvežio siurbliu. Depe iš pradžių „dirbo“ 6 serijų garvežiai, gaminti Anglijos, Prancūzijos, Rusijos, Austrijos gamyklose. Bendra garvežių rida per metus sudarė 702 298 kilometrus. Mūsų stotis aptarnavo 51 garvežį. Geležinkelyje viešpatavo rusų kalba bei tvarka. Rusinama buvo per prievartą, tačiau lietuviai su kitos tautybės bendradarbiais surasdavo bendrą kalbą. Vienas iš įdomiausių faktų, kad visą gyvenimą, išmokęs šaltkalvio amato, geležinkelininku buvo ir Tėvo Stanislovo tėvas Antanas Dobrovolskis. Pirmojo pasaulinio karo metais A. D. pasitraukė į Rusijos gilumą ir dirbo mašinistu, traukdavo sąstatus imperijos geležinkeliais, pasiekdavo net Sibirą. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą sugrįžo į Radviliškį ir tapo garvežių depo viršininku. Radviliškio geležinkelio mazgas tuo metu buvo vienas svarbiausių Lietuvoje.
Taigi, geležinkeliu pravažiuodavo daugybė prekinių ir keleivinių traukinių. Ilgiausi sąstatai kartais ilgam sustabdydavo gyvenančius Daukanto, Daujočių, Basanavičiaus gatvėse. Šiandien su šiurpu prisimenu manevruojančius traukinius. Atsibodus laukti laisvo kelio dažnas radviliškietis lipdavo per vagonus arba po jais. Kiek čia būta rizikos! Ir man su draugėmis „už gelžkelio“ teko taip pachuliganavoti. Baisu buvo, kad traukys nepajudėtų, nenuvežtų nežinia kur arba dar kas baisiau neatsitiktų. Ne kartą teko girdėti, kad pervažoje žmonės žūdavo. Tas baisu žodis „papjovė“… Esu mačiusi nuo bėgių nuvažiavusį garvežį, įsmigusį ratais į žemę netoli pervažos! Keista, centre gyvenantys naktį girdėjo bildesį, o mes, gyvenantys čia pat, nieko nejutome. O juk esame girdėję, kaip pravažiuojant pro namą bendraklasės Genutės buto langai braškėdavo. Toksai garsas „migdęs“ ir šiurpinęs radviliškiečius. Kraštotyrinėje medžiagoje radau faktą apie didelę katastrofą tarp Baisogalos ir Radviliškio, kai prekinis traukinys, važiavęs į Radviliškį, susidūrė su darbiniu traukiniu. Garvežys įvirto į griovį, sulaužyti trys vagonai, pora darbininkų žuvo, keli sužeisti. Būta gal ir daugiau nemalonių atsitikimų, bet neverta gąsdintis. Pastatytas tiltas pėstiesiems per geležinkelį, remontuojama pervaža. Viskas tobulyn, geryn, tik va, bėda, kad darbo vietų radviliškiečiams lieka vis mažiau…
Šiandien visų gerai dirbusių ir dirbančių geležinkeliečių neįmanoma prisiminti. Jie verti pagarbos ir atminimo. Ypač nusipelnęs Radviliškiui geležinkelietis R. Petkevičius, kuris Antrojo Pasaulinio karo metais išgelbėjo stotį, kurią vokiečiai pasitraukdami buvo užminavę. Radviliškiečių ne tik dirbančių geležinkelyje džiaugsmas – dyzeliniai traukiniai ir šilumvežiai. Stulbinantys mašinistų pasiekti rekordai, žinomi geležinkelių istorijoje. 1961 metais garvežio mašinistas Leonas Speičys su brigada nuvedė į Klaipėdą padidinto svorio traukinį – 514 tonų virš nustatytos normos (anksčiau niekas nenuvesdavo sunkesnio kaip 300 tonų). 1965 m. P Volbasas nuvedė į Klaipėdą 4000 t svorio traukinį (1500 t virš normos!). Sunkiasvorių vedimo meistrai buvo mašinistai G. Grigaitis, P. Tarasevičius, P. Montvydas, J. Valaika, J. Petrauskas, J. Streikus ir jų brigados. Taip norėtųsi pagarsinti visus šaunuolius, vedančius darbui traukinius, garvežius, šilumvežius, lokomotyvus. Šiandien turiu galimybę jiems pasakyti AČIŪ. Ko gero, daugelis radviliškiečių, kaip ir aš, apie jų darbo pasiekimus žinojo tik nuogirdomis (išskyrus pačius artimiausius žmones)…
Kelionė laiku rytojun, kelionė laiku atgal… Eini, skubi, nesustoji. Ji – tik akimirkos mirksnis, ištirpstantis erdvėje!..
Mano atmintyje dar Vagonų depas, apie kurį norėčiau šiek tiek parašyti. Tad iki kito karto, skaitytojau!
Janina K.
