O žmonės! Kokių nuostabių žmonių mes turime! Tik apie juos ne visad žinome…
Sakoma, jog negalima sugrįžti atgalios, bet metams bėgant vis dažniau prisiglaudžiame prie skubančio laiko, vis dažniau išgirstame grįžtančio gyvenimo aidą.
Prieš 35 metus rugpjūčio 23 dieną vyras, su kuriuo ne kartą teko bendrauti Trečio amžiaus universiteto organizuotose kelionėse, drauge su visa Lietuva, Latvijos ir Estijos žmonėmis stovėjo Baltijos kelyje. Tas laisvės, vienybės, laimės, džiaugsmo jausmas neišblėso iki šiol. Praeitis dar netapo istorija. Tai vakarykštė diena, kuri nesiruošia greitai išblėsti.
Pasinėrę į jautrius prisiminimus kalbėjome apie tai, kas pažįstama ir išgyventa per tuos metus, kas beviltiškai pasenę, pamiršta ar giliai įstrigę atmintyje. Svajojome apie ateitį, kurios neįmanoma pilnai įsivaizduoti, nes viskas taip greitai keičiasi.
Pragyventi metai – kaip praversti knygos lapai. O kiek ten įrašyta jausmų, minčių, darbų.
Šiemet rugpjūčio 23 dieną Vidmantas švęs savo jubiliejų. Sakoma, kad kiekvienas žmogus – tikra mozaika, jame telpa visko. Be abejo „esame tai, kas esame, esame ten, kur esame. Kiekvienas takelis veda į kelią. Atsitinka tai, kas turi atsitikti“ (E. Jackaitė).
Nerasi žmogaus, kurio atmintyje būtų visiškai išsitrynusi vaikystė. Šeimoje augo trys broliai ir sesuo. Aikštelėje prieš ŽŪMG susirinkdavo gausus būrys vaikų. Vaikai augo bendruomenėje, kur buvo leidžiama patiems rasti draugų, spręsti savo konfliktus ir pasiekti pergalę. Aiškių bendravimo taisyklių nebuvo, viskas vykdavo be suaugusiųjų priežiūros ir įtakos. Visi aikštelės pacanai ir mergužėlės mėgo žaisti futbolą, tinklinį, krepšinį, net aikšteles įsirengdavo patys. Neretai surengdavo varžybas su kitos aikštelės ar Liepų gatvės komandomis. Žiemą žaisdavo ledo ritulį, ant Jakšto kalniuko čiuožinėdavo, važinėdavosi rogutėmis. Vaikystė nebuvo vargana, bet teko ir piemenauti. Radviliškiečiai augindavo gyvulius, paukščius, tad paaugliams tekdavo padieniui ganyti 15–20 karvių Eibariškių pievose (kur dabar tvenkinys, parkas, prie Miknių ar Barzinskų sodybų, o kartais net prie Žironų kaimo). Augo vaikai sveiki, drūti, nes veiksmo ir judėjimo pakako.
Ano meto vaikystės draugai – ne feisbuko ar instagramo draugai. Tai tikri, gyvenime egzistuojantys santykiai. Pradinė mokykla čia pat, prieš kino teatrą „Kosmosas“ (vėliau „Lituanika“, parduotuvė „Grūstė“). Nuo penktos klasės mokėsi II-oje vidurinėje (dabar V. Kudirkos progimnazija). Ir šiandien Vidmantas bei bendraklasiai prisimena ten dirbusius šviesios atminties mokytojus: A. Katilių (direktorius), V. Banaitienę, Kisielių, J. Motiekaitį, J. Paulauską, V. Trakšelį, O. Vargonienę, P. Gimbutą. Prisiminimuose ir popamokinė veikla: dailės, fotografijos, darbščiųjų rankų būreliai. Nepamirštami naujametiniai žiburėliai, išvykos į gamtą, įvairios sporto varžybos. Atrodytų, ramus, santūrus vaikinas, bet suspėdavo visur sudalyvauti, nes labai anksti suvokė, kad nuobodulį galima įveikti tik skaidriu gyvenimo džiaugsmu.
Augant nemažoje šeimoje, norėjosi daugiau savarankiškumo. Šiauliai garsėjo prestižine mokymo įstaiga – K. Didžiulio politechnikumu. Daug radviliškiečių baigė šį politechnikumą. Įgyti techniko-elektriko profesiją panoro ir bendraklasiai: Albertas V., Algis K., Vidmantas A. Ketverių metų kelionė į mokslus traukiniu suartino jaunuolius. Greitai bendramoksliai suprato, kad tikri draugai nevertina, neanalizuoja tavo troškimų, tavęs neįžeidžia ir neieško patogiausios minutės su tavimi susitikti. Draugystė ilgainiui tampa ramesnė ir patvaresnė. Šiandien vyrai supranta, kad pasirinkdami draugus, neapsiriko. Atmintyje išlikę bendri pasisėdėjimai, vakarėliai, kelionės, gimtadieniai. O kai teko vieną iš draugų – Joną L. – palydėti į paskutinę kelionę, draugystė dar labiau sustiprėjo.
Ateina metas, kai draugai ateina ir išeina. Vieni daugiau, kiti mažiau paveikia asmeninį gyvenimą. Svarbiausia – santykių kokybė. Gera, kai gali pasakyti: ačiū, kad buvai, ačiū, kad esi… Išsiskyrė trijulės nariai. Tiesa, tik kuriam laikui, kai baigus technikumą reikėjo išvykti į paskirtą darbovietės vietą. Darbinę biografiją nutraukė šaukimai į armiją. Vidmantą likimas nubloškė į Ventspilį. Fiziškai užsigrūdinusiam jaunuoliui nebuvo problemų įveikti krosus, negąsdino skersiniai, lygiagretės, bemiegiai naktiniai budėjimai. Kai baigus Lietuvos žemės ūkio akademiją (LŽŪA) trims mėnesiams buvo pašauktas vykti į karinę stovyklą Kaliningrado srityje, Vidmantas nesijautė mažesniu tarp sutiktų „bendražygių“, kad ir sporto meistrų ar kandidatų į juos. Sportas buvo mėgiamiausias užsiėmimas.
Toks jau Vidmanto būdas – neapsistoti ties pasiektu. Tai, ką žinai šiandien, rytoj bus mažoka. Tad jis įstojo į Akademiją. Čia prabėgo patys aktyviausi gyvenimo metai – žinių kaupimo, pažinimo, fizinio aktyvumo, visuotinio tobulėjimo metai. Kasdienybe tapo laboratoriniai darbai, mokomosios praktikos, įskaitos, egzaminai… Ar daug žmogui reikia? Be abejo, mąstantis žmogus nepasitenkina pasiektu. O gi laimės akimirkos – bendrystė. „Moksliukas“ niekada nebuvo vienišas. Jau pirmame kurse įsitraukė į visuomeninę veiklą: studentų profsąjungos komitete, visuomeninių kontrolierių komisijoje, profsąjungos organizaciniame komitete, bendrabučio taryboje. Bendrakursiai žinojo, kad studentas kupinas idėjų, sumanymų ir nebus problemų organizuojant šventes, ieškant iškilių žmonių į renginius.
Akademijoje buvo žinomas ir populiarus visuomeninių profesijų fakultetas (VPF). Čia susirinkdavo studentai, pageidaujantys įsigyti papildomą profesiją pagal pomėgius. Fotografijos paslapčių Vidmantas mokėsi pas garsų fotografą P. Karpavičių, žurnalistikos žinių sėmėsi pas „Nemuno“ žurnalo skyriaus vedėją V. Valskytę. Trečias diplomas – kino operatoriaus. Visa tai praverčia iki šiol. Kartais parašo į „Radviliškio kraštą“, Trečio amžiaus universitete (TAU) paruošė fotografijų parodą apie apleistas rajono kapinaites ir sodybas. Informatikos būrelyje jis gilina IT (informacinių technologijų) žinias, noriai lanko užsienio kalbų užsiėmimus.
Neišblėstantys prisiminimai iš studentų statybinių būrių (SSB). Tris mėnesius su antrakursiais draugais teko padirbėti amžino įšalo žemėje Jakutijoje. Baigęs keturis akademijos kursus išvyko į VDR (Vokietijos Demokratinę Respubliką), kur mėnesį laiko darbavosi žymiausiame Berlyno Treptovo parke.
Rodos, po ilgų darbo valandų reikėtų ilsėtis, bet studentams tai nepriimtina. Reikia surasti laiko „stebėtis, grožėtis, džiaugtis“. Tokių galimybių neįmanoma atsisakyti. Kaip ir sporto. Dar mokykloje lankydamas laisvųjų imtynių treniruotes pas nusipelniusį trenerį F. Vladimirovą, Vidmantas gavo pirmąsias vyriškumo pamokas. Akademijoje lankė sambo ir dziudo treniruotes (treneris A. Bubnelis). Būta ir pergalių, ir nusivylimo, bet pomėgis grūdintis, treniruotis išliko iki šiol. Rytinis bėgimas, mankšta, treniruokliai, dviratis, žiemą slidės ir pačiūžos – visa tai tapo būtinybe. Lygiai taip, kaip ir 14 metų trukęs sveikuoliškas gyvenimas. Į D. Kepenio įkurtą sveikatos mokyklą suvažiuodavo tūkstančiai sveikos gyvensenos entuziastų. Ir ko tik čia nepatirta: ,,ruonių“ maudynės, sportinės varžybos Prezidento taurei laimėti, bėgimas „Laimės žiburys“ Anykščiuose, vasaros stovyklos, pažintinės ekskursijos, paskaitos, susitikimai su alpinistu V. Vitkausku, triatlonininku V. Urbonu, lakūnu J. Kairiu ir kt.
Kartais šis veiklus žmogus pagalvoja: „Ar pririštas esu prie šito kelio, kad nesustoju ėjęs nei sekundei?“ Tada nuramina save: „Laimės nereikia atidėlioti rytdienai. Ji slypi kasdienybės akimirkose.“ O tų akimirkų, valandų, dienų, metų būta sunkių ir varginančių, sėkmingų ir viliojančių. Susipynė graži akimirkų pynė. Pirmoji darbovietė Šeduvos žemės ūkio technikume, vėliau Pociūnų tarybiniame ūkyje, geležinkelyje. Būti mokytoju, dėstytoju nebuvo lengva, o ir atlygis už darbą jaunam žmogui daugiau nei menkas. Teko ieškoti darbo kitur. Šilčiausi prisiminimai iš Pociūnų tarybinio ūkio, kuriam vadovavo tikri Žemės vaikai V. ir R. Karveliai. Būtent čia gimė suvokimas, kad gerai jaustis ir neprarasti to, ką turi, gali dalindamasis su kitais. Meilė šalia esančiam žmogui, žemei, paukščiui, medžiui išmokė dirbti pasiaukojančiai visų labui be ypatingo atlygio. Iš „mirusių“ Burbiškio dvaras buvo prikeltas dėka V. ir R. Karvelių ir ūkio darbuotojų. Vidmantas džiaugėsi, kad gyvenimo kelyje sutiko daug žmonių, kurie sugebėjo žmoguje įžvelgti gerąjį pradą, gėrį, pakelti dvasią.
Dažniausiai daug kas priklauso nuo mūsų gebėjimo pajusti, kad turi tikslą ir gali šį tą nuveikti. Kad ir menkas veiksmas gali būti prasmingas. Veiksmo Vidmanto gyvenime būta įvairaus. Kai devyniasdešimtaisiais su šeima gavo sklypą, gimė mintis pastatyti namą. Šeimoje gal ir būta abejonių. Ne veltui sakoma, kad gyvenimo stuburas – drąsa. Gal kas ir nepatikės, kad specialių mokslų negavęs, neturintis praktinių įgūdžių žmogus gali pastatyti namą. Abejonėms laiko nebuvo, galvoje rikiavosi darbai: pasirūpinti projektu, medžiagomis, instrumentais, pabandyti mūryti, tinkuoti, dažyti, skardinti. Teko net pasigaminti medienos apdirbimo stakles. Statybos darbai užsitęsė. Varginančio darbo niekada netrūko. Kad ir auginant pardavimui tonas kopūstų, svogūnų. Prisiminus vargelį, surenkant valgomųjų gelteklių sėklas, juokas neima. Tik nuostaba: iš kur tiek kantrybės? Juk sėklos tokio lengvumo, kaip pienės pūkai, o jų surinkta 100 kilogramų.
Dabar dažnam kyla pavydo – kokie aitvarai tuos turtus sunešė?.. Reiktų prisiminti Tėvo Stanislovo mintį apie skruzdėlių partiją ,,Skruzdės labai tylios. Gi tylusis deficitas – didelis deficitas.“
Girdėtas posakis, kad vien duona sotus nebūsi. Darbas ir poilsis – du vienas be kito negalintys dalykai. Tai du stulpai. Jei vieną išgriausi, išgrius ir antras. Didžiausia šeimos šventė – kelionės. Jos įvairios. Su kursiokais, geriausiais draugais, vienam su dukra, su visa šeima. Studijų metais pabuvota trylikoje Sovietų Sąjungos respublikų. Potyriai įvairiausi. Svarbiausia – gamta. Po Lietuvą keliauta dviračiu, autobusais, savo automobiliu. Įspūdžiai sunkiai apibūdinami: vakarai prie laužo, atviravimas palapinėse, nuovargis ir atradimų džiaugsmas. Lietuva nepakartojama! Kaskart ją pamatai naujai. Vilioja ir tolimesni maršrutai: Skandinavijos, Balkanų šalys, Beneliuksas, vidurio Europos miestai ir kraštovaizdžiai. Apie įspūdžius, šiemet patirtus Jungtiniuose Emiratuose, Vidmantas pasakojo ir senjorų universiteto turistų klubo nariams. Būtent tada TAU lankytojai panoro daugiau sužinoti apie šį žingeidų, apsiskaičiusį vyruką.
Pensijinis amžius turi vienintelį privalumą – laisvę daryti tai, ko nespėjai, ar neturėjai galimybių padaryti jaunystėje. Gyvenimas tęsiasi. Dažnokai laisvalaikio akimirkomis Vidmantas pasineria į apmąstymus. Vienas apmąstymų – neišsipildžiusios svajonės. Kad ir sudaryti giminės medį, pasikviesti draugus į sodo namelyje surengtą senovinių daiktų parodėlę, pasišnekučiuoti krikščioniškųjų tradicijų klausimais. Kartais susimąsto apie pokyčius gamtoje, stichijas. Neramina mintys apie įtemptą padėtį pasaulyje, karą Ukrainoje, susimąsto apie susiskaldžiusią Lietuvos visuomenę. Norisi, kad būtų daugiau žmonių, sugebančių vertinti žmonėse norą pamatyti gėrį. Neramina abejingumas. Negali suprasti, kai „per žmogų peržengiama, kaip per slenkstį“. Botagu kerta melas… Iš pamąstymų grįžta realybėn, pajutęs, kad laikas nežmoniškai trapus. Jau tiek dešimtmečių pragyventa. Ir norisi, kad viskas būtų dar geriau, nors viskas jo gyvenime buvo gera… Su tokiomis mintimis jis tesutinka savo jubiliejinį gimtadienį!
TAU ilgametė lankytoja
Po 2 nuotrauka
