Edukacija yra viena iš neformaliojo švietimo sričių, kurioje aktyviai dalyvauja tiek kultūros, tiek švietimo institucijos. O kaip, kokiu pagrindu organizuoti edukacinę programą bibliotekoje: remtis protu ar aktyvinti emocijas?
2019 m. lapkričio 15 d. Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijos Indigo mieste bendram pokalbiui apie edukacinės aplinkos organizavimą vėl susitiko Radviliškio m. mokyklų bibliotekininkai ir Šiaulių valstybinės kolegijos dėstytoja Violeta Stasėnaitė su Informacijos valdymo studijų programos absolventėmis.
Seminaro dalyvius pasveikino progimnazijos direktorė Rasa Dagienė, ji akcentavo, kad bendradarbiavimas su Šiaulių kolegija tęsiasi jau 3 metus, o kiekvienas susitikimas yra daug džiaugsmo teikianti bendrystė, kuri gimdo naujas idėjas ir planus.
Seminarą pradėjusi lektorė Violeta Stasėnaitė atkreipė dėmesį, kad edukacinė veikla tampa aktualia bibliotekų veiklos sritimi, nes ji padeda užtikrinti dalyvaujančių šioje veikloje ugdytinių pažintinius poreikius, turiningą laisvalaikį, socialinį ir kultūrinį ugdymą. Šios veiklos vykdymas vis tik dar nėra nei reglamentuotas, nei metodiškai pagrįstas. Ar tai reiškia, kad kiekvienas dalyvaujantis šioje veikloje edukatorius šoka kaip moka? Juk generuojant edukacinę aplinką būtina įvertinti tam tikrus kriterijus:
- mokymosi aplinkoje veikiančių subjektų charakteristikas (tai besimokančiojo, jo kolegų, draugų, ugdytojo (-jų) ir kitų mokymosi proceso dalyvių kompetencija, patirtis);
- fizines charakteristikas (tai fizinė/virtuali aplinka – organizacinės-materialiosios sąlygos);
- socialines-psichologines sąlygas, kurios turi motyvacinį bei paremiantį poveikį besimokančiajam (tai mokymosi motyvacija, organizacinė, psichologinė ir kt. parama, tikslingas bendravimas ir jo kokybė).
Šiame kontekste iškyla nauja, edukacinių aplinkų kūrimo kompetencija, kurią būtina tobulinti.
Seminaras organizuotas siekiant aptarti, kokia dimensija – proto ar emocijos – vyrauja organizuojant įvairaus turinio edukacines veiklas. Šį kartą pagrindinės pranešėjos – Šiaulių valstybinės kolegijos studentės, ką tik sugrįžę iš Kultūrinės ir edukacinės veiklos organizavimo profesinės praktikos. Būtent joms teko pagrindinis vaidmuo, pristatant pagrindinius edukacinės veiklos organizavimo principus, išryškinant edukacinės aplinkos elementus ir aptariant reikalavimus pačiam edukatoriui. Perskaityta net 10 pranešimų, kuriuose pristatyti ir išanalizuoti įvairių edukacinių veiklų pavyzdžiai. J. Lazauskaitė aptarė Kultūrinio paso koncepciją ir Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos edukacinių paslaugų paketą, skirtą šiai koncepcijai įgyvendinti. E. Juodeikienė seminaro dalyves sudomino edukacine programa „Knygos „Sibiro haiku“ pristatymas ir kūrybinės dirbtuvės „Laiškas degtukų dėžutėje“, vykdyta Mažeikių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, o savo paslaptingumu ir emociniu-pažintiniu užtaisu klausytojas įkvėpė edukacija „Pabėgimų kambarys“, organizuojama Kauno m. savivaldybės V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje ir aptarta G. Čeponienės.
Studentės, atlikusios praktiką ne tik bibliotekose, bet ir kitose institucijose, susijusiose su informacinėmis paslaugomis, aptarė netradicines edukacijas: G. Breivienė papasakojo apie „Bankininko profesijos“ pristatymą Šiaulių banke, o G. Venclovaitė pabrėžė, kad organizuojant edukacines ekskursijas į išskirtinius objektus, pvz., į Vilniaus TV bokštą, būtina kreiptis pagalbos į profesionalius gidus, edukatorius turi gebėti organizuoti saugią fizinę ir psichologinę aplinką.
Apie tai, kad edukacinę programą vykdantis asmuo turi jai labai atsakingai pasiruošti, numatyti edukacinius tikslus, metodus ir priemones, apsvarstyti edukacijos rezultatų integraciją į mokomuosius dalykus, kalbėjo Šiaulių Zoknių progimnazijos bibliotekos vedėja O. Kanonenko, organizavusi mokinių edukacinę ekskursiją į Rygą. Jai pritarė R. Simanavičienė, pristačiusi Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje vykdytą edukacinę programą „Mobiliosios IT dirbtuvės“. Ji patvirtino, kad išankstinis, šiuo atveju technologinis, pasiruošimas yra tikrai būtinas, o įvykdžius edukaciją rekomenduotina atlikti aplinkos veiksmingumo analizę.
Tai, kad edukacinio renginio vedantysis negali būti atsitiktinis, organizacijos veiklos plane įrašytas darbuotojas, pabrėžė studentės, susidūrusios su kitomis išskirtinėmis edukacinėmis veiklomis. R. Vasiliauskienė papasakojo, kad jai teko detaliai panagrinėti žemaitiško kulinarinio paveldo pavyzdžius, atskleisti patiekalų pavadinimų reikšmes ir jų sinonimiškumą bei įsigilinti į virtuvės paslaptis organizuojant patiekalo ,,Meškos kakutis” gaminimą Varnių regioninio parko Gamtos mokykloje.
R. Vilčinskienė akcentavo, kad, vykdant edukacinę programą, svarbu ne tik numatyti tikslą ir tinkamus metodus, bet ir suplanuoti bei įsigyti reikalingus išteklius. Vykdant edukaciją „Audinių marginimas“ Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje teko išnagrinėti dažų rūšis, pasirūpinti audiniais, pasirengti marginimo trafaretus ir antspaudus. D. Zulumskienė antrino, kaip tai yra labai svarbu, nes, pvz., edukaciniam renginiui „Kalėdinės eglutės gaminimas“ kankorėžiai yra renkami ir džiovinami nuo pat ankstyvo rudens.
Išklausiusios pranešimus, seminaro dalyvės diskutavo, kas tai yra edukacija ir kokiu pagrindu reiktų remtis, organizuojant edukacijas: protu ar emocijomis. Diskusijos metu išreikštas mintis apibendrino lektorė V. Stasėnaitė teigdama, kad kuriant edukacines aplinkas svarbu numatyti mokymosi tikslus, įtaigų edukacinį turinį, organizuoti aktyvią ir interaktyvią veiklą ir turėti pakankamus išteklius. Nors edukaciniai tikslai dažniausiai susiję su perduodama informacija, tačiau galutinį rezultatą lemia ugdytinių supratimas ir aktyvumas. Seminaro klausytojų atsakymai patvirtino tendenciją, kad edukacinių užsiėmimų metu vyraujančios emocijos lemia edukacinių veiklų rezultatyvumą.
Vladislava Šiaudvytienė, edukacinio centro bibliotekininkė
