Tai trumpos savaitgalio istorijos, pateiktos skaitytojų teismui. Pirmoji – apie autochamus.
Liepos 19 d. 22 val. 30 min. ant žaliosios vejos V. Kudirkos g., prieš namą Nr.6 a, poilsiui prigulė prabangus „Volvo“ markės automobilis. Skambinu telefonu „112“, ten pasidomi problema, namo adresu, automobilio marke ir numeriu bei mano vardu, pavarde ir maloniai praneša, jog apie situaciją informuos Radviliškio policiją. Nesulaukęs policijos patrulių užmigau, bet liepos 20 d. ryte 7 val. 30 min. automobilis kuo ramiausiai riogsojo ant žolyno. Mano nuomone, tai akivaizdus Radviliškio policijos vado nesugebėjimas tinkamai organizuoti policijos patrulinės tarnybos darbo. „112“ tarnybos patikimumu net nesuabejojau, bet kažkodėl prisiminiau suokalbių teorijas ir suformulavau klausimą. O gal tas automobilis priklauso kokiam policijos pareigūnui? Su šiomis mintimis nusprendžiau kreiptis į Radviliškio policijos atstovą spaudai ir ryšiams su visuomene. Paaiškėjo, kad tokio pareigūno Radviliškyje net nėra. Pakalbinta policijos pareigūnė I. Sernovienė rekomendavo kreiptis į vadus, kai šie sugrįš iš pasitarimo Šiauliuose. Taip pat paaiškino, jog tikėtina, kad patruliai pažeidėją įvertino ir informaciją perduos komisariatui, kur yra registruoto automobilio savininkas. Mano galva, dėl mūsų policijos vado bejėgiško silpnumo autochamai mieste ir toliau klestės. Įdomu ir tai, kad automobilis nepaženklintas neįgaliesiems skirtu ženklu, o pustuštė automobilių stovėjimo aikštelė – tik už trisdešimties metrų.
Idiotizmo apraiškas tądien buvo galima stebėti miesto parke. Niekur neperspėjus didesnę jos dalį apjuosė firmos „Toi toi Lietuva. Nuoma, pardavimas“ ženklais paženklinta tvora. Jokių festivalio renginių tądien nebuvo (penktadienis), tad dalis jaunimo ir vaikų lipdavo per tvoros viršų ar pralįsdavo pro apačią. Senoliai, pasukioję pirštą prie smilkinio, keliaudavo patvoriu, ieškodami išėjimo iš voljero. Nusprendęs išsiaiškinti šios išdaigos autorių, kreipiausi į šutvę, kaip man pasirodė, viešųjų ryšių specialistų, įsikūrusių buvusiame elektromobilių garaže. Komentaro nebuvo, nes sulaukęs įdomių pastabų supratau, kad kompanija bendrauti su piliečiu, kuris naudojasi konstitucine žodžio laisve, nenori. Tvorą nuo vagių ir kitų galimų kenkėjų saugoję šauliai ir tvoros savininkai fotoaparato ir užrašo ant marškinėlių „Radviliškio kraštas“ nepabūgo, bet įvardinti pokšto autoriaus negalėjo.
Ką apie šią netikėtai išdygusią tvorą kalbėjo radviliškiečiai, daug nekalbėsiu. Įdomiausias pasirodė vieno tremtinio pasisakymas: „Man iki pilnos laimės dar trūksta sargybos bokštelių, spygliuotos vielos ir ginkluotos apsaugos su šunimis“.
Štai meras oficioze tvirtino, kad „Radviliškio atgis. Bus daugiau judesio, šurmulio“. Jei gerai supratau, tai tvoros įveikimas, ypač neįgaliesiems, ir bus tas „ judesys“. Šunų išvedžiotojus praleisiu, nes keturkojui ne taip jau ir svarbu, kur atlikti gamtinius reikalus. Įvardinti galimą užtvaros autorių – ne problema. Už betvarkę mieste atsakingas seniūnas. Tądien sulaukiau ir telefono skambučio. Buvęs radviliškietis, poetas, meno ir kultūros veikėjas, Šiaulių miesto visuomenininkas Vytautas Butvilas-Mažylis tvirtino, kad įsiamžino džiūstančius medelius miesto centre ir domėjosi, nuo kada medeliai (mano nuomone – pusmedžiai) sodinami vasara, o ne pavasarį ar rudenį. Taip pat jį domino galimybė dalyvauti eisenoje, skirtoje Radviliškio 451 gimtadieniui. Paguodžiau Vytautą sakydamas, jog, anot nuogirdų, medeliai tekainavo tik apie 2 tūkstančius eurų. Jeigu koks ir nudžius, nieko baisaus. Pasodins kitą. Eisena mieste, be abejo, bus, bet ji skirta europiečiams, festivalio dalyviams, o ne radviliškiečiams, nes jie to nenusipelnė. Kodėl? Teirautis mero.
Minėjau, kad komentaruose pateiksiu trumpas savaitgalio istorijas. Viena iš jų susijusi su prisiminimais. Sovietmečiu prieš kokio valstybės šulo vizitą remontuodavo asfaltą ir žaliai nudažydavo žolę. Nepriklausomybės laikotarpiu pas mus susiformavo kita tradicija. Prieš vizitus, o šiuo atveju festivalį, kažkas pasirūpino uždengti reichskanceliarijos, atsiprašau „Orso“, griuvėsius prieš geležinkelio stotį. Šįkart danga buvo papuošta užrašu „Sakret. Tikram darbui“.
Šeštadienį miesto vaizdus puošė kažkokia apsaugos firma, gainiojusi vaikus iš riedučių aikštelės ir tualetų. Kažkas sustatė šiukšlių konteinerius prie pat pirties durų, nors laisvos vietos apstu. Kažkokia ponia, pavarčiusi oficiozą prekybos centre ir pamačiusi pusmerį šalia Radviliškio brandmeisterio L. Tautkevičiaus, uždavė retorinį klausimą draugei: „Ką ten veikia tas politinis veikėjas? Gaisrininkas, aišku, dirba savo darbą, o tas baltais marškiniais turėtų sėdėti kabinete ir netrukdyti dirbantiesiems“.
Tačiau vieną klausimą noriu užduoti ir skaitytojams: ar Antaniškių parkas, jeigu nebūtų valdžios apleistas, nėra tinkamesnė vieta festivaliui? Parašęs komentarą (jis pavadinime) nusprendžiau pasirašyti mėgdžiodamas vieną politinį veikėją „A.Č. Radviliškio r. savivaldybės meras (oficiozas Nr.28). Titulų neturiu, bet prisiminiau paauglystės pravardę.
Tad šio opuso autorius Vytautas Mikalauskis – Liūtas
