Įdomus Aniceto Dukaičio iš Čelkių kaimo likimas, jis yra savotiškas žmogus legenda, patyręs lenkų, vokiečių, anglų, rusų belaisvių skonį. Aštuoniolikmetis Anicetas, nenorėdamas būti išvežtas į Vokietiją priverstiniams darbams, įstojo į tuo metu Lietuvoje garsaus generolo Povilo Plechavičiaus organizuotą vietinės rinkinės būrį. Prie Ašmenos ta rinktinė buvo Armijos Krajova karių apšaudyta, čia Lietuvių generolo karys papuolė į lenkų nelaisvę, paskui – vokiečių saugoma karo belaisvių stovykla, priverstinė priesaika ištikimai tarnauti Reichui, sunkūs irgi priverstiniai darbai vokiečių aerodrome. Raudonajai armijai prasiveržus per Oderį, aerodrome kilo panika, toliau – Vokietijos kapituliacija, anglų saugoma karo belaisvių stovykla. Kiek vėliau Anicetas savo noru atsirado nebe karo belaisvių, o karo pabėgėlių stovykloje, kuri buvo Vokietijoje. Po karo iš šios stovyklos jis vėl savo noru išvyko darbams į Angliją, čia gavo pasiūlymą įsijungti į demokratinį pasipriešinimo sąjūdį, kurio nariai neva pripažino tik laisvą savąjį kraštą – be jokių rudųjų ar raudonųjų okupantų.
Pasirodo, tai buvo paprasčiausia anglų žvalgybos mokykla. Jie buvo mokomi atpažinti sekimą ir konspiruotis, šifruoti ir iššifruoti radiogramas, naudotis slaptaraščiais, šaudyti iš pistoletų ir automatų, orientuotis nepažįstamose vietovėse, maskuotis ir naudoti savigynos priemones. Po žvalgų mokyklos baigimo jaunas „plechavičiokas“, aprūpintas ginklais, pinigais ir viskuo, kas reikalinga žvalgybai, 1953 metų rugsėjo naktį laivu buvo išmestas pas Latvijos partizanus kovai su bet kuriais okupantais.
Pasirodo, iš tikrųjų tie „partizanai“ buvo tarybiniai saugumiečiai, kurie užmigdytą Anicetą areštavo ir uždarė į mirtininkų kamerą. Čia, žinoma, vyko tardymai, teismas, nuosprendis – sušaudyti. Parašius malonės prašymą, mirties bausmė mirtininkui buvo pakeista į dvidešimt metų kalėjimo. Taip prasidėjo kalinio priverstinė kelionė po Lubianką, paskui – Vladimiro kalėjimas, penkeri metai vienutės. Neiškalėjęs pilnos bausmes, 1961 metais panaikinus sovietų sąjungoje politinių kalinių lagerius, buvęs „plechavičiokas“ grįžo į gimtąjį kaimą Radviliškio rajone. Ilgai apie tai niekam nepasakojo, tiesiog kaimynystėje susirado žmonelę, vardu Vanda, ir su ja laimingi bei dar gana ilgai gyveno.
Rimantas Petrikas
Autoriaus nuotraukoje: Česlovas Dukaitis iš Čelkių kaimo (nuotrauka daryta, kai jis jau buvo senokai grįžęs į gimtinę – 2012 metais)