Kas, kur ir kodėl? Natūraliai gali kilti klausimai dėl tokios antraštės. Paaiškinsiu.
TAU (trečio amžiaus universiteto) Pasaulio pažinimo fakulteto kelionių mėgėjų grupė lankėsi Telšiuose. Jie praeitais metais atlaikė kultūros sostinės vardą. O juk Telšiai -Žemaitijos sostinė. Senose kronikose Žemaitija buvo vadinama SAMOGITA.
Sumanymą įgyvendinome važiuodami traukiniu, nes mes juk esame iš Radviliškio, o jis nuo seno vadinamas geležinkelininkų sostine. Puiki proga tai parodyti. Važiuoti traukiniu dabar mažiau madinga, nors patogumas, saugumas, greitumas ir pigumas-akivaizdūs. Nereikia nei termosiuko su kava, nei laikraščio kelionei trumpinti-viskas vietoje. Vagone minkštos sėdynės ir visi patogumai. Valanda – ir nes Telšiuose.
Mus labai draugiškai priėmė pats Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas Andrius Dacys. Tai tikras savo krašto žinovas ir didelis patriotas. Atbėgo iki mūsų susitikimo vietos bėgte – taip nenorėjo pavėluoti, nors turėjo tam rimtą priežastį: dalyvavo Vydūno kaštonų gynime nuo sunaikinimo. Tie penki kaštonai yra sodinti paties Vydūno ir po poros metų bus šimtamečiai. Artėja Vydūno 140 metų gimtadienis. Labai tikisi tuos kaštonus išsaugoti nors iki tos datos ir iki naujo kaštoniukų derliaus. Tada Telšių urėdija išaugintų iš tų vaisiukų medelius, o vėliau pasodintų Katedros aikštėje. Savi augo daug geriau negu atvežtiniai. Taip mes pabuvome to gražaus gesto liudininkais.
Telšiai paliko puikų įspūdį, kuris dar sustiprėjo dėl nepakartojamo pristatymo. Mes esame kaimynai, o tiek mažai žinom vieni apie kitus. Labiausiai stebina ne septynios Telšių kalvos, ne Masčio ežeras, o smulkioji architektūra. Tiek skulptūrų ir skulptūrėlių retai kur pamatysi. Bandėme pakelti „Skrynią“, skirtą žydų verslui Telšiuose atminti, pasimatavome „Meškos pėdą“, ieškojome „įleistų“ į sieną „žydukų“ ir trynėme jiems nosis – sakoma, kad tai gali atnešti pinigų ir išminties. Žydų istorija prasidėjo nuo vienos šeimos 17-ojo amžiaus pabaigoje, o jau 18-me amžiuje jie dominavo savo amatais, mokslu, prekyba. Buvo pastatytos 7 sinagogos. Dabar likusios trys, bet forma ir veikla pakeista. Telšiai suklesti. Jau po Pirmojo pasaulinio karo Telšiai tapo vienu žymiausių religinių studijų centru ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Buvo steigiamos ješivos – aukštesnės pakopos mokyklos jaunuoliams ir vyrams. Antrojo pasaulinio karo pradžioje keletui rabinų pavyko išvykti į JAV. Ten buvo įsteigta rabinų mokykla ir pavadinta Telšių ješibotu.
1921 m. įkurta pirmoji Lietuvoje žydų mergaičių gimnazija „Javne“. Ją lankė 136 mergaitės. Čia iš Kauno persikėlė žydų mokytojų seminariją-vienintelė Lietuvoje. Buvo pastatyta moderni ligoninė, veikė pirmoji fotoateljė, kuriai vadovavo laikrodininkas Chaimas.
Tolimesnis susipažinimas su Telšiais vyko dar sparčiau. Skulptūra „Žemaitijos gaublys“ stovi tarpe tarp dviejų mūrų. „Lietuvių skalikas“ stovi greta garsaus šulinio. Sužinojome, kad skalikų veislė buvo beišnykstanti, o atkūrė tą veislę telšiškis Z. Goštautas. Šulinio vanduo skanus ir švarus. o išteka jis per meškiukų nasruose styrančius vamzdelius. Puiki visų labai mėgstama skulptūra – žaidimas „Pažink Žemaitijos sostinę“. O didokas meškinas, ant savo nugaros susodinęs savo meškiukus ir žmonių vaikus-našlaičius, rodo rūpestingumo pavyzdį. Visus vienodai augino ir tuo pačiu „pildo“ norus tų, kurie paglosto meškino nosį. Mes glostėme tą nosį ir pageidavome saulėto oro, nes tuo metu lynojo. Ir ką jūs manot? Visą likusią dienos dalį švietė saulė!
Insulos kalvos šlaite žavėjomės Didžiąja žemaičių siena su meninėmis plokštėmis, kuriose įamžinti svarbiausi Žemaitijai įvykiai.
Katedros aikštėje yra bronzinis miesto maketas akliesiems, skulptūra „Mokykla“, skirta pirmajai Telšių mokyklai.
Aplankėme didingąją Antano Paduviečio katedrą, kurios požemiuose pagerbėme ten palaidotus tris Telšių vyskupus. Uždegėme žvakeles. O katedros duryse gerai ištyrinėjome pavaizduotą Žemaitijos krikšto istoriją. Puikus darbas stebino visus be išimties.
Naujas, puikus amfiteatras su liftu prie Masčio ežero. Prieš metus atidengtas įspūdingas paminklas, kurį pastatė už žmonių paaukotus pinigus – be valstybės lėšų. Paminklas skirtas labai svarbiam Žemaitijos ir Rytų Pabaltijo istorijai Durbės mūšiui (1260 m. liepos 13d.) atminti. Tada buvo įveikti kryžiuočiai.
Mums patiko skaičiuoti miesto simbolį vaidinančius meškiukus ir meškutes. Jie įsikūrę visur: laiko skulptūras, patys jas atstoja labai žaismingai išsibarstę ant sutvarkytos Masčio ežero pakrantės tiltelių. Suskaičiavome per 20. Sako, kad ne visus suradome.
Pietavome kavinėje, kuri įsikūrusi šalia restoranėlio, labai kadaise pamėgto garsaus tenoro Kipro Petrausko. Ten yra ir atminimo jam lentelė. Visiems, kurie senokai lankėsi Telšiuose, patariame nuvažiuoti traukiniu ir pasimėgauti tuo, ko pas save neturime.
Išvykos dalyvė Danguolė Dabašinskienė
