Šiemet minime vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo 220-ąsias metines. Jubiliejinis gimtadienis-vasario 16-ąją sutampa su Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Tai kviečia pamatyti sąsajas tarp vyskupo veiklos ir atkurtos Nepriklausomybės. Daugelis vyskupą M. Valančių tapatina tik su blaivybės sąjūdžiu, tačiau tai būtų labai susiaurintas ir nepilnas vyskupo paveikslas. Vyskupui taip pat rūpėjo ir žmonių tautinė savimonė, todėl jis pradėjo rašyti religinės ir grožinės literatūros kūrinius, kad žmonės skaitytų savo gimtąja kalba. Kuomet 1869 metais buvo pareikalauta, kad bažnyčiose maldos už carą būtų pravedamos rusų kalba, vyskupas parašė, kad tarp jo ganomųjų miestuose dažniausiai naudojama lenkų ir lietuvių kalba, o tarp kaimo žmonių – lietuvių, o kai kur lenkų kalba. Vyskupas siūlo už Viešpaties imperatorių ir jo valdančiąją šeimą melstis lotyniškai, o jei būtų leidžiama – tai lenkiškai ir lietuviškai. Pradėti oficialiai melstis gimtąja kalba tuomet buvo labai neįprasta, nes oficialiose pamaldose buvo naudojama tik lotynų kalba. Carinės valdžios reikalavimuose ganytojas įžvelgė klastą, kad per bažnyčias galėjo būti pradėtas rusinimo darbas. Vyskupui Motiejui rūpėjo ir Bažnyčios misija, todėl jis daug dėmesio skyrė jaunųjų kunigų ruošimui. Svarbi užduotis buvo sukliudyti, kad ganytojais netaptų caro valdžiai palankūs žmonės. 1862 metais M. Valančius gauna slaptą laišką iš Vienoje gyvenančio popiežiaus atstovo. Laiške klausiama nuomonės apie valdžios proteguojamą kandidatą į vyskupus. Vyskupas Valančius taip atsako: „Man pavestoje vyskupijoje yra žymiai vertingesnių vyrų, kurie galėtų būti pakelti į šį poaukštį; tuo tarpu linkėčiau, kad kanauninkas (…), kaip įtartino tikėjimo kunigas, liktų savo dabartinėse pareigose. Šią savo nuomonę nuoširdžiai pareikšdamas Jūsų Eminencijai, labai prašau, kad šis mano laiškas jokiu būdu neišeitų į viešumą; kitaip tai mane paliestų tikriausia valdžios rūstybė dėl tiesioginio su Jūsų Eminencija ryšių palaikymo”.
Apgyvendintas Kaune ir sekamas, dėl Bažnyčios gerovės vyskupas nebijo sulaužyti jam skirtų valdžios apribojimų. Vyskupas Valančius suprato, kaip svarbu išmokyti žmogų blaiviai mąstyti, todėl pradėjo blaivybės sąjūdį ir taip sudavė rimtą smūgį tuometinei politikai. Valdžia girdė žmones, nes apsvaigusius lengviau valdyti. Net ir šiandien kai kurie diktatoriai patys imasi skatinti svaigalų vartojimą, nes iš blaiviai mąstančių žmonių jaučia pavojų. Net ir į rinkimus einama žadant pigesnių svaigalų ar kvaišalų…Vyskupo Motiejaus užmojis pasiekė tikslą. Prablaivėjusi tauta ėmėsi gilintis į savo tapatybės šaknis, gaivino kalbą ir kultūrą, o 1918 metais vasario 16 dieną – per vyskupo M. Valančiaus gimtadienį – paskelbė Nepriklausomybę. Panašus stebuklas pasikartojo dar kartą, kai 1985 m. Sovietų sąjungoje buvo pradėta platinti prieš alkoholizmą akciją. Tuomet žmonės išsiblaivė ir panoro laisvės. Netrukus ir pati Sovietų imperija žlugo, o Lietuva drauge su kitomis Rytų bei Vidurio Europos šalimis tapo vėl nepriklausomomis.
Džiaugdamiesi Nepriklausomybės dovana nepamirškime ir tų, kurių pastangomis Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma. O vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimas tebus gerbiamas puoselėjant meilę gimtajai kalbai, branginant dvasinį Bažnyčios lobį bei siekiant minties skaidrumo vengiant to, kas svaigina ir įneša drumzlių.
Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius
