Vienas įdomesnių nueinančios vyriausybės palikimų švietimo sistemoje – krūvą aistrų sukėlusi „Gyvenimo įgūdžių“ programa. Nesuprasta, neįvertinta, visokiais negražiais žodžiais išvadinta.
O man tik belieka apgailestauti, kad atstovauju tą kartą, kuri nežinojo, kad be „Gyvenimo įgūdžių“ programos niekaip negalima būti įgudusiu…
Tačiau mes žinojome, kad suaugusiu žmogumi jau tampama nuo septynerių metų, kai tėvai pakabina raktą po kaklu ir liepia vieniems eiti į mokyklą.
Mes žinojome, kad pietų sumuštinį reikia pasigaminti patiems, o daktarišką dešrą iš prasčiokiškos į elitinę galima paversti vos tik iškrapščius iš jos lašinių gabaliukus.
Mes žinojome, kad merginas virti sriubą , o vaikinus – valdyti pjūklą išmokins darbų mokytojai.
Mes žinojome, kad atėjus vasarai, teks varyti į kolūkio laukus ir mokintis naujo runkelių ravėjimo amato, kuris gali būti įskaičiuotas, kaip naujų gyvenimo įgūdžių priedas.
Mes žinojome, kad atidirbus kolūkio laukuose ir nuravėjus kilometrines runkelių vagas, galima bus važiuoti atostogų į kaimą ir ten….vėl ravėti močiutės auginamus runkelius. Ar geriausiu atveju – nuo bulvių rinkti kolorado vabalus. Ir niekas tuomet necypdavo, kad „vaikai yra išnaudojami“…..
Mes žinojome, kad negalima pyktis su kaimynais, nes tada tie kaimynai neleis iš jų buto lipti per balkoną ir patekti į savo namus, jei kartais pamestume ant kaklo kabantį savo buto raktą.
Mes žinojome, kad pasibaigus pamokoms, kažkas turės išplauti klasę, nuvalyti lentą ir kruopščiai išvalyti suolus nuo ten prilipdytų „kramtoškių“.
Mes žinojome, kad neparuošę pamokų, iš mokytojų išgirsime vieną ir tą patį klausimą: „tai tu, kai užaugsi, nori šluoti gatves?“.
Mes žinojome, kad, išgirdus TV ekrane cypiantį vaizdą, reikia eiti miegoti, o ne skrolinti Tik Toke.
Mes žinojome, kad nuvažiuoti į kitą miesto galą galima ir be „Google maps“ – tam užtenka po penkis kartus nepataikyti į teisingą autobusą ir labai apsidžiaugti, pataikius į šeštą.
Mes žinojome, kad patinkantį klasioką galima suvilioti per darbų pamokas iškeptais ir tuo pačiu persūdytais blynais. Kodėl persūdytais? Ogi todėl, kad tai būtų pretekstas patinkančiam klasiokui prisipažinti meilėje: „ach, jeigu šeimininkė įpila per daug druskos, vadinasi ji įsimylėjusi“.
Mes žinojome, kad vogti obuolius iš kaimyno sodo yra visiškai ne vagystė, o strateginio mąstymo ugdymas… Juk tiek visko reikdavo apskaičiuoti ir įvertinti, o galiausiai atsakyti į egzistencinį klausimą: kuriems galams vogti obuolius iš svetimo sodo, jei savas sodas tų obuolių yra tiesiog pertekęs?
Mes žinojome, kad visada reikia turėti bent vieną, o dar geriau kelis artimus draugus, kuriems visada galima pasipasakoti apie visas savo emocines būsenas, gyvenimo džiaugsmus ir skausmus. Žinojome, kad tas draugas ar draugai visada išklausys ir atjaus geriau, nei bet koks psichologas. Ir dar už tai nepaims tų 50 eurų už valandą. Todėl draugystę labai branginome.
Mes žinojome, kad seksas yra labiau suaugusiųjų žaidimas, o jei kas nežinojo, tai tuos tiesiog pasveikindavome su šeimos pagausėjimu ir padovanodavome jiems pliušinį meškiną, kuriam „susimesdavome“, paaukoję tėvų duotas kapeikas pietums.
Mes žinojome, kad šnypščiančio televizoriaus „Šilelis“ anteną pailginus mezgimo virbalu, galima pamatyti naktinį per Lenkijos TV rodomą filmą, kuriame ….oi, nu net nesakysiu kas buvo rodoma…
Mes žinojome, kad pačiu „kiečiausiu“ galima tapti ilgai treniruojantis sporto salėje, daužant bokso kriaušę ar ant parketo šlifuojant „Sambos“ žingsnelius, bet ne barškinant kompo klavišus ir pilstant nuodus tiems, kurie galvoja kitaip, nei galvoji tu.
Galiausiai mes žinojome, kad visa mūsų gyvenimo įgūdžių programa telpa į vieną sakinį „kaip pasiklosi, taip išmiegosi“.
O dabar viskas kitaip… Ir jei toje „Gyvenimo įgūdžių“ programoje koks nors velnias nenusisuks kojos, tai bus didžiausias jos privalumas.
Jolanta Blažytė
