Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai“ (4)
Mokytoja Elena Reutienė (1910–1992), nors būdama mažo ir nuošalaus Grinkiškio miestelio gyventoja, elgėsi, gyveno ir atrodė aristokratiškai. Nesileido į apkalbas ir intrigas, nesiskundė gyvenimu, skaitė keletu užsienio kalbų, domėjosi kultūra. Tyli, santūri, tačiau visada elegantiška – ji kėlė žmonių pagarbą.
Elena Motiejūnaitė-Reutienė – pedagogė, anglų ir vokiečių kalbų specialistė. Gimė 1910 m. balandžio 22 d. Maskvoje, gausioje lietuvių emigrantų šeimoje. 1921 m. Motiejūnų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose. Čia baigusi Šiaulių mergaičių gimnaziją, E. Motiejūnaitė Kaune studijavo Vytauto Didžiojo universitete anglų ir vokiečių kalbas. Pablogėjus šeimos gyvenimo sąlygoms, teko nutraukti mokslą. Po to dirbo Lietuvos respublikos švietimo ministerijoje Vilniuje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, iš Vilniaus atvyko į Radviliškio rajono Pašušvio kaimą, kur gyveno jos vyro Vaclovo Reuto tėvai. 1946 m. žuvus vyrui, E. Reutienė pradėjo dirbti mokytoja Grinkiškio gimnazijoje. Iš pradžių dėstė rusų, vėliau – anglų ir vokiečių kalbas. Čia dirbo iki 1976 metų. Mirė 1992 m. liepą, palaidota Pašušvyje (Radviliškio r.).
Už gerą darbą apdovanota Lietuvos liaudies švietimo pirmūno ženklu, Lietuvos švietimo ministerijos padėka, Radviliškio rajono garbės raštais.
Pinigų už papildomas pamokas atsisakė
Mokytoja Elena Reutienė įsmeigė nustebusias akis į mane. „Ką tu kalbi? Tiek mokeisi ir į aukštąją nestosi?“
Deja, tai buvo tiesa. Bent jau tais metais. Mat tai gerajai mokytojai ką tik pasakiau, jog jos specialiai man dėstomų anglų kalbos pamokų daugiau lankyti negaliu – susirgo mano tėtis. Kol pasveiks, turiu pakeisti jį darbe, todėl į universitetą nestosiu. Ir ištiesiau pinigų už tas privačias pamokas.
Mokytoja juos atstūmė. „Jums patiems jie pravers“. Ir žiūrėjo į mane liūdnai liūdnai. Tą jos žvilgsnį tarsi matau ir dabar.
Studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą svajojau dar nuo paauglystės ir kai 1971 metais baigiau Radviliškio rajono Grinkiškio vidurinę mokyklą, tebuvo viena mintis – važiuosiu į Vilniaus universitetą.
Tačiau ten reikėjo išlaikyti ne tik stojamąjį lietuvių kalbos ir literatūros, bet ir anglų kalbos egzaminą. Deja, pastarąją mokėjau ne taip gerai, kad egzamino nebijočiau.
„Gal galėtumėte pamokyti mane papildomai?“ – Paprašiau anglų kalbos mokytojos. „Gerai“, – sutiko E. Reutienė. Ji net apsidžiaugė.
Daugiau kaip mėnesį keletą kartų per savaitę pavakariais mindavau dviračiu iš gimtojo Vaitiekūnų kaimo į Grinkiškį, kur savo bute geltoname namelyje prie vieškelio manęs jau laukdavo mokytoja. Pamokos vykdavo namelio verandoje, daugiausia tai buvo anglų kalbos gramatika. E. Reutienė mokė kantriai, aš užsirašinėjau, o namie perrašydavau taisykles ant mažų lapelių ir „kaldavau“ jas atmintinai. Lyg ir sekėsi.
Ligi tos 1971 metų vasaros dienos, kai ir taip jau dažnai kosėjantis mano tėvas pasijuto itin prastai. Radviliškio poliklinikoje pranešė – tuberkuliozė, gydytis teks ilgai.
Tėtis buvo kolūkio laiškanešys ir kasdien keliaudavo iš Vaitiekūnų į Kairėnų paštą parnešti Vaitiekūnų, Juodelių ir Ridikių kaimų žmonėms laiškų ir laikraščių. Šūsnis laikraščių ir žurnalų vos tilpdavo išsipūtusiame paštininko krepšyje. Anais laikais žmonės spaudos skaitydavo daugiau negu dabar. O mėnesio pabaigoje laiškanešiai dar turėdavo išdalinti pensijas ir pašalpas.
Atsisakyti šio darbo tėtis negalėjo – tai buvo pagrindinis mūsų išgyvenimo šaltinis.
„Važiuok, tete. Panešiosiu už tave paštą. Į aukštąją stosiu kitais metais“, – pasiūliau.
Tėvas išvažiavo gydytis, o aš kasdien myniau dviratį į paštą ir iš jo. Iš pradžių didžiavausi dalindamas tėviškės žmonėms laiškus, laikraščius ir pensijas – jau dirbu!
Tačiau rudenį, pamačius, jog klasės draugai vienas po kito išvažinėjo į miestus – vieni įstojo į aukštąsias mokyklas, kiti į technikumus ar dar kur – kuo toliau, tuo labiau darėsi liūdna. Nejaugi visą gyvenimą ir dirbsiu šį darbą, kuriam ypatingų sugebėjimų nereikia?
Vėlų rudenį tėvas grįžo namo jau sveikesnis. Susiradau darbą Radviliškio rajono laikraščio redakcijoje. Į lietuvių kalbos ir literatūros studijas įstojau kitais metais – į neakivaizdinį skyrių: dirbau redakcijoje ir studijavau. Iš pradžių filologiją, vėliau žurnalistiką. Ir mokytojos E. Reutienės pamokos pravertė.
Kai 2011-2012 metais rengiau prisiminimų apie Grinkiškio vidurinę mokyklą knygą „Gyventi pakilome nuo Šušvės krantų“, E. Reutienė jau buvo mirusi, o surasti jos gimines atrodė nelengva. Taip ir išėjo knyga be E. Reutienės.
O dabar laisvo laiko turiu daugiau ir galiu paieškoti žmonių, kurie geriau, negu mes, anuometiniai jos mokiniai, pažinojome šią mokytoją. Sėdau prie darbo. Bent taip pabandysiu grąžinti savo skolą.
Augo kunigaikščio dvare
Elenos Motiejūnaitės-Reutienės tėvai – Vladas Motiejūnas (1875–1949) ir Ona Jarecka – Motiejūnienė (1885–1980). Mergautinė Onos pavardė buvo lenkiška ar sulenkinta. O ir jos vardas iš pradžių buvo Anna, vėliau sulietuvintas – Ona.
Anna-Ona buvo iš kilmingos giminės. „Jos mama – mano prosenelė – turėjo prie Šeduvos dvarą ar dvarelį. Mes ne kartą svarstydavome, kurioje vietoje buvo tas dvarelis. Gaila, neprisimenu prosenelės pavardės. Tik žinau, jog ji mirė būdama jauna, kai Annai buvo penkeri metai“, – pasakojo Šiauliuose gyvenanti E. Reutienės sesers Joanos Motiejūnaitės duktė Raimonda Kančelskienė.
Vladas Motiejūnas buvo kilęs iš ūkininkų šeimos, gyvenusios prie Vėriškių (netoli Šeduvos). Jis buvo garvežio mašinistas – nemenkas pasiekimas anais caro imperijos laikais.
Vladas ir Ona susituokė Rusijoje. Kodėl ir kaip jie ten pateko, dabar jau galima tik spėlioti. Tuo metu Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos, tad V. Motiejūnas kaip garvežio mašinistas galėjo būti iš Radviliškio pasiųstas ten dirbti.
„Būdama dar vaikas, girdėjau savo močiutės Onos Motiejūnienės pasakojimą, jog ji tarnavo Golicyno dvare kambarine“, – prisimena R. Kančelskienė.
Kunigaikščiai Golicynai – sena įtakingų Rusijos didikų šeima, kildinama iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonių. Artimai bendravo su Rusijos carais. Tuo laikotarpiu, kuriuo Rusijoje gyveno Motiejūnai, joje itin garsėjo kunigaikštis Nikolajus Dmitrijevičius Golicynas (1850–1925) – gal tai jo rūmuose tarnavo Anna?
1916 metais N. Golicynas tapo Rusijos ministru pirmininku ir šiose pareigose dirbo iki bolševikų revoliucijos 1917 metais – buvo paskutinis caro Rusijos premjeras. Bolševikams atėjus į valdžią nepasitraukė į Vakarus, buvo jų suimtas ir sušaudytas.
Kaip Anna pateko į Golicyno dvarą? Paprastai valstietei tai tikriausiai nebuvo įmanoma, tačiau prisiminkime, jog Jarecka buvo iš kilmingos giminės, tad galėjo būti priimta pagal protekciją.
E. Reutienės dukterėčia R. Kančelskienė atskleidė ir dar vieną įdomų faktą: Motiejūnų giminė Eleną vadino Helena, neretai tiesiog Hele; taip į ją ir kreipdavosi. Gal tam įtakos turėjo kilmė, o gal ir tai, jog E. Reutienė turėjo geriausią išsilavinimą tarp Motiejūnų, kalbėjo keturiomis kalbomis.
Susižavėjo vakarietiška kultūra
1917 metų bolševikinis perversmas Rusijoje ir po jo kilęs chaosas paskatino Vladą ir Oną Motiejūnus bėgti iš Rusijos į Lietuvą. „Močiutė pasakojo, jog bolševikai atėmė iš jos šeimos viską, nebuvo iš ko gyventi“, – kalbėjo R. Kančelskienė.
Tad 1921 metais Vladas ir Anna-Ona Motiejūnai su šeima grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Šiauliuose. Rusijoje augę Motiejūnų vaikai nemokėjo lietuviškai – teko išmokti. Elenai tai nebuvo sunku, ji buvo gabi ir lengvai baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją.
Tai garsi, viena seniausių šio miesto mokyklų, įsteigta dar caro laikais. Šioje gimnazijoje buvo grupė su sustiprintu anglų, vokiečių ir prancūzų kalbų dėstymu. Tikriausiai tai ir nulėmė Elenos Motiejūnaitės pasirinkimą: ji mokėsi toje grupėje, susižavėjo anglų ir vokiečių kalbomis ir nutarė jas studijuoti toliau aukštojoje mokykloje.
1932 metais baigusi Šiaulių mergaičių gimnaziją, Elena įstojo studijuoti filologiją Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete.
Teko palikti universitetą
Šį universitetą mūsų intelektualams įkurti padėjo ir jame dirbo nemažai kitų tautų šviesuolių. Tai E. Motiejūnaitei dėstę profesoriai: amerikietis Alfredas Sennas, kurio motina buvo lietuvė, šveicarų ir lietuvių kilmės literatūros istorikas Juozas Eretas-Jakaitis, vokiečių filologas germanistas Horstas Engertas, rusų istorikai Levas Karsavinas ir Ivanas Lappo, filosofas Vosylius Sezemanas, kurio tėvas buvo švedas, o motina suomė, ir kt. (kai kurie jų vėliau tapo Lietuvos piliečiais).
Šie ir kiti pasaulinio garso mokslininkai kartu su mūsiškiais Juozu Tumu-Vaižgantu, Zenonu Ivinskiu, Mykolu Biržiška, Baliu Sruoga, Vladu Dubu ir kitais to meto šviesuoliais formavo Vytauto Didžiojo universitete modernios Lietuvos humanistikos mokslus. Tuo metu, kai Humanitarinių mokslų fakultete studijavo Elena Motiejūnaitė, šio fakulteto dekanu buvo garsus rašytojas profesorius Vincas Mickevičius-Krėvė, vėliau tapęs Lietuvos vicepremjeru.
E. Motiejūnaitė turėjo laimės tiesiogiai bendrauti su šiuo ir kitais intelektualais, klausyti jų paskaitų, atsakinėti jiems per egzaminus ir įskaitas. Ji išlaikė Vytauto Didžiojo universitete kone šimtą egzaminų ir įskaitų.
Deja, E. Motiejūnaitė viso studijų kurso nebaigė. Po ketverių metų, kai iki diplomo liko tik vieneri, jai mokslą teko nutraukti, kaip jos biografijoje parašyta, „pablogėjus šeimos materialinėms sąlygoms“. Nenuostabu. Be Elenos, Motiejūnų šeimoje augo dar keturi vaikai, tėvai nebuvo turtingi, o laikai nelengvi. Galima įsivaizduoti Elenos apmaudą – palikti universitetą, kai diplomas jau kone ranka pasiekiamas… Tokiais atvejais studentai įgydavo nebaigto aukštojo išsilavinimo statusą – kiek aukščiau negu vidurinis.
Palikusi Kauno universitetą, E. Motiejūnaitė pradėjo dirbti Lietuvos švietimo ministerijoje. Kaip ten pateko, ką dirbo? Į šiuos klausimus jau vargu ar kas atsakys.
Paslaptinga liko ir Elenos Motiejūnaitės bei jos įsimylėtojo vaikino – Vaclovo Reuto (1905–1946) pažinties istorija. Jis tada buvo jaunas mokytojas, neseniai baigęs Kėdainių mokytojų seminariją. Kada ir kur jie susitiko bei pamilo vienas kitą? V. Reuto dukterėčia aktorė Rūta Staliliūnaitė (V. Reuto sesers Onos Reutaitės-Staliliūnienės duktė) savo prisiminimuose „Einam pasikalbėti, Mama“ (knyga „Grinkiškio kraštas“, 2011, p. 311) apie Reutus rašo nemažai, bet savo tetą Eleną pamini tik tiek: „Dėdė Vacius <…> savo būsimą žmoną Eleną Motiejūnaitę sutiko jau Vilniaus universitete“. Bet juk Elena ligi tol studijavo Kauno universitete?
Susituokė Elena ir Vaclovas 1939 metais ir gyveno bei dirbo Vilniuje. Kaip ten atsidūrė ir ką veikė Vaclovas?
Nuo karo bėgo į kaimą
Po dvejų metų – 1941-aisiais Lietuvą užgriuvo Antrasis pasaulinis karas. Elena ir Vaclovas nusprendė trauktis iš miesto į ramesnę vietą – Radviliškio rajono Pašušvio kaimą, kur buvo V. Reuto tėviškė. Čia, ant kairiojo Šušvės kranto, stūksojo jo tėvų sodyba (sodybvietė tebėra ir dabar, tik namas jau kitas ir jame gyvena ne tos giminės žmonės).
Į šią sodybą V. Reuto tėvai Juozapas ir Ona Reutai atsikraustė iš Kėdainių, kur Ona Reutienė buvo Kėdainių mokytojų seminarijos virėja, o jos sūnus Vaclovas mokėsi šioje seminarijoje (ši mokymo įstaiga veikė 1923–1927 metais).
R. Staliliūnaitės prisiminimuose poetiškai rašoma apie Pašušvį ir Reutų vienkiemį. Štai ištrauka iš R. Staliliūnaitės interviu (J. Armonaitė. „Su aktore – apie Pašušvį, teatrą ir Mėnulį“ (Grinkiškio kraštas, 2011, p. 318):
„Ten Mama (Vaclovo Reuto sesuo Ona Reutaitė-Staliliūnienė. – F.Ž.) gimus, ten Jos tėviškė. <…> Visad vasarą sugrįždavau į Pašušvį. Ir taip atsitiko, kad aš beveik nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be Pašušvio. Man atrodo, kad nebūtų užtekę jėgų ištverti net ir teatre neapsakomai sudėtingą ir sunkų repertuarą, jeigu nebūčiau galėjusi pasiganyti Pašušvio lankose, kiekvieną vasarą grėbdama, kraudama šieną, ravėdama daržus, melždama karves, šerdama gyvulius, skalbdama ir taip toliau. <…> Tai buvo neapsakomo grožio kurortas <…> Nė nežinau, kaip reiktų pasakyti: „Sudie, Pašušvy“.
Elenai ir Vaclovui Reutams atsikrausčius į Pašušvį, netrukus – 1941 metais (pagal kitą šaltinį – 1942 m. rugsėjo 22 d.; o gal tai kūdikio gimimo įregistravimo data) jiems gimė sūnus. Jam davė net tris vardus – Juozas Arvydas Artūras, tačiau vadindavo tik pirmuoju. Juozas paveldėjo iš savo tėvų meninių gabumų, bet apie tai vėliau.
1944-aisiais gimė antrasis sūnus – Rimantas. Deja, po keleto mėnesių mirė.
V. Reutas buvo paskirtas Pašušvio pradinės mokyklos vedėju, o Elena tais karo metais augino mažus vaikus.
Šio kaimo apylinkėse 1937 metais gimęs Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytojos Aldonos Pečeliūnaitės-Šakėnienės vyras, buvęs Kairėnų kolūkio pirmininkas Romas Šakėnas, man pasakojo vaikystėje lankęs Pašušvio pradinę mokyklą, kur V. Reutas buvo jo mokytoju.
Savo prisiminimuose „Einam pasikalbėti, Mama“ (Grinkiškio kraštas. – Radviliškis, 2011) R. Staliliūnaitė rašė, jog dar ir prieš darbą Pašušvyje „dėdė Vaclovas mokytojavo daugelyje mokyklų, važinėjo su mokytojų ekskursijom po Lietuvą“, buvo talentingas – piešė, skambino gitara, dainavo, vaidino mokytojų spektakliuose, jo pastangomis buvo atidarytas Pašušvio paštas ir kt.
Vyrą pakirto stribo kulka
Deja, ramybe Pašušvyje Elena ir Vaclovas džiaugėsi neilgai. 1946-aisiais Vaclovas žuvo nuo Grinkiškio stribų kulkos.
Štai kaip apie tai savo prisiminimuose „Einam pasikalbėti, Mama“ pasakoja Rūta Staliliūnaitė:
„1946 m. vasario 12 d. į Baisogalą, kur gyvenom pas ponią Kšiviekienę medinio gražaus (dabar jau sudegusio) namo antrame aukšte, atvažiuoja iš Pašušvio kaimynų dukra Birutė Pilėnaitė ir jau lipdama laiptais praneša Mamai – sužeistas dėdė Vacius, mamos brolis mokytojas Vaclovas Reutas. Mamos nuojautos nepaguodžiamos, ji rauda ir prašo – sakyk tiesą! Taip, dėdę Vacių Grinkiškyje peršovė girti stribai ir, vežamas į Kėdainių ligoninę, jis mirė. Tai buvo laikas, kai garsėjo apylinkėse siautėjantis stribas Rapolas. Dešimt metų sūnaus ir brolio atminimą ašaromis laistė Babūnėlė ir Mama. Dėdė Vacius buvo pirmagimis sūnus ir labiausiai mylimas, ir labiausiai prisirišęs prie Babūnėlės, kaip paskui man pasakojo. Ir iš veido tikras jos portretas.“ („Mano Grinkiškis“ 2011, p. 312).
Ten pat ji priduria: „Dėdė Vacius Reutas su savo mokinukais suformavo Pašušvio kapinaičių pagrindinį takelį nuo centrinių vartų. Ir lemtingai atgulė pats, parinkęs kapavietę savo mirusiam sūneliui (Rimantui – F.Ž.). Dabar ten visi penki Reutai ilsisi“.
Kiek išsamiau apie V. Reuto mirtį man papasakojo jau minėtasis R. Šakėnas:
„Grinkiškyje tarp dabartinio mokytojų namo ir Bložės namo dar yra namas, kur dabar Pleškuvienė gyvena. O anksčiau, per karą ir po jo, ten gyveno Janovičius (ar Janavičius). Pas jį dažnai būdavo svečių, nes Janovičius virdavo samagoną. Na, ir užsuko Vacys Reutas pas Janovičių kaip tik tuo metu, kai ten vaišinosi stribai. Kai pradarė jis duris, jie ir šovė“.
Buvęs Grinkiškio mokyklos mokytojas Klemas Indrėkus pasakojo girdėjęs iš minėtojo Elenos ir Vaclovo sūnaus Juozo Reuto kiek kitokią šios nelaimės versiją – esą jo tėvas V. Reutas susiginčijęs su stribais ir tie šovę. Vežamas į Kėdainių ligoninę pakeliui miręs. Peršasi išvada, jog ši nelaimė buvo atsitiktinė.
Elena Reutienė liko gyventi su ketverių metų Juozuku. Tuo metu jai buvo 36 metai.
Trys dešimtmečiai prie tragedijos vietos
Netrukus po šios tragedijos E. Reutienė pirmąkart pravėrė Grinkiškio gimnazijos duris. Tada ėjo 1946-ieji. Vieta, kur žuvo jos vyras, beveik greta mokyklos – kitapus kelio, gal už 100 metrų nuo mokyklos. Žvelgdama pro jos langus, E. Reutienė galėjo matyti tą vietą. Ką mokytoja tada galvodavo?
Galima tik spėlioti, ar Elenos ir Vaclovo Reutų gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, jei jie, prasidėjus karui, nebūtų pasitraukę iš Vilniaus.
O ir kodėl žuvus vyrui Grinkiškyje Elena negrįžo į Vilnių ar Kauną, kur anksčiau gyveno, ar bent Šiaulius, kur tuo metu buvo įsikūrę jos tėvai? Gal būtų pabaigusi studijas ir tapusi mokslininke – humanitarinių mokslų specialiste ar vertėja iš anglų ir vokiečių kalbų?
Gal ji tais lemtingais metais pasirinko mokytojos darbą Grinkiškio miestelyje iš nevilties, depresijos, nepritekliaus?
Mokytojų, juo labiau turinčių tokį humanitarinį išsilavinimą kaip E. Reutienė, tada Grinkiškio gimnazijoje stigo, tad ją mielai priėmė ir patikėjo dėstyti rusų bei anglų, vėliau – ir vokiečių kalbas. Dirbo ji toje Grinkiškio mokykloje apie 30 metų – iki 1976-ųjų. Gyveno iš pradžių nuomojamame kambaryje Grinkiškyje, Dumsienės name, po to – vadinamajame mokytojų name kitapus Grinkiškio mokyklos.
Po V. Reuto mirties pas Eleną atsikraustė jos mama Ona Motiejūnienė ir gyveno čia iki savo mirties 1981 metais. Ji padėjo savo dukrai auginti jos sūnų Juozą. Keletą metų šioje šeimoje yra gyvenusi ir Elenos sesuo Joana Motiejūnaitė, vėliau – jos duktė Raimonda.
Oficialiai E. Reutienė buvo išlydėta į pensiją 1971 metų rudenį. Tada E. Reutienei buvo 61 metai (tarybiniais laikais moteris į pensiją išleisdavo nuo 55 metų).
„Gerbiamoji Mokytoja. Tamsta su neišsenkančia energija ir meile dirbdama ilgus metus garbingą pedagoginį darbą, išauklėjai šimtus liaudžiai atsidavusių žmonių, sunkiais pokario metais prisidėjai prie ūkio atkūrimo bei išvystymo ir kultūros suklestėjimo Lietuvoje.
Švietimo ministerija, išleisdama į garbingai užtarnautą poilsį, nuoširdžiai dėkoja Jums už sąžiningą liaudies švietimo darbą, linki geros sveikatos, ilgo gyvenimo ir tiki, kad savo didelį pedagoginio darbo patyrimą perduosite jauniesiems mokytojams“, – rašoma Lietuvos švietimo ministerijos kolegijos 1971 metų rugsėjo 28 dienos Padėkos rašte E. Reutienei, po kuriuo 5 kolegijos narių parašai.
Kaip prisimena jos buto kaimynai, Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytojai lituanistai Audra ir Klemas Indrėkai, Elena Reutienė po išėjimo į pensiją dar keletą metų turėjo mokykloje vieną kitą pamoką.
„Mes čia atvažiavome 1974 metais. Reutienė tada mokytoja dirbo jau nedaug – tik dvi pamokas per savaitę dėstė vokiečių kalbą keletui mokinių. Dauguma Grinkiškio vaikų mokomi anglų kalbos – tiems dėstydavo jau jauni anglų kalbos mokytojai, bet kartais pasitaikydavo vienas kitas „vokietis“ – jis atitekdavo Reutienei“, – pasakojo A. Indrėkienė.
Užgeso toli nuo savo mokinių
Maždaug 1976 metais E. Reutienė susižeidė koją ir buvo gydoma Baisogalos ligoninėje. Čia ją pradėjo kamuoti pirmieji Alzheimerio ligos simptomai – mokytoja ne visada pažino artimuosius, kartais kliedėdavo.
„Aplankydavau Reutienę toje ligoninėje, parsinešusi namo išskalbdavau jos rūbelius. Ji mane pažindavo, būdavo džiugi, patenkinta. Bet sykį nei iš šio, nei iš to sako: „Kaip baisu – ant Šušvės tilto pilna tankų“ . Matyt, jau tada išlįsdavo iš jos pasąmonės karo epizodų“, – pasakojo buvusi Grinkiškio vidurinės mokyklos direktorė Irena Birutė Žmoginienė.
Koja pasveiko, tačiau nelemtoji Alzheimerio liga vis stiprėjo. Tokiems ligoniams būtina nuolatinė priežiūra ir slauga. Tačiau namie tai daryti nebuvo kam – sūnus Juozas tokių darbų nemokėjo, o ir kitų užsiėmimų turėjo. Elena Reutienė buvo išvežta į Šiaulių rajono Aukštelkės globos namus, kur paskutiniuosius gyvenimo metus praleidžia nemažai Alzheimerio liga sergančių senelių.
Apie šį paskutinįjį E. Reutienės gyvenimo etapą žinoma mažiausiai, nors jis truko netrumpai, keliolika metų. R. Kančelskienė sakė kartu su mama aplankydavusios E. Reutienę Aukštelkėje. „Bet susikalbėti su ja būdavo jau sunku“, – pasiguodė Raimonda.
„Ir mudu su Audra keletą kartų ją ten aplankėme. Kartais nuvažiuodavo ir jos sūnus Juozas. Sykį jis mamai vokišką knygą apie Gėtę vežė; kai man parodė, pagalvojau – vargu ar Reutienė jau ją skaitys… Kai nusilpo, mūsų nebepažindavo. Ten ir mirė“, – pasakojo K. Indrėkus.
Tai įvyko 1992 metų liepą. E. Reutienė išgyveno 82 metus.
„Globos namai būtų ir palaidoję Reutienę Aukštelkės kapinėse, bet mes nusprendėme parvežti į Pašušvį, kur palaidoti jos tėvai, vyras ir kiti giminės. To norėjo ir E. Reutienės vyro sesuo Ona Staliliūnienė bei jos duktė Rūta Staliliūnaitė. Nupirkome karstą ir parvežę palaidojome Pašušvio kapinėse. Su keliais vyrais iškasiau duobę“, – prisimena K. Indrėkus.
Kelias užsienio kalbas mokėjusi intelektualė amžinajam poilsiui atgulė savo vyro Vaclovo Reuto tėviškėje. Jos tėvai, vyras ir jaunesnysis sūnus Rimantas palaidoti čia pat, tik kituose kapuose.
Visai netoli Grinkiškis, lemtingas E. Reutienei miestelis, kur kadaise įvyko jos šeimos tragedija ir kur ji gyveno bei dirbo daug metų.
Vyresnysis jos sūnus Juozas palaidotas šalia mamos 2017 metų rudenį, nugyvenęs 75 metus. Ant jo antkapio parašyta: Dailininkas.
Geraširdė, nevaldinga ir lėta
Mūsų, buvusių E. Reutienės mokinių, prisiminimai apie ją nėra išsamūs. Kaip ir apie daugelį savo mokytojų, taip ir apie E. Reutienę, jos gyvenimą žinojome mažai dėl paprastos priežasties – dauguma jaunų žmonių domisi tik savimi ir šiek tiek – savo bendraamžiais, o vyresnieji, juo labiau mokytojai, jauniems rūpi menkai.
Elena Reutienė buvo geraširdė, nevaldinga, kartais išsiblaškiusi ir užmarši, lėto, ramaus būdo ir nestipraus balso mokytoja, kaip mums tada atrodė, kažką ten čiauškanti tuo metu mažai ką dominančia anglų kalba, tad nenuostabu, jog ne visi mokiniai jos klausė ir klausėsi.
Be to, E. Reutienė tada jau buvo viena vyriausių amžiumi Grinkiškio mokyklos mokytojų – pradėjusi septintąjį gyvenimo dešimtmetį. Vaikams, jaunimui toks žmogus atrodo senas… Dar nuo karo Grinkiškio mokykloje dirbančių mokytojų tada buvo likę tik keturi: E. Reutienė, Vytautas Radavičius, Aleksandra Glibauskienė ir Ona Kvedarienė.
Tačiau nebuvo tarp mokinių tokių, kurie specialiai kenktų E. Reutienei; jei koks nuotykis ir pasitaikydavo, tai iš vaikiško išdykėliškumo. Štai žiupsnelis klasės draugo Algirdo Čyžo prisiminimų:
„Devintoje klasėje mokytoja E. Reutienė mūsų paprašė: „Vaikai, gal galite padėti sukrauti mano malkas?“ „Gerai! – Apsidžiaugėm, – leiskit dabar pat, per pamoką!“ „Eikit“, – išleido ji mus, o pati liko mokykloje.
Nuėję žiūrim – daug skanių obuolių sode. Algis Uganauskas įsikorė į medį, kažkuris mūsų timpt patraukėm jį už kojų, šaka triokšt su Algiu žemyn.
O benešdami malkas dar užuodėme kvepiant obuolius sandėliuke. Jis buvo užrakintas – nudaužėme spyną ir prisikimšome obuolių pilnas kišenes.
Kažkas iš E. Reutienės kaimynų visa tai pamatė ir paskundė mus mokyklos direktorei. Ji sumažino visų klasės berniukų elgesio pažymį: visą trimestrą jis buvo 3“.
Ne vienas mūsų išmoko prisitaikyti ir prie E. Reutienės užmaršumo. Iš klasės draugo Stasio Markevičiaus prisiminimų:
„Baigiantis anglų kalbos pamokai mes, mokiniai, siūlydavome mokytojai E. Reutienei, kokius pažymius reikia kam rašyti. Sakydavome: “Čyžas gerai atsakinėjo!” Nors jis gal nė žodžio tada nepasakė“. „Gerai – parašysim Čyžui ketvertą”, – sutikdavo E. Reutienė. Kitą pamoką, pavyzdžiui, man būdavo pasiūloma parašyti ketvertą“.
Kas dabar žino, galbūt mokytoja ir sąmoningai leisdavosi į tokius žaidimus? Humoro jai nestigo.
Gyvenimas kaip auka sūnui
Kur kas daugiau mokytoją Eleną Reutienę prisimena jos buvę bendradarbiai. 1962–1972 metais kartu su E. Reutiene dirbo biologijos ir chemijos mokytoja, Grinkiškio vidurinės mokyklos direktorė Irena Birutė Žmoginienė (jos ir kitų pasakotojų prisiminimus redagavau mažai, kad kuo daugiau liktų autentiško stiliaus. – F.Ž.).
„Atvažiavau 1962 metais į Grinkiškio mokyklą pagal paskyrimą ir pamačiau tame kolektyve įdomią moterį. Skyrėsi ji savo išvaizda ir elgesiu: buvo smulkutė, liesutė, turėjo vešlius plaukus, kurie jau buvo žili. Ėjo truputį lyg šlubčiodama, kalbėjo lyg burnoje būtų kažkoks kąsnis, buvo tyli, santūri, tolerantiška, labai mandagi kolektyve.
Šitame kolektyve, kurio vadove vėliau buvau, ji buvo užėmusi tokią neutralumo poziciją ir nebuvo ambicinga, priešingai – kukli, nereiškė pabrėžtinai savo nuomonės. Toks ramus, geras žmogus.
Niekada nebuvom per visą tą laikotarpį su ja susipykę, neįvyko tarp mūsų jokio konflikto, niekada nieko nebandžiau taisyti jos darbinėje veikloje, juo labiau pažeminti, – tiesiog supratau ją kaip moterį, kuri užsikrovusi savo šeimos ir netekčių krūvį ir vienatvę, ir pareigą vienai auginti likusį sūnų, iš kurio ji daug tikėjosi. Ji didžiavosi tuo savo Juozuku (jau kai aš atvažiavau į Grinkiškį, jis studijavo Kaune, buvo gabus dailei ir muzikai).
Ir dabar galvoju – praėjo nuo mano išvažiavimo iš Grinkiškio jau 46 metai, o nuo ano mūsų bendravimo ir 50, – tačiau nežinau net kur jis mokėsi. (E. Reutienės sūnus Juozas Reutas baigė Kauno Stepo Žuko dailės technikumą. – F.Ž.)
Toji jos našta buvo jos pareiga sūnui, dirbo ji tam, kad pastatytų tą vaiką ant kojų. Matydavau, jog mokytoja po pamokų kartkartėm išeidavo kažkur už Grinkiškio, kolegų paklausiau kur, jie sakė, jog ji pasiekia Vedreikius ir kitus kaimus (dažniausiai E. Reutienė lankydavo Vedreikių kaime gyvenusią Urbienę. – F.Ž.), nusiperka kiaušinių, sviesto, juk anais laikais nieko gero nebuvo, turgelis menkas Grinkiškyje. Tai ji pirkdavo produktų pas žmones ir siųsdavo Juozui į Kauną.
O pati gyveno labai kukliai, uždarą gyvenimą. Iš pradžių nuomojo kambarį priešais mokyklą pas Dumskienę, o vėliau, kai pastatėm namą mokytojams, mano iniciatyva, pritarus mokytojų tarybai, Reutienei buvo paskirtas butas tame name. Čia ji pasijuto galbūt truputį geriau, pagerėjo sąlygos.
Kiek bendravome – neatsiverdavo, draugų neturėjo; visada buvo tik mandagus, neįsipareigojantis pabendravimas. Bet visada malonus, visada dėmesingas. Ji man yra padovanojusi Bremo, garsaus vokiečių zoologo, išleistą, labai tuo metu vertingą zoologijos vadovėlį lenkų kalba. Supratau, kad ji turėjusi (niekada nelindau į jos butą) vertingos literatūros“.
Kartais reikia ir žvaigždelių
„Su jos dukterėčia Rita Motiejūnaite-Grigaliūniene mokiausi Radviliškyje ir buvome draugės, – tęsė I. B. Žmoginienė. – Reutienė buvo vyresnė už brolį ir jų santykiai buvo gana santūrūs, niekada nesu mačiusi jo pas seserį Grinkiškyje. Tik kartą Rita buvo užsiminusi: „Grinkiškyje gyvena mano teta – Elena Reutienė“. „Tai kodėl neatvažiuoji aplankyti?“ – Paklausiau. „Nežinau, nesam susipykę, bet taip yra“.
E. Reutienė rasdavo daugiau palaikymo pas savo vyro Vaclovo seserį Oną Reutaitę-Staliliūnienę, kuri gyveno Pašušvyje, ir jos dukterį, garsią Lietuvos artistę Rūtą Staliliūnaitę. Į Pašušvį pas Staliliūnienę Reutienė eidavo dažnai, ypač kol buvo stipresnė.
O vėliau Rūta daug rūpinosi Reutiene ir jos sūnumi Juozu. Rūtos santykis su teta ir pusbroliu buvo gražus, humaniškas, giminiškas. Ypatingai mane sujaudino, kaip ji pasirūpino giminėmis: kai E. Reutienė mirė ir ilgainiui jos sūnus nebegalėjo gyventi vienas, jis Rūtos dėka buvo patalpintas ir ilgai slaugomas Šeduvos globos namuose. Rūta paliko net pinigų, kad Juozas būtų gražiai palaidotas. Dalyvavau tose laidotuvėse. Supratome jo bohemišką gyvenimą, polinkį į alkoholį, bet ir matėme, jog šis talentingas žmogus nesurado vietos šiame pasaulyje. Ir skaudu pripažinti, kad didžiulė motinos meilė savo sūnui nepateisino jos vilčių.
Apie jos darbą, nors kartu dirbome gal 13 metų, apie ją kaip mokytoją – spręsti ne man, o jums. Tesiilsi tas žmogus ramybėje, ką sugebėjo, ką galėjo, tą padarė. Ne visi esam genijai, ne visi žvaigždės, kartais ir žvaigždelės reikalingos pasišviesti kelią“, sakė I. B. Žmoginienė.
Atsisveikinimo mokykloje nebuvo
Keletą dešimtmečių kartu su E. Reutiene Grinkiškio mokykloje dirbo mokytojai Aldona ir Alfredas Dučinskai. Be to, jie buvo E. Reutienės kaimynai – jų butai vadinamajame Grinkiškio mokytojų name buvo greta.
„Ji buvo visada elegantiška, pasipuošusi, madingai apsirengusi, plaukai nuostabūs – ilgi, vešlūs, laikui bėgant tapo žili, jūs turbūt tokią ją ir prisimenate, – pasakoja A. Dučinskienė. – Pagarbiai bendraudavo su žmonėmis. Neprisimenu, kad būtų ką apkalbėjusi, dalyvavusi „pletkuose“ – buvo tokia senoviška inteligentė. O dar prisidėjo ir jos giminystė su Rūta Staliliūnaite.
Sykį Reutienė atėjo pas mane į butą nusipirkusi blizgančio audinio ir prašo: „Patark, Aldute, ar galėčiau ką nors pasisiūti iš jo“. Sakau – nuostabu, dera prie jūsų plaukų. Ji elegantiškai užsimetė tą audinį per petį ir pasakė: „Aš taip vaikščiodavau jaunystėje, tai karininkai žiūrėdavo“.
Bet šiaipjau apie save ir savo šeimą ji pasakodavo labai mažai. Vengdavo kalbėti ta tema.
Buvo ne tik elegantiška, bet ir labai šilta, rami. Dėl to ir kentėdavo nuo mokinių – jie piktnaudžiaudavo tuo jos ramumu, atlaidumu. Aš pagėdydavau juos.
Kai užeidavau pas ją į butą, ji užkaisdavo kavutę, kaip pati sakydavo, ir vaišindavo iš mažyčių porceliano puodelių su juodais taškeliais.
Dar tarybiniais laikais ją išleido į pensiją ir, nors ji dar galėjo dirbti, duodavo jau mažai pamokų. Tada jai gyventi buvo ypač sunku. Beje, ir oficialaus atsisveikinimo su ja mokykloje nebuvo.
Prisimenu ir linksmų epizodų. Tarybiniais laikais mokykloje buvo vonia. Mes, mokytojai, pagal grafiką eidavome ten maudytis. Tai niekas nenorėdavo maudytis po Reutienės, mat ji išbūdavo vonioje ilgiau už kitus – nusibosdavo mums laukti. Ji sakydavo, jog ilga maudynė padeda ir sveikatai, ir grožiui.
Kai mokykloje ar miestelyje vykdavo teatro spektakliai, Reutienė visada dalyvaudavo, kartais ir pati vaidino. Kažkuriame spektaklyje vaidinome visi trys: Reutienė buvo mano vyro Alfredo žmona, o aš – jų duktė. Ne kartą Grinkiškyje lankėsi Juozo Miltinio teatras iš Panevėžio – Banionis, Babkauskas ir kiti garsūs aktoriai. Reutienė nepraleisdavo nei vieno kultūrinio renginio. Prieš tai pasikviesdavo mane kavutei, rodydavo rūbus ir klausdavo: jei šitą apsirengsiu – ar gerai atrodysiu? Matyt, vertino mano nuoširdumą.
Labai rūpinosi sūnumi Juozu. Kol ji gyveno Grinkiškyje, jis vaikščiodavo baltais, išlygintais marškiniais. O asmeninius reikalus jie spręsdavo tyliai dviese. Bet, be abejo, jos gyvenimas trumpėjo ir dėl Juozo, nes jis išgėrinėdavo. O paskui dar buvo nelaiminga jo meilė su mokytoja Milda Stanevičiene; jiedu kurį laiką gyveno kartu gražiai, jis buvo nutapęs jos paveikslą, jiedu kartu grodavo gitaromis, dainuodavo. Bet jis išgėrinėjo ir jai, aišku, tai nepatiko ir ji išsikraustė gyventi į Radviliškį. Kai ji numirė, Juozas atėjęs pas mus klausė, ar važiuoti į laidotuves. Sakiau – važiuok, juk gyvenote kartu. Nuvažiavo į Daugų miestelį, kur Milda palaidota, ir padėjo prie jos kapo dvi rožes.
Dabartiniame savo bute Baisogaloje turime Juozo Reuto tapytą didžiulį Grinkiškio paveikslą. Jį Juozui buvo užsakęs verslininkas, bet nenupirko – gal pinigų pagailėjo, o gal paveikslas nepatiko. O mums jis labai patiko ir atsivežėme į Baisogalą.
Mūsų bute buvo telefonas, o Reutienės bute jo nebuvo, tai kai Juozas po mamos mirties liko gyventi vienas, paskambindavo mūsų telefonu jo pusseserė aktorė Rūta Staliliūnaitė iš Kauno ir paprašydavo pakviesti Juozą. Bėgdavau prie durų: Juozai, Rūta skambina! Sykį teko ilgai kviesti, pagaliau atėjo, bet buvo toks, kad ne kažin ką galėjo pasakyti Rūtai. Tai ji po to atsiprašė manęs – „Nežinojau, kad jis tokioje būklėje, tokiais atvejais gal nekvieskite“… Rūta atveždavo ir lauktuvių Juozui, jei jo nebūdavo namie, palikdavo pas mus, kad perduotume“.
Profesorė: „Jaučiau dvasinį artumą“
Kita E. Reutienės kolegė – rusų kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Pečeliūnaitė-Šakėnienė pradėjo dirbti Grinkiškio vidurinėje mokykloje 1960 metais. Ji iš pradžių net gyveno tame pačiame name, kaip ir E. Reutienė.
„Reutienė buvo gerokai už mane vyresnė ir man daug padėdavo. Viskuo, visokiais patarimais. Ji mėgo jaunus mokytojus ir juos globodavo. Taktiškai, neįkyriai, buvo labai draugiška, nuoširdi ir atlaidi, – prisimena A. Šakėnienė.
Ji taip pat kaip A. Dučinskienė įsiminė E. Reutienės grožio procedūras. „Reutienė būdavo visada jaunatviška. Kai išgirsdavo, jog į Grinkiškį atvežė teatro spektaklį ar koncertą, sakydavo: „O aš gi šiandien be šukuosenos!“ Ir skubėdavo ją dailinti, teptis varškės kaukę ant veido. Žodžiu, savo išvaizdą prižiūrėjo“.
Pakalbinau ir dar vieną anų laikų liudininkę – buvusią Grinkiškio vidurinės mokyklos istorijos mokytoją Zofiją Radavičienę. Ji dirbo toje mokykloje 1951-1970 metais. Be to, Z. Radavičienė Grinkiškio mokykloje ir mokėsi, tad E. Reutienė buvo jos mokytoja.
„Buvo nei kokia pletkininkė, nei negerybių prisirinkusi – to negalima apie ją pasakyti. Inteligentiška. Nemėgo dažnai šypsotis, bet kartais nei iš šio, nei iš to nusišypsodavo, matyt, kažką mąstydavo“, – pasakojo Z. Radavičienė.
Dar viena mano pašnekovė – kalbininkė profesorė Vida Simonaitytė-Rudaitienė. Ji 1968-1973 metais dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Grinkiškio vidurinėje mokykloje, atvyko čia pagal paskyrimą iškart po studijų Vilniaus pedagoginiame institute. „Grinkiškio mokykloje būdavo stengiamasi išlaikyti atstumą tarp kolegų, todėl daugiau bendraudavau tik su tais, kurių dvasinį artumą jutau. Ypač – su mokytoja Elena Reutiene.
Ji buvo labai įdomi ir kultūringa, domėjosi teatru ir kitais menais. Aš iš Grinkiškio važinėdavau į teatrus, koncertus, tai grįžus iš jų Reutienė klausinėdavo, ką mačiau ir girdėjau, pati daug pasakojo apie meną ir senuosius Lietuvos inteligentus, šviesuolius. Vadindavo mane enciklopedija, o aš tą patį sakydavau apie ją. Mokinių gal ji ir negalėjo gerai išmokyti, nes buvo perdaug geraširdė“, – pasakojo prof. V. Rudaitienė.
Didžiuotis mokėjo tyliai
Įdomių prisiminimų apie E. Reutienę ir jos gimines papasakojo buvę jos kaimynai, lietuvių kalbos mokytojai Audra ir Klemas Indrėkai, 43 metus dirbę Grinkiškio mokykloje. Jie Grinkiškyje pakeitė į Vilnių išvykusią minėtąją Vidą Simonaitytę. Kai lankiausi pas Indrėkus 2021 metų rudenį, Audra ir Klemas buvo dar labai energingi, – tikriausiai galėjo darbuotis mokykloje ir ilgiau.
Audra: „Reutienė buvo mums autoritetas. Mes buvome kaimynai – jos buto durys priešais“.
Klemas: „Ji turėjo ir skaitė daug knygų. Labai tvarkinga. Buvo studijavusi Vytauto Didžiojo universitete. Rodė savo studijų knygelę – ten buvo Karsavino, Sezemano ir kitų garsių profesorių parašai.
Pasakojo, kad apie Antrojo pasaulinio karo pradžią sužinojo būdama Vilniuje, su vyru Vaclovu sėdėdama „Žaliajame Štralyje“ – buvo tada toks restoranas Vilniuje“.
Audra: „Pas Reutienę tada gyveno ir jos mama Ona Motiejūnienė. Kai mes čia atsikėlėme, netrukus gimė mūsų sūnus Giedrius ir padėti jį auginti atvažiavo mano babytė – mamos mama. Ji ir Motiejūnienė buvo panašaus amžiaus, tai pabendraudavo.
Kai mudu su Klemu išeidavome į mokyklą, mūsų bobulytė pasikviesdavo Motiejūnienę į svečius. Ji buvo inteligentiška senutė ir labai miela. Jai buvo jau daug metų, vaikščiojo įsikibusi į taburetę. Mūsų vaikai mylėjo tą močiutę. Būdavo – pareinam iš mokyklos, o ji baltą skarutę apsirišus sėdi ant kėdutės ir laukia grįžtančių mokytojų. Ir pas mus su ta kėdute ateidavo“.
Klemas: „Motiejūnienė taip pat prižiūrėjo Dučinskų sūnų Darių, jis pas ją eidavo kaip į darželį, nes darželio Grinkiškyje nebuvo.
Mirė Motiejūnienė būdama daugiau 90 metų. Tą dieną Reutienė atėjo pas mus ir sako: „Turbūt mama miršta“ ir pasikvietė Audrą. Ji nuėjo, išvirė jai manų košės“.
Audra: „Taip, prašė ji manų košės. Pavalgė ir tą pačią dieną numirė“.
– Gal Motiejūnienė pasakojo, iš kur yra kilusi?
Klemas: „Iš Šeduvos krašto, nes sakydavo, jog Šeduvos bažnyčia pastatyta ant jos giminių žemės. Tik tiek žinau“.
Audra: „Man toji močiutė sakė, jog kažkada tarnavo pas kažkokius ponus Rusijoje – Peterburge ar Maskvoje, tiksliai neprisimenu“.
Klemas: „Reutienė apie savo vyrą Vaclovą išvis nieko nekalbėjo. Ji buvo uždara, mažai su kuo artimiau bendraudavo. Tiesa, didžiavosi savo dukterėčia Rūta Staliliūnaite. Nuvažiuodavo į Kauną pažiūrėti spektaklių, kuriuose Rūta vaidindavo. Tačiau nedažnai, nes jau tada ji buvo, kaip sakoma, amžiuje, be to, iš prigimties buvo lėta, ilgai viskam ruošdavosi“.
Gelbėjo E. Reutienės sūnų nuo mirties
Klemas: „Bent kartą per metus Rūta Staliliūnaitė užsukdavo pas savo tetą. Ji mėgdavo vasaroti pas savo tėvus Pašušvyje, tai ten važiuodama ir užsukdavo.
Reutienės dėka Grinkiškio mokyklai pavyko užmegzti artimą ryšį su šia aktore. Buvo taip: mudu su žmona keletą metų šnekinome Rūtą, kad ji duotų interviu apie save ir savo kūrybą teatre mūsų mokyklai. Rūta žadėjo, bet vis atidėliojo. Bet vienas įvykis buvo lemtingas. Papasakosiu.
Kaip jau sakėme, su Reutiene gyveno jos sūnus Juozas. Po Reutienės mirties jis liko čia vienas. Jo pusseserė Rūta Staliliūnaitė paskambindavo mūsų buto telefonu, nes Reutienės bute telefono nebuvo. Rūpinosi, ar sveikas, ar nieko netrūksta. Pakviesdavome Juozą prie telefono.
Kartą Rūta, atvykusi aplankyti Juozą, jo nerado, tai paliko lauktuves jam pas mus. Tada mūsų bute buvo Audra, aš buvau išvykęs į Vokietiją. Grįžau ir Audra sako: „Paliktos lauktuvės Juozui, bet jo jau kelios dienos nematyti“.
Audra: „Na taip. Aš vis eidavau keletą kartų per dieną prie Reutienės buto durų, belsdavau, bet niekas neatidarydavo. Taip buvo keletą dienų ir neramu pasidarė. Kai Klemas grįžo, pasakiau – eik pažiūrėti, čia kažkas negerai“.
Klemas: „Tada įlipau į Reutienės buto balkoną – pirmas aukštas, paprasta. Girdžiu – kažkas mūkia. Suėmė pyktis, sakau – „Greit atidaryk!“ Atšliaužė Juozas šiaip taip prie durų, atvėrė ir sukniubo. Pakvietėme greitąją, paaiškėjo – insultas.
Ir kadangi tada gelbėjome jį nuo mirties, Rūta jau sutiko leistis į platesnes kalbas – duoti interviu apie save. Bet ir ligi tol ji buvo geranoriška Grinkiškio mokyklai: vesdavo čia skaitovams pamokas, pati jose skaitydavo Salomėją Nėrį, vadovavo meninio skaitymo seminarui, porą metų pirmininkavo meninio skaitymo rajono konkurse, į kurį veždavome savo skaitovų. Tačiau interviu ji davė mums tik po šio įvykio. (Šis Grinkiškio gimnazijos moksleivės, Indrėkų mokinės Justinos Armonaitės interviu „Su aktore – apie Pašušvį, teatrą ir Mėnulį“ publikuotas monografijoje „Grinkiškio kraštas“, vėliau knygoje apie R. Staliliūnaitę „Aš esu Barbora“. – F.Ž.)
Reutienės sūnus Juozas užaugo Grinkiškyje, čia ir vidurinę mokyklą baigė. Po to stojo į Dailės institutą, bet nepavyko, tai įstojo į Kauno meno mokyklą (tuo metu tai buvo Stepo Žuko dailės technikumas. – F.Ž.) ir ją baigė. Buvo multitalentas – geras muzikantas, grojo pianinu „Tulpės“ kavinėje Kaune, piešė. Jo darbų kabėjo Rūtos bute Kaune.
Kai mes atvažiavome dirbti į Grinkiškį, Juozas jau dirbo dailininku Gyvulininkystės tyrimo institute Baisogaloje. Po to buvo įdarbintas Grinkiškio kultūros namų meno vadovu.
Po to insulto priepuolio J. Reutas buvo gydomas Radviliškio ligoninėje. Vėliau Rūtos rūpesčiu jį išvežė į Šeduvos globos namus“.
Giminių liko jau mažai
Rinkdamas prisiminimus apie mokytoją E. Reutienę panorau rasti jos giminių. Ypač iš jos gimtosios – Motiejūnų šeimos. Kas dar geriau galėtų papasakoti apie Elenos Motiejūnaitės – Reutienės gyvenimą ligi Grinkiškio? Paaiškėjo, jog tai nelengva, nes praėjo jau nemažai laiko ir nebedaug liko Motiejūnų giminėje gyvųjų, kurie gali pasakoti.
Vis dėlto po nemažų pastangų pavyko rasti E. Reutienės seserį Joaną Motiejūnaitę. Šiauliuose. Kai pagaliau radau jos butą – durys neatsidarė, kad ir kiek skambinau. Kaimynai paaiškino: ten gyvena senutė, kuri durų niekam neatveria. Jas gali atrakinti tik jos duktė, kuri mamą globoja ir aplanko ją kasdien vienuoliktą ryto. Teko vėl kartoti kelionę iš naujo.
Pagaliau pavyko: palūkėjęs laiptinėje, pamačiau žvaliai atlipančią moterį. Raimonda Motiejūnaitė-Kančelskienė mielai atvėrė buto duris, o už jų mūsų laukė besišypsanti jos mama, E. Reutienės sesuo Joana Motiejūnaitė.
Jai 94 metai. Menkai girdi, o ir atmintis šlubuoja, tad susikalbėti nebuvo lengva. Mažai ką tegalėjo ponia Joana papasakoti apie savo tėvus ir seserį Eleną. Raimonda kiek įmanydama bandė jai padėti.
Iš pokalbių su šiomis moterimis susidarė maždaug toks Motiejūnų giminės, iš kurios kilo mokytoja Elena Motiejūnaitė-Reutienė, vaizdas:
Onos (1885-1980) ir Vlado (1875-1949) Motiejūnų šeimoje užaugo 5 vaikai. Vyriausia buvo Elena Motiejūnaitė-Reutienė. Toliau – Aleksas Motiejūnas. Gyveno Radviliškyje, dirbo geležinkelyje buhalteriu.
Kitas Onos ir Vlado Motiejūnų sūnus – Mykolas Motiejūnas. Dar tarybiniais laikais išvažiavo į Kazachstaną ir ten gyveno bei mirė. Jo duktė yra anglų kalbos vertėja – tad lyg ir E. Reutienės pasekėja. Gaila, jos pavardės R. Kančelskienė nežinojo.
Dar vienas E. Reutienės brolis – Vytautas Motiejūnas. Gyveno ir dirbo Vilniuje, pasak R. Kančelskienės, „kažką su sportu“.
Ir paskutinioji iš penketuko – Joana Motiejūnaitė. Dirbo buhaltere įvairiose Šiaulių įmonėse.
Jokių barnių ir isterijų
Nors seseris Eleną ir Joaną skyrė net 18 metų, jodvi bendraudavo daugiausia, o su broliais ryšiai buvo silpnesni. Kaip jau minėta, Joana Motiejūnaitė vaikystėje keletą metų gyveno pas seserį Grinkiškyje ir čia mokėsi, taigi E. Reutienė kurį laiką buvo ir jos mokytoja. Tai buvo iki maždaug 1960 metų. Bet Reutienei buvo nelengva išlaikyti savo mamą, sūnų ir dar seserį, todėl J. Motiejūnaitė grįžo į Šiaulius.
Netrukus po to pas E. Reutienę buvo įsikūrusi Raimonda. „Keletą metų augau Grinkiškyje pas tetą. Ji man buvo tarsi mama. Vesdavosi į mokyklą ir pas savo drauges, prisimenu, eidavome pas Urbienę į Vedreikius. Jos name buvo plūkta asla, ant sienos kabojo šventųjų paveikslai; Urbienė darydavo labai skanius sūrius, duodavo jų mums.
Močiutė Ona Motiejūnienė tada vaikščiodavo jau susilenkusi paskui kėdutę, bet vis tiek dar buvo judri. Prisimenu jos 80-metį – padarė didelį balių, pati jam girą virė, visą giminę sukvietė. Mirė būdama beveik 95 metų, išgyvenusi revoliucijas, karus, dideles kraustynes“, – pasakojo R. Kančelskienė. Vidurinę mokyklą ji baigė Šiauliuose.
Paklausiau, kaip Reutienė bausdavo dukterėčią, kai ši išdykaudavo? „Nebausdavo – ji buvo labai gera. Tačiau ir aš buvau paklusni“, – nusišypsojo R. Kančelskienė. Labai mėgdavusi žiūrėti, kaip teta taiso mokinių sąsiuvinius.
„O valgyti gamindavo dažniausiai močiutė. Prisimenu, kaip būdavo ruošiamasi Naujiesiems metams: Juozas suklijuodavo popieriaus lapus per du kambarius ir piešdavo juose dekoracijas, po to jos džiūdavo, – pasakoja R. Kančelskienė. Kurį laiką patyli, paskui vėl: „Geraširdė mano teta buvo. Tyli, elegantiška. Ir mane auklėjo, kad – jokių šaukimų, rėkimų, jokių isterijų. Jokių barnių nebūdavo jos namuose“.
Mūsų gyvenimą veikia praeitis
Nežinojo mano kalbintos Motiejūnų giminės moterys ir tikslių faktų apie savo turtingosios prosenelės nuo Šeduvos kilmę, išskyrus lenkišką jos pavardę. Neaišku, kokius turtus ir kur toji šeima valdė, kaip susiklostė tos šeimos likimas.
Atsakymų į šiuos klausimus gal būtų galima rasti Valstybės istorijos archyve ar Šeduvos bažnyčios metrikų knygose – sužinoti tos prosenelės mergautinę pavardę ir kt. Tačiau tam reikėtų atskiro, jau istorinio tyrimo.
Toji kilmingoji giminės praeitis atsispindėjo Elenos Reutienės asmenybėje, elgesyje, gyvenime. Jos aristokratiškajame kitoniškume, kuris išsiskyrė Grinkiškio miestelyje.
Sakoma – et, seni laikai. Bet argi neįdomu net ir po keliasdešimties metų sužinoti, jog mokytoja, kuri tave mokė nedidelėje, kaimiškoje nuošalaus Lietuvos miestuko mokykloje, kadaise gimė ir augo Rusijos kunigaikščio ir premjero rūmuose, turėjo kilmingo kraujo ir studijavo pas pasaulinio garso profesorius.
Dabar jau žinau, kodėl anąsyk, prieš pusšimtį metų, mokytoja Reutienė nepaėmė iš manęs pinigų už papildomas anglų kalbos pamokas.
Pastaba: Praėjus pusmečiui po šio straipsnio parašymo, 2022 metų rugpjūčio pabaigoje, Joana Motiejūnaitė mirė. – F.Ž.
Feliksas Žemulis
2021-2022 metai
