Apie medikus šiais laikais kalba visaip, tačiau retas žino jų darbo kasdienybę ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti. Pakalbinome daugiau nei 40 metų išdirbusią medicinoje Janiną Mickuvienę. Medikė ji nuo 1981 m. – pirmoji darbovietė buvo Šeduvos ligoninės Vidaus ligų skyrius, kur dabar įsikūrę senelių namai. Po to Janina 40 metų atidavė darbui „greitojoje“. Dabar tai yra Radviliškio rajono greitosios pagalbos centras, pavaldus savivaldybei. Deja, nuo liepos 1 d. laukia pokyčiai – vykdant greitosios medicinos pagalbos (GMP) pertvarką, centras pereis į valstybės rankas ir bus prijungtas prie VšĮ Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties. Pastaroji po reorganizavimo veiks nauju pavadinimu – kaip Greitosios medicinos pagalbos tarnyba.
– Ką manote apie laukiančią pertvarką?
– Man dirbant „greitojoje”, jos pavaldumas vis keisdavosi – ji buvo pavaldi tai Radviliškio rajono savivaldybei, tai Šeduvos ambulatorijai. Dabar po 40 metų darbo išeinu poilsio ir pertvarka nelabai domiuosi. Išeinu iš darbo nuo liepos 1 d., nes turiu sveikatos problemų. Būtent bėdos su stuburu neleidžia kelti sunkių ligonių, o tokių paskutiniu metu daugėja. Išdirbti „greitojoje“ tiek metų jau yra pasiekimas, nes tai ir emociškai sunki patirtis.
– Kuo sunkus darbas „greitojoje“?
– Vykstame į autoįvykius, kur žmonės patiria baisius sužalojimus arba randami nebegyvi. Vaizdas, kurį pamatome įvykių vietose, atmintyje išlieka visam gyvenimui. Su kasdienius stresu darbuotojas turi susidoroti pats, psichologų čia nėra. Būna ir taip, kad pamatai baisios avarijos pasekmes, o grįžęs turi dirbti kaip niekur nieko. O juk esi žmogus ir vis tiek reaguoji. Vargina pikti žmonės. Jie nepatenka pas savo šeimos gydytojus, nes nėra vietų, todėl kviečia greitąją pagalbą. Piktnaudžiauja greitąją pagalba asocialūs asmenys. Pagal iškvietimus galime netgi numanyti, kada jie gavo pašalpą – paprastai tuo laikotarpiu padaugėja iškvietimų. Tada tokie žmonės geria, mušasi, susižaloja, po ilgo gėrimo sušlubuoja širdis. Juk kam pirkti vaistus, jeigu medikai nemokamai atvažiuos į namus ir suleis vaistus? Nuvažiavę pas girtus, būna, kad randame juos duris užsirakinusius – pamiršta, kad mus kvietė ir dėl ko kvietė.
– Gal nuo avarijų bei nelaimingų atsitikimų vaizdų įmanoma užsigrūdinti ir reaguoti abejingiau?
– Bent jau aš iki šiol neužsigrūdinau. Gal kas ir užsigrūdina. Kai pašneku su kolegėmis, jos taip pat galvoja, kaip ir aš. Be to, mūsų darbe yra nuolatinė nežinomybė, kur nuvažiuosime, ką rasime. Iškvietimai kuo toliau, tuo sunkėja.
– Kalbama, kad medikai dažnai susiduria su pacientų smurtu. Ar tiesa?
– Kad mus „kolioja“ – įprastas dalykas. Pandemijos metu būdavo daug iškvietimų ir žmonės būdavo pikti. Ypatingai nuvykę pas asocialius asmenis gauname „kolioti“ – jie rėkia, kad mes neva nedirbame, tik kavą geriame, buvo, kad ir fiziškai puolė, spyrė, nuo laiptų bandė nustumti. Tokiais atvejais kažkaip palaikome pokalbį ir tiek, nes neturime kitos išeities – negauname jokių apsisaugojimo priemonių, net dujų balionėlių. Štai žada dujų balionėlius leisti turėti nepilnamečiams. Jeigu dabar vaikams dalins dujų balionėlius, tai nespėsime lėkti jiems akių plauti.
– Kuris nuovargis – fizinis ar emocinis – šiame darbe didesnis?
– Pavargstama tiek fiziškai, tiek emociškai. Pridėsiu, kad labiausiai išvargina pikti žmonės, kurie ima mokinti, kaip gaivinti, kaip teikti pagalbą ir pan. Būna, kad žmonės mus kviečia, nes prieš tai atsisako darytis operacijas, o po to nebežino, kaip su liga gyventi. Būna, kad išvargina pacientai, kurie atsisako vykti į pasiūlytą ligoninę, reikalauja kitos, o po to pavėlavus gauti pagalbą, grasina teismais. Iš tiesų pas mus labai didelė tikimybė pakliūti į bylinėjimąsi.
– Kokių dar pasitaiko iššūkių?
– Nuvykus į kaimus, pas asocialius asmenis, būna, kad ir mus blusos užpuola. Kartais namuose būna tokia tvarka, kad kojos nėra kur padėti – gyventojai apsikrovę alaus „bambaliais“ ir dar sako, kad neturi laiko susitvarkyti. Kaip jau minėjau, kuo toliau, tuo daugėja piktų žmonių. Pastebėjau, kad anksčiau žmonės buvo kantresni, ne tokie reiklūs, tvarkingesni. Pavyzdžiui, telefonus turėdavo nedaug kas, tai kol išsikviesdavo „greitąją“, praeidavo laiko, po to jie kantriai mūsų laukdavo, būdavo dėkingi, prieš vizitą sutvarkydavo namus, o dabar mus laiko nulio vietoje.
– O kaip su medicinos technika, medikamentais – geresni buvo „anie“ laikai ar dabartiniai?
– Be abejo, dabar turime visko – anksčiau neturėjome kardiografų, negalėjome pas pacientą namuose cukraus kiekio kraujyje nustatyti, neturėjome priemonių gimdyvėms. Turime elektrošoką, sistemą dirbtiniam kvėpavimui, deguonies sistemą. Įrangos nesulyginsi su „anais“ laikais. Tais laikais ir vaistų trūko. Manau, kad galbūt Kaune greitosios pagalbos medikams sudarytos dar geresnės sąlygos, nes į iškvietimus vyksta daugiau žmonių komandoje, lengviau organizuoti darbą.
– Kuris tragiškas įvykis per visą darbo laikotarpį labiausiai įsiminė?
– Sunku pasakyti, nes jų buvo daug. Tenka gelbėti žmones įvairiuose incidentuose, kai smurtaujama, žudomasi. Buvo atvejis, kai pėstysis ėjo per gatvę tamsiu paros metu ir pateko po vilkiko ratais, o jie įsuko žmogaus kūną į tarpą tarp dviejų ratų. Įsimintina ir pirmoji darbo diena „greitojoje“. Žmogus sugalvojo pabandyti ant šieno kupetos padaryti salto. Turėjo šokti, verstis per galvą ir nusileisti ant kojų, bet nusileido ant sprando ir čia pat jis lūžo. Žmogus mirė.
– Gal Jūsų pačios tėveliai – medikai?
– Oj, ne. Tėvelis buvo pirmasis „Draugo“ kolūkio pirmininkas, paskui dirbo brigadininku, o mamytė iš pradžių augino vaikus, paskui dirbo valytoja.
– O kas Jus paskatino, baigus mokyklą, rinktis mediciną?
– Mano 13 metų seserį suparalyžiavo, nes trūko aneurizma. Ji iki šiol nevaldo vienos kūno pusės. Tada savo mamą pamačiau staiga pražilusią ir labai norėjau sužinoti, kuo galiu padėti sesei ir kitiems žmonėms. Norėjau įstoti mokytis gydytoja, tačiau pasakė, kad nė nesvajotume be pinigų ten patekti, todėl stojau į felčerius Šiaulių medicinos mokykloje ir ten baigiau mokslus. Dabar tokių mokslų nebesirinkčiau.
Rita Grigalienė
Asmeninio albumo nuotraukos
