Radviliškio rajone sutinku žmonių, kurie prisimena Telšių apskrityje, Mažeikių rajone, Bukončių kaime gimusį Lietuvos kariuomenės generolą Povilą Plechavičių. „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ rašo, kad jis buvo „fašistinis karinis ir politinis veikėjas“, Lietuvos žmonės jį prisimena, kaip „voldemarininką“ – perversmo (1926 m.) organizatorių, žemaičiai generolą gerbia už tai, kad jis buvo Sedos ir Mažeikių karo komendantu – gynė nuo komunistų.
Radviliškio rajone, netoli Polekėlės kaimo, generolas valdė Čiūtelių dvarą. Tarpukario laikais dvare atostogaudavo ir šiaip atvažiuodavo pailsėti. Šiame rašinyje pateiksiu Plechavičiaus bendrapavardžio, buvusio Polekėlės bažnyčios vargonininko sūnaus Henriko, prisiminimus. Jis tuo metu gyvenąs Tyrulių gyvenvietėje. Buvusio durpyno darbininko Henriko Plechavičiaus kambaryje jauku, etažerėje prikrauta knygų, ant sienos prikabinėta šventųjų paveikslų. „Taip, mano tėvukas su generolu buvo pažįstamas“ – neskubėdamas rankioja prisiminimus vargonininko sūnus, o iš virtuvės moteriškas balsas atsiliepia: „Tu, tėvai, dar pasakyk, kad uošvis su generolu ir „čierką“ išmesdavo.“ Taip, taip ir būdavo… juk kalėdotojams generolas visada pietus paruošdavo –kunigą ir vargonininką vaišindavo. Buvusio vargonininko sūnus dar prisimena, kaip per tą populiarią pavardę įvairiausių nuotykių nutikdavo. Kai dar jaunas buvo, nuėjo komisariatan karinio bilieto, o rusai jį rūsin uždarė – „Vaje, Plechavičiokas pasirodė!“ Būsimąjį karo prievolininką pusdienį uždarytą išlaikė, kol komisarai aiškinosi ar sulaikytasis ne fašistų išgamos palikuonis. O kai neseniai Henriką gydė, po operacijos rajoninės ligoninės chirurgas atėjęs į palatą paklausė: „Na, generole, kaip laikaisi?“
Vargonininko sūnus, dar mažas būdamas, netoli generolo Plechavičiaus lauko, pagriovyje savo karves ganė. Žiūri – atlinguoja alėja generolas: ant rankos lazda pakabinta, aplink – šunys didžiausi, prieina prie piemenuko ir klausia grėbliuodamas:. „Cha, kieno čia kah-h-hvės? Plechavičiaus…“ Mažasis piemenukas nedrąsiai atsako, kad čia Plechavičiaus karvės. „Negali būti, kad čia … mano kahvės!“ – didžiai nustemba generolas. Piemenukas drebančiu balsu toliau aiškina, kad čia vargonininko Plechavičiaus karvės. „A-a-a, jeigu varhonininko, tai tiek to – ganyk! Tik, bholau, bholau, po kojų man nesimaišyk“.
Pašnekovas tada sakė, kad šiaip generolas buvęs geras žmogus, vertino kumečius. Nors labai mėgo drausmę. Net šiais laikais Polekėlėje gyvenęs generolo ūkvedys Jonas Sakalauskas Henrikui pasakojo, kad būdavo generolas ims ir sušunka: „Jonai! Moment turi prisistatyti“ Ūkvedžiui belikdavo atsakyti: „Klausau, mielas generole!“ Samdinius, kuriuos kilmingi polekėliečiai bimbalais pravardžiuodavo, generolas ilgai rinkdavosi, bet jeigu išsirinkdavo darbštų ir pareigingą, to neišleisdavo iš tarnybos, už darbą brangiai mokėdavo. Generolas mėgdavo pasipuikuoti, turtingu pasirodyti. Vieną rudenį išėjo pasivaikščioti. Rugiai jau nukirsti buvo, žiūri generolas „bimbalų“ žąsys rugienoje ganosi, iš gubų varpas lesinėja. Plechavičius nusikabino nuo peties medžioklinį šautuvą: pykšt, papykšt – ir guli žąsų pulkas ražienoje. Nuėjo vienas nušautų žąsų savininkas pas poną ir mekena: „Generole, ar galėč žąsis pasiimti?“ Generolas šiam sako: „Žinoma, galėtum, juk jos – ne mano, o tavo“. Taip atidavė visas žąseles ir dar už kiekvieną nušautą po penkis litus pridėjo. Ir pasklido po kaimą žinia – generolas už nušautą žąsį po penkis litus duoda! Ir visi vietiniai gyventojai savas žąsis, kad ims į pono generolo laukus ginti…
Povilas Plechavičius auginęs trejetą vaikų. Dukrą Ireną, kurią Rene vadino, į mokslus leidęs, o du sūnus – Petrą ir Povilą – prie darbų spaudęs. Šie iš žvyrduobės dvaro tvartų statyboms kartu su samdiniais žvyrą vežę. Generolas buvo principingas, bet ir teisingas. Dvare augo sodas, kaimo vaikai pro tą sodą eidami į mokyklą neiškęsdavo ir per tvorą sulįsdavo – juk po obelimis tokie balti ir dideli obuoliai pūpso. Nors ir savi turėjo, bet juk svetimi skanesni… Kartą porą berniukų sulindo į sodą, generolas juos užmatė, per tikybos pamoką girkšt atsidaro klasės durys – pats generolas beįeinąs: „Bh-holyti, bholyti, neghažu svetimą imti, paphašykit – pats duosiu“ ir padėjo ant mokytojo stalo didelį krepšį su obuoliais pačiais skaniausiais.
Jeigu kaimietį kokia bėda ištikdavo – tuoj pas generolą. Kartą tokį „dėdę Klimą“ kalėjiman pasodino, mat šis prisigėręs nukluikino į jaunimo šokius ir ten su bernais susipešė – ne vieną žalią jaunuolį deramai pamokino prieš vyresnius nešokinėti, to Klimo sesuo pasibeldė net į generolo miegamojo duris, šis išeina savą pono dryžuotą pižamą taisydamasis: „Kas nutiko?“ Atėjusioji išklojo bėdą: „vajetau, mylimas generole, Klimą kalėjiman gi pasodino!“ Generolas pradžioje pyktelėjo, paskui pamąstė, o galiausiai sako: „Už tą smarkumą tegul kokį mėnesį pasėdės!“ Ir tikrai, už kokio mėnesio dvaro kalvis dėdė Klimas laisvėn išėjo.
Šiaip generolas baudė net savo dukrą, mat buvo ir toks nutikimas: generolas savo gimnazistei dukrai Irenai, kurią visas dvaras Rene vadino, sumanė tinkamą kavalierių išrinkti, todėl dvare „šumnų“ balių iškėlė, sukvietė į Čiūtelius daug garbingų ponų su ponaičiais, Renei liepė tinkamai pasipuošti. Ši turėjo ilgas kasas, mergina norėdama kuo gražiau atrodyti, savo kasą ėmė ir nusikirpo velniop, o plaukus susigarbanojo – susifryzavo, kaip tais laikais sakydavo. Netoli Čiūtelių dvaro specialiai generolui geležinkelio stotelė buvo pastatyta. Štai traukinys su gimnaziste iš tolimų mokslų atpūškavęs, toje stotelėje sustoja, perono pakraštyje stovėjusi generolo svita žvalgosi – kada ilgakasė panelė Renė išlips? Išlipo ji, ogi, žiūri generolas, kad jo mylimiausioji duktė Renė be kasų! Generolas tuoj į priekį: „O-ho-ho, mehgiščia, kodėl be kasų? Baliuje nedalyvausi!“ Generolas žodį ištesėjo – per visą balių Renė rūsyje išsėdėjo.
Išbėgdamas generolas Povilas Plechavičius samdiniams įsakė liepų alėjos neiškirsti – kad grįžus būtų kur komunistus karti.
Rimantas Petrikas
