Tokia išvykos tema, nes vykome į Kauną – kaip laikinąją sostinę, o jai išgarsėti padėjo ir padeda tikrai garbingi ir dėmesio verti vyrai. Balandžio 4-ąją dieną pasirinkome neatsitiktinai. Lygiai prieš 100 metų Lietuvoje (būtent Kaune) buvo įteisinta prezidento pareigybė ir pirmuoju prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Aplankėme istorinę Lietuvos Respublikos Prezidentūrą Kaune.
Jau sodelis prie rūmų žavi puikiomis visų trijų pirmųjų prezidentų skulptūromis. Tai pirmieji garsūs vyrai, kurių gyvenimo ir veiklos faktai mums buvo labai išsamiai pateikti. Gidės jaunos, bet pasakojo ir demonstravo viską su polėkiu. Likome sužavėti ekspozicijų gausumu, prieinamumu ir pateikimu. Buvo gera proga pasikalbėti apie prezidento pareigas, galimybes ir svarbiausias bruožas – požiūris į žmones, į nacionalinę kalbą, kultūrą, šeimos svarbą, padėtį kitų valstybių tarpe. Turi būti atsakingas už visus ir visur, o nenusileisti iki darbų, už kuriuos atsakingas yra rajono ar miesto meras. Būtinas sutarimas su vyriausybe.
Dar vienas žmogaus , kuris paliko gilų pėdsaką Kaune ir visoje Lietuvoje, yra Tadas Ivanauskas. Jis viską darė taip, kad kuo daugiau būtų parodyta žmonėms ir ateinančioms kartoms, kokia ypatinga ir svarbi yra mūsų šalies gamta. Dar 1918 m. Musteikoje – pačiame pasienyje – Tado Ivanausko pastangomis, atsirado pirmoji privati lietuviška mokykla. Labai buvo reikalinga, nes lenkai įžūliai elgėsi ir neleido lietuviams ir žydams šnekėti savo gimtąja kalba. 1937 m. įsteigtas Žuvinto rezervatas. Savo kolekcijų pagrindu įsteigė Gamtos tyrimo stotį, kuri jau 1927 m. tapo muziejumi. Jis dabar labai atnaujintas, praturtintas kitų gamtininkų kolekcijomis, informatyviai eksponuojama gyvosios gamtos įvairovė. Tikras auklėjimo pavyzdys, kaip dėl žmogaus egoistinės veiklos ta įvairovė menksta. Gamtos įvairovę matome ir 1938 m. įkurtame Kauno zoologijos sode, kurio įkūrėjas irgi Tadas Ivanauskas, net pirminis projektas yra jo.
Šalia Kauno, Obelynėje, 1929 m. buvo įkurta pirmoji kailinių žvėrelių ferma. Tuo metu kailių paklausa pasaulyje buvo labai didelė, o medžioklė jau nebegelbėjo.
Sunku būtų išvardinti Tado Ivanausko organizuotas ekskursijas su studentais ir be jų, po įvairius kraštus, parašytas knygas, išleistus žinynus, vadovėlius ir straipsnių gausą. Jis juk buvo mokslų daktaras, profesorius, akademikas. Pasaulyje garsino ne tik Kauną, bet ir Lietuvą.
Stabtelėjome prie Vytauto Didžiojo paminklo Laisvės alėjoje. Aplink vyksta dideli remonto darbai, paminklas saugomas, bet iš tolo pasigrožėti galėjome. Aptarėme „Kauno dienoje“ senokai išspausdintą straipsnį „Vytauto paminklas – propagandos įrankis“, kuris net pavadinimu jau šokiruoja. Straipsnio autorius siūlo paminklą nukelti ir atiduoti į muziejų, nes esą, paminkle nužeminti rusas, vokietis, totorius ir lenkas. Mat, Vytauto Didžiojo figūra stovi virš jų figūrų – viršuje. Paminklas pastatytas minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines ir neįvykusio karūnavimo datą (1430 m. spalio 27 d. – mirties data, o 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjo vykti karūnavimas). Paminklą statė pagal Vinco Grybo projektą, surinktomis privačių asmenų lėšomis.
Dar vienas garsus vyras yra kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Sutapimas – balandžio 8 d. – kompozitoriaus 75 metų jubiliejus. Nacionalinės muzikos laureatas yra kūrybingas, teigiantis , kad jo gyvenimas – koncertas. Tėvas irgi buvo kūrybos žmogus, o pagrindinius būdo bruožus – laikytis žodžio, niekada nevėluoti ir bendrauti su visais – sugebėjo perduoti sūnui. Ir dabar sūnus gyvena tėvo name ir tikisi, kad vėliau gyvens dukros šeima ir anūkai. Apgailestauja, kad skambinti varpais gali tik retkarčiais, nes yra jaunų žmonių, kuriems trukdo…, o įkvėpimo šaltinis – du viename – Tėvynė ir Pasaulis.
Garbės pilietis, skulptorius Stasys Žirgulis (buvęs radviliškietis) birželio 10 d. irgi švęs savo 75 metų jubiliejų. Aplankėme jo dirbtuvę (kaip sako – užkulisius), susipažinome su darbine aplinka, darbų apimtimi, planais ateičiai. Apžiūrėjome galerijoje eksponuojamas gausias paminklų kopijas, skulptūras, eskizus. Palydėjo pats skulptorius, nors vaikšto padedamas draugės – lazdos. Pasirodo, buvo lūžusi koja. Vėliau daug bendravome prie kavos. Parvežėme linkėjimus.
Aplankėme ir Kauno Petrašiūnų kapinių panteoną. Pamatėme neįprastos formos kolumbariumus, įvairius antkapinius meno žmonėms, mokslininkams, profesoriams, vienuolėms ir eiliniams kauniečiams. Ilgesnis sustojimas prie brutaliai nužudyto kunigo, poeto, teologijos mokslų daktaro, eseisto, kolekcionieriaus Ričardo Mikutavičiaus kapo su puikiu paminklu. Būtų šventęs gyvenimo 80-etį, o jau 20 metų mūsų tarpe jo nebėra. Ilsisi greta poetės Salomėjos Nėries, kurios palaikus perlaidojant iš Karo muziejaus sodelio į šią vietą, jis palydėjo į atmintį ir širdį įstrigusia kalba. 1998 m. birželio 30 d. kolekcionieriaus, gero jo draugo Belecko (Stapukovo) iš savo buto buvo išviliotas ir trijų jo sėbrų nuskandintas. Išplukdytas Mikutavičiaus kūnas nepažintas, palaidotas nežinomųjų kalnelyje, ir tik 1999 m. pavasarį, po ekshumacijos kunigo sūnėnas lengvai jį atpažino. Dabar jo poilsio vieta lankoma, prisimena daugelio jį pažinojusiųjų. Ir mes, Radviliškio TAU studentai, aplankėme abu, greta besiilsinčius tragiško likimo poetus.
Kelionei vos vos užteko nors jau ir pailgėjusios dienos.
Danguolė Dabašinskienė,
Radviliškio TAU turizmo grupės vadovė
