Šiandien mano tėčiui būtų gerokai per šimtą. Aš pati jau aštuntoje dešimtyje. Kai vartau šeimyninį albumą, gyvenimas prabėga kaip akimirka. Rodos, viskas buvo tik vakar.
Daug kartų esu rašiusi ir pasakojusi sesers ir brolių vaikams apie jų močiutę, savo mamą. Tėvas kažkaip likdavo lyg ir pamirštas. Neišsakyti žodžiai ir pasislėpusios mintys lyg didžiulė skola…
Vienoje knygoje perskaičiau nuostabius žodžius, tiksliau gal vaikų mintis apie tėvą.
Mano tėvas sugebėjo viską ir žinojo daug įdomių dalykų. Kartais pasinerdavo į savo jaunystės prisiminimus ir pasakodavo. Gal buvau tuomet per jauna, kad viską išlaikyčiau atmintyje ir paskatinčiau labiau atsiverti…
Prisiminimai dažnai sugrąžina mane į vaikystę. Pavasaris. Tėtis jau vagoja žemę, o mes su mama kreivomis miesto gatvelėmis pėdiname į daržus. Tėvukas jau laukia mūsų ir pakviečia pasigrožėti melsvai violetinių ašarėlių pieva, nuveda prie pagriovyje besipuikuojančių geltonų purienų. Tos pavasarinės gėlės išlieka ilgam atmintyje. Saulės atokaitoje garuoja šviežiai suarta žemė. Ji kvepia ypatingai. Dangus žydras žydras, pučia malonus, bet dar vėsokas vėjelis. Ir staiga išgirstame: gyvi-gyvi-gyvi! Tai pempės sveikina pavasarį ir mus…
Įsimintinas bulviasodis. Tėvukas kantriai aiškina, kaip sudėlioti į vagą bulves. Keliolika vagų dar tuščios. Jose augs morkos, burokai, „kručkos“, kopūstai. Visko sėjama daug, kad ir praeivis galėtų paskanauti.
Kai atskubėdavo ruduo ir prasidėdavo bulviakasis, tėvas sugebėdavo įdarbinti visus, net mažiausią šeimos atžalą – mane. Prirenku kibirėlį pačių didžiausių bulvių – 10 kapeikų. Tai bent smagumėlis! Visų krepšiai dar apytuščiai, o mano kibirėlis jau pilnas! Ir tų kapeikų visai nereikia, kai tėtis pagiria, o mama, broliai ir sesė šypsosi…
Tėvas dirbo Goldeno malūno lentpjūvėje (Dariaus ir Girėno gatvėje). Mes su seserimi nešdavome tėvui pietus. Gaterio ir „obliarkos“ keliamas triukšmas mus šiurpindavo. Išjungęs stakles, tėvukas paaiškindavo, kaip rąstas supjaustomas į lentas, o tos zeimeriuojamos (nulyginami kraštai), obliuojamos… .
Pietaudavome kieme, susėdę ant mišku kvepiančių lentų krūvos. Mes stebėdavome, kaip godžiai valgo tėtis. Tėtis neskubėdamas ištraukdavo švarko kišenėje paslėptą šaukštą ir pasiūlydavo mums. Rodos, skanesnio maisto nebuvome niekada valgę. Ir kokia romantika!…
Retkarčiais tėvukas pasiūlydavo pakilti į antrą malūno aukštą. Laiptelis po laiptelio drebindamos kinkas kopdavome paskui tėtį į stebuklingą mūsų akimis pastatą. O čia dunda staklės, nosį kutena neįprastas kvapas, stebina miltuotas malūnininkas. Mes kvėpuojame duona (būsima). Tėtis rodo kvietinių, ruginių, miežinių grūdų maišus, malūnininkas paaiškina, kaip gimsta miltai.
Namuose esame matę miežinių grūdų. Tėvukas juos sudaigindavo, išdžiovindavo, tada malūne sumaldavo. Ypatingai įdomu būdavo stebėti, kaip daromas salyklinis alus. Tėtis virtuvėje pastatydavo švarų kubilą, jo dugne suguldydavo šiaudus, supildavo salyklą, užplikydavo karštu vandeniu. Kvapas nepakartojamas! Kubilas uždengiamas ir laukiama, kol pasigamins misa. Pro kubilan įstatytą volę ima sunktis gelsvas kvapnus skystis. O aš jau stoviu su puodeliu rankose pasiruošusi paragauti stebuklingo skysčio.
Kaip viskas vyksta toliau, nežinau, nes vilioja kieman draugai. Žinoma, smalsu, nes viskas apgaubta paslaptimi. Išrūgęs alus keliauja į bačkutes. Keisti tie alaus pavadinimai: pirmininkas, antrininkas ir dar kažkoks (nebeatmenu pavadinimo).
Laukiu nesulaukiu, kai sukdamas volę tėvas prileis alaus į kibirą, vėliau supils į uzboną. Tik kad man tas alus labiau į pieną panašus. Tos putos tokios baltos ir taip skaniai atrodo!
Nekantriai laukdavau žiemą iš darbo grįžtančio tėvo. Apsiprausęs, persirengęs iš švarko kišenės jis ištraukdavo „kiškio pyragą“ (duoną su lašinukais) ir pasakodavo, kaip kiškis atšuoliuodavo į kiemą ir ant krūvos lentų padėdavo lauktuves. Atsisveikindamas pamojuodavo uodegėle ir pažadėdavo vėl atstriksėti…
Tėčio vaikystė praėjo Mažaičių kaime, todėl jis nuo jaunumės buvo įpratintas prie kaimietiškų darbų: pakinkyti arklį, suarti žemę, nukirsti rugius, šienauti. Teko jam padirbėti durpyne, miškuose, kasant Bankavo ravą. Prie darbo spaudė ir vyresniuosius sūnus, dukrą. Anksti baigę „mokslus“ jie padėjo tėvams šeimą išlaikyti. Reikėjo dirbti Vagonų depe, įgyti darbininkišką profesiją. O kai šešiasdešimtaisiais metais degė Vagonų depas, tėvas ir baiminosi, ir džiaugėsi, kad sūnūs darbavosi gaisravietėje…
Mūsų tvartelyje visada augdavo keli paršeliai, stovėjo karvutė. Po darbo tėvas eidavo jų „pašnekinti“. Karvutei nešdavo kriaukšlelę duonos, paršiukams pakasydavo paausį.
Nepamirštamos vaikystės pievos, į kurias mus vesdavosi tėvai. Sūnūs ir dalgį traukė, ir į vežimą šieną krovė, dukra mokėjo šieną vartyti, į kupetą sukrauti. O aš… aš laukdavau, kada mane užkels ant vežimo šieno, o aš į visus žiūrėsiu iš viršaus. Šienas toks kvapus, tik sėdėk ir žvalgykis!…
Matydavau retkarčiais jį ir piktą. Tai būdavo retai, kai prieš didžiąsias šventes reikėdavo paskersti kiaulaitę. Geriau nesimaišyk po kojomis. Užsiklodavau antklode ausis, kad negirdėčiau baisaus spiegimo. Kai kiaulaitę išdarinėdavo, tėtis mėgdavo pajuokauti: „Ausytes reikia valgyti, kad geriau girdėtum, smegenėles – kad protingas būtum…“
Laisvalaikiu jis mėgdavo žvejoti Beržėje. Vesdavosi ir mane. Tik man nepatiko, kad reikia tylėti ir kad tėtis vis žadėdavo išmokyti plaukti…
Menu ir tas dienas, kai sūnūs į namus parvedė savo būsimas žmonas. Viena ukrainietė, pagal paskyrimą atvykusi dirbti buhaltere, kita – rusaitė, kurios šeima per karą buvo atblokšta į Radviliškį. Tėvo žodis buvo griežtas: jos čia vienišos, svetimos, jų nevalia skriausti! Gal tik dėl vyresniosios dukros būsimo vyro kiek abejojo…
Sunkiu išbandymu šeimai buvo dviejų sūnų paėmimas į armiją. Vyriausias po karo (tarnavo 16-oje Lietuviškoje divizijoje) grįžo kontūzytas, o kitus du reikėjo išleisti tą pačią dieną… į nežinomybę. Jaunesnis atsidūrė Ukrainoje, Bielaja Cerkov, vyresnysis –Kamčiatkoje…
Sakoma, nelaimė ateina nekviesta, nelaukta. Jaunėlis (19 metų) žuvo Ukrainoje, kirsdamas mišką. Tėvai ir vyriausias brolis išvyko parsivežti sūnaus taip, kaip stovi. 1955-ieji gūdūs sovietmečio metai. Sūnų parvežė Lietuvon, pasižadėję raštiškai: nelaidoti su bažnyčia, nekeisti karsto, nepervilkti civiliais drabužiais… Tokios laidotuvės miestelyje buvo pirmos, bet ne paskutinės. Tėvas viską išpildė, tik raudonų lentų karstą pakeitė. Kai nuėjęs į kapines patvoryje rasdavo išmestą raudoną trikampį su žvaigžde, tėvas susinervindavo. Ar tai savo noru sūnus išėjo tarnauti?… Vieną vakarą tėvukas ilgai negrįžo iš kapinių. Jį iš gatvės, kurioje praėjo sūnaus paauglystė, parvedė buvęs kaimynas. Tėvas grįžo bežodis, ašarodamas. Jo akyse užgeso klausimas: kuo kaltas mano vaikas, kad ir miręs ramus negali ilsėtis?
Šiandien dažnai pagalvoju, kad nuo Nepriklausomybės atgavimo mums, senajai kartai, prikišama, kad mes – prarastoji karta, „vatnykai“, „runkeliai“… Kodėl ir dabar laisvoje demokratinėje Lietuvoje yra gerų ir geresnių?
Mano mama buvo beraštė, tėvas – baigęs tris skyrius. Dažnai pagalvoju, kad jie, nors ir mažamoksliai, buvo mums tikrais mokytojais, psichologais, senųjų lietuviškų tradicijų puoselėtojais. Tėvai niekada nesmerkė mokytojų, pasitikėjo jais. Tėvas, suvokęs, kad padarė klaidą neleisdamas mokytis vyresniesiems vaikams, reikalavo iš manęs žinių. Pasirašęs pažymių knygelėje, ne priekaištaudavo, o tik klausdavo, kodėl tiek mažai tegavau.
Dažnai prisimenu, kaip tėvukas išlydėdavo mane į pavasario sesijos egzaminus ir kaip, pasirėmęs ant vartelių, sulaukdavo grįžtančios su keliskart atšildyta miežine kava ir keptomis bulvėmis – mano mėgiamiausiu valgiu.
Neprisimenu, kad tėvas būtų baręs, kažką draudęs, mamai priekaištavęs už pasiūtus man drabužius. Jis mylėjo mane tyliai, kantriai. Tik dabar suvokiu, kad labai norėjo būti išklausytas. Nedaugžodžiaudamas dalindavosi prisiminimais, kaip dalyvavo pirmajame Pasauliniame kare, kaip pateko į vokiečių nelaisvę, kaip teko badauti. Ir mūšyje su bermontininkais dalyvavo. Ir kitus karo baisumus patyrė. O kur dar dainos, kurias padainuodavo, kai jo vaikai su šeimomis susirinkdavo namuose…
Labai gaila, kad nemokėjau jo išklausyti, išklausinėti ir sužinoti daugiau apie jo patyrimus ir išgyvenimus. Buvau jauna ir nemokėjau įvertinti, koks jis sumanus ir turtingas savo vidumi. Sėmiausi jo patyrimo nejučia, ne visada išklausydama, gal kartais slapčia pagalvodama: jis senas, ką beišmano apie gyvenimą, nes mes, jauni, gyvename savaip, kitaip. Jis toks senoviškas, beviltiškai atsilikęs, pasiligojęs…
Šiandien norėčiau jam pasakyti: „Tėti, galėjau daug ko iš tavęs išmokti… Atleisk, bet tai galiu išsakyti tik mintyse…“
Tavo jauniausia dukra