Europos parlamentas, kartu su Europos komisija ir Europos Teisingumo Teismu, yra viena pagrindinių ES institucijų. Jis plenarines sesijas rengia Strasbūre, Prancūzijoje, kur turi būstinę, nors patys parlamentarai ir juos aptarnaujantis daugiatūkstantinis personalas daugiausiai laiko praleidžia dirbdami Briuselyje, Belgijos sostinėje. ES steigimo sutartyje nurodyta, kad ne mažiau kaip 12 kartų per metus Europos parlamentas posėdžiautų Strasbūre. Kartą per mėnesį visas parlamentas su visu aptarnaujančiu personalu vyksta keliais traukiniais iš Briuselio į Strasbūrą. Tokią iš pirmo žvilgsnio nelogišką praktiką bandyta pakeisti, tačiau tam pasipriešino Prancūzija, o jos poziciją apgynė Europos Teisingumo Teismas Liuksemburge.
751 Europos Parlamento nariai yra susiskirstę į 8 frakcijas ne pagal nacionalinį identitetą, bet turimas politines preferencijas. Tokiu būdu parlamentarams iš atskirų šalių būtų labai sunku atstovauti tik savo šalies pozicijai. Ne išimtis ir 11 Lietuvos deleguotų parlamento narių. 3 iš jų priklauso gausiausiai Europos tautų partijai (krikščionys demokratai), dar trys atstovauja liberalių pažiūrų frakcijai. Du socialistams, o likę trys priklauso žaliųjų, konservatorių ir laisvės bei tiesioginės demokratijos frakcijoms.
Daugiau kaip 751 parlamento narių iš 28 ES valstybių turintis Europos Parlamentas spalio 23-26 d. susirinko į eilinę plenarinę sesiją. Strasbūre esančiuose Parlamento rūmuose parlamentarai svarstys įvairius klausimus: nuo kadmio kiekio trąšose bei organinių trąšų didesnį panaudojimą žemės ūkyje iki pranešėjų apsaugos bei komandiruojamų darbuotojų teisių užtikrinimo ir priemonių skurdui mažinti įgyvendinimo. Taip pat išsakys savo nuomonę svarbiais klausimais.
Pradėdamas plenarinę sesiją, Europos Parlamentas pakankamai jautriai reagavo į Maltos žurnalistės Daphne Caruanos Galizios nužudymą. Keli šimtai Europos Parlamento narių atsistoję bei plodami išreiškė pagarbą į sesiją atvykusiam žurnalistės sutuoktiniui ir trims jų vaikams. Vėliau ją pagerbė tylos minute. Parlamentas tiek sesijos metu, tiek atskirų frakcijų nariai spaudos konferencijose akcentavo tiriamosios žurnalistikos svarbą viešajam interesui. Ypatingai pabrėžė nepriklausomų žurnalistų kaip visos visuomenės „sarginio šuns“ vaidmenį ginant viešą interesą nuo korumpuotų politikų bei jų „bendradarbiavimo“ su nusikalstamomis grupuotėmis. Nužudytoji žurnalistė tyrė pačio aukščiausio rango politikų neaiškias aferas ir jos atliekamas darbas nebuvo nepastebėtas ir pačiame Europos Parlamente, kur ji davė parodymus. Parlamento reakcija nėra perdėta ar suvaidinta. Parlamentarai supranta, kokią naudą visuomenei duoda žurnalistų apsauga ir žiniasklaidos laisvės gynimas. Šios institucijos bendradarbiavimas su žiniasklaida, darbo sąlygų suteikimas jos atstovams ne tik prisideda prie šios itin gremėzdiškai sukonstruoto biurokratiško aparato veiklos pristatymo 28 valstybių narių piliečiams, bet ir patvirtina jos pasiryžimą laikytis viešumo, atvirumo, prieinamumo principų.
Pati plenarinė sesija prasidėjo darbotvarkės patvirtinimu ir buvo numatyta, kokia tvarka ir kaip bus pasisakoma bei balsuojama atskirais klausimais. Per šią sesiją bus diskutuojama ir paskui balsuojama ne mažiau kaip keliasdešimt klausimų. Lietuvai vieni aktualiausių klausimų yra komandiruojamų į kitas šalis darbuotojų apsauga bei minimalaus darbo užmokesčio mokėjimas pagal priimančios šalies įstatymus, minimalių pajamų politikos įvedimas kaip priemonė kovojant su skurdu, informacijos pranešėjų apsauga nuo neteisėto poveikio darymo bei jų teisių garantijų užtikrinimo priemonių, naujų medžiagų, kurių poveikis panašus į narkotinių, greitesnė pripažinimo narkotinėmis medžiagomis procedūra.
Vis tik ne visus klausimus atvirai nagrinėja Europos parlamentas. Ypač politiškai jautrius. Katalonijos ir jos surengto referendumo šešėlyje Europos parlamentas neužima aiškios pozicijos, nors tyliai pritaria Ispanijos centrinės valdžios pozicijai. Kai kurie parlamento nariai, taip pat ir iš Lietuvos, pripažįsta, kad piliečių teisė pasisakyti referendume buvo apribota. Tačiau bando įžvelgti suinteresuotų kitų pasaulinio lygmens žaidėjų galimą suinteresuotumą sujaukti vidinę Europos Sąjungos ramybę per vadinamąją tautų apsisprendimo „kortą“. Vis tik daugiau galima įžvelgti ir pačių ES institucijų, taip pat ir Parlamento, nežinojimą, kaip elgtis šioje neapibrėžtoje situacijoje. Didžiajai Britanijai nusprendus pasitraukti iš ES, tapo nebereikšmingas Škotijos nepriklausomybės klausimas, bet katalonų vietinei valdžiai nepaisant Ispanijos teismo draudimo vykdyti referendumą, jį suorganizavus, ne tik Parlamentas, bet ir visos pagrindinės ES institucijos turės spręsti, kaip išeiti iš šios politinės situacijos.
Marius Aleksiūnas
