Balandžio 6-osios popietę Žaislotekoje kvepėjo… žolynais. Avižų, rugio varpų, įvairių rūšių smilgų, gėlyčių, vaistažolių, surinktų per vasarą, kadagio, gluosnio šakelių atsivežė mūsų bičiulė Liudmila Trigarceva. Ji Žaislotekos lankytojus ir bibliotekininkes mokė iš žolelių rišti verbas.
Kol vyko paruošiamieji darbai, lankytojai sužinojo, kokių būna verbų, kad jos šventinamos bažnyčioje Verbų sekmadienį. Tada, ankstų rytą, skubama verba išplakti dar lovoje gulinčius šeimos narius, deklamuojant eilėraštį: „Ne aš mušu – verba muša. Tolei muš, kol sulūš. Po savaitės viena diena tegul linksmina kiekvieną.“ Vėliau verbų šakelę įdėdavo į bičių avilį, kad neštų daugiau medaus, kitur verbomis apkaišiodavo namų sienas, nes tikėta, kad šventintos verbos atneš laimę. Per Jurgines šventintomis verbų šakelėmis smilkydavo gyvulius, kad jie būtų sveiki. Vasarą užėjus audrai su perkūnija verbą degindavo ar bent pasmilkydavo krosnyje. Buvo tikima, kad šventi dūmai nuveja debesis.
Trigarceva padėjo kiekvienam verbų rišėjui savo patarimais, pagalba apipavidalinant verbas ir taisyklingai užbaigiant jas rišti.
Vaikai grįžo namo patenkinti savo asmeninėmis verbomis. Kaip vėliau pasakojosi, kai kurių tėveliai negalėjo patikėti, kad tai padarė jie. Taigi popietė buvo turininga ir naudinga.
Viešosios bibliotekos informacija