Jau šeštus metus iš eilės buvo organizuojamas dviračių žygis Radviliškio rajono keliais. Kadangi žygiai yra teminiai, o 2017 – ieji Lietuvoje yra paskelbti Piliakalnių metais, tai ir žygį organizavęs Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis vedė žygeivius aplankyti Radviliškio rajono piliakalnius. Žygeiviai, kurių buvo per 20, per dvi dienas nuvažiavo beveik 140 kilometrų, didžiąją dalį – neasfaltuotais rajono keliais.
Žygis prasidėjo sveikinimo kalbomis ir taisyklių, kaip elgtis kelyje, išaiškinimu. Pajudėjusią žygeivių koloną Radviliškio miesto gatvėmis palydėjo policijos automobilis.
Pirmas dviračių žygio tikslas – Velžių piliakalnis, esantis Velžių kaime. Dažnam rajono gyventojui labiau žinomas šalia stovintis „Žirnelis“ nei pats piliakalnis ar vietinių gyventojų pasakojimus apie kažkada ant piliakalnio stovėjusią bažnyčią, kuri prasmego į žemę. Iš ten žygeiviai pajudėjo Alksniupių kaimo link, bet trumpam atsikvėpti sustoja Radvilonių kaime. Apie vidurdienį kaime beveik nesimatė gyvybės ženklų, tačiau po kurio laiko atsirado keletas smalsuolių, apžiūrinėjusių dviratininkus. Kadangi netoli kaimo sankryžos yra Radvilonių dvaras, tai žygeiviai ekspromtu nutarė jį apžiūrėti. Svetinga dvaro šeimininkė netgi įsileido į vidų bei noriai bendravo su netikėtais svečiais.
Tingus, bet tvarkingas Alksniupių kaimas pasitiko ramybe. Pačiame kaime žygeivius sutiko kultūros namų direktorė L. Didžbalienė su Alksniupių seniūnaičiu A. Blinstrubu. Jie ne tik suteikė progą pasistiprinti ir atsigaivinti, bet ir aprodė kultūros namus, juose esančią puikias sales, „Draugo“ kolūkio muziejų.
Antrasis piliakalnis – Raginėnų. Žygeiviai susipažino ne tik su sakmėmis, pasakojimais ir padavimais apie piliakalnį, bet ir apsidairė aplinkui, susipažino su gyvenvietės istorija ir aplink išlikusiais pilkapynais.
Trečiasis ir paskutinis pirmąją žygio dieną aplankytas piliakalnis buvo Kleboniškių, esantis vos už kelių kilometrų nuo Raginėnų piliakalnio. Apžiūrėję bei pasivaikščioję po piliakalnį ir pasistiprinę rastomis žemuogėmis, žygeiviai pasuko į Kleboniškio kaimo muziejų, priklausantį Daugyvenės kultūros istorijos muziejui – draustiniui. Ten vyko kaimo kapelų šventė. Pasistiprinę sultiniu ir kibinais, žygeiviai toliau patraukė Šeduvos link. Nežinia, kuriai – Pakalniškių ar Šeduvos – seniūnijai priklauso dviračių takas tarp Raudondvario ir Šeduvos, bet neūkiškumas bado akis, nes takas baigia apželti žolėmis iš abiejų pusių. Tuo tarpu, skirtingai nuo tako būklės, prie pat Šeduvos seniūnijos esančioje aikštėje skvero žaliosios vejos rūpestingai prižiūrėtos. Šį kartą mūsų nepasitiko nei savo svetingumu besigiriančios Šeduvos bendruomenės atstovai, nei savo įvaizdžiu perdėtai besirūpinantis Šeduvos seniūnas. Ilgai nelūkuriavę, patraukėme į Pakiršinio pusę. Pakelėje dar apžiūrėjome memorialą, skirtą nužudytų Šeduvos žydų atminimui.
Pakiršinio dvare žygeivius pasitiko Radviliškio etninės kultūros ir amatų centro direktorė E. Karaliūtė. Jos paruoštomis vaišėmis – obuolių ir serbentų sultimis bei obuolių pyragu – žygeiviai galėjo pasistiprinti. Dvaro šeimininkė svečiams aprodė įvairių dirbinių ekspoziciją.
Iš Pakiršinio žygeiviai visu būriu patraukė į Baisogalos priestočio Imantų bendruomenės šventę. Maloniai žygeivius nuteikė svetingai pasitikę šventės organizatoriai ir jos dalyviai. Įsikūrę prie Baisogalos marių, dviračių žygio dalyviai naktį praleido palapinių miestelyje.
Sekmadienio rytą žygeiviai, pasistiprinę Baisogalos miestelio kavinėje „Pas Zitą“, pajudėjo link ketvirtojo žygio tikslo – Diauderių piliakalnio. Piliakalnis giliai pasislėpęs miške, todėl iki jo nusigauti žygeiviai turėjo pėsčiomis. Iki paskutiniojo žygio tikslo teko gerokai paplušėti žvyruotais Baisogalos, Grinkiškio, Šiaulėnų ir Šaukoto seniūnijų keliais. Tad kai kurie žygeiviai Minaičių kaime esantį laisvės kovų memorialą pasiekė gerokai apsitaškę purvais. Itin svetingai pasitikusi Kunigiškių kaimo bendruomenė leido pamiršti nedidelius kelionės nepatogumus.
Penktasis žygio piliakalnis – Kudinų, arba kitaip vadinamas Šiaulės kalnas. Pasakojama, kad Kudinų piliakalnio vietoje kažkada stovėjusi bažnyčia, kurią užnešęs smėlis. Kadangi apžvalgos bokšto teritorijoje draudžiama važinėtis ir dviračiais, todėl prieš paskutinį kelionės etapą žygeiviai turėjo nusėsti nuo dviračių ir pėsčiomis apeiti teritoriją. Gaila, bet nepastebėti nenupjautos žolės prie pat takų nebuvo galima nepamatyti, o vienoje vietoje peraugusioje žolėje sunkiai matėsi suolelis, skirtas pailsinti pavargusias kojas.
Prieš parvykstant į Radviliškį, žygeivius pietumis pavaišino Šiaulėnų bendruomenė. Daugėlaičių kaime buvo paskutinis sustojimas ir šio kaimo bendruomenės nariai leido sustojusiems žygio dalyviams atsigaivinti ir pasistiprinti prieš kelionės finišą.
Parvykusius dviračių žygio dalyvius pasitiko gausus artimųjų būrys. Visiems, dalyvavusiems žygyje, buvo išdalintos padėkos už ištvermę, už norą pažinti Radviliškio rajoną.
Marius Aleksiūnas
