Iki to laiko, kol tarp Lietuvos ir Lenkijos gyvenusios poros namuose
sukrykštė dvi mažylės, jie nuėjo ilgą išbandymų kelią. Būta ir
liūdesio, ir pykčio, bet niekada neišblėso viltis, kad išsipildys
taip trokštama tėvystė.
Neringa ir Tadas (vardai pakeisti) augina aštuonerių ir dvylikos
metų dukras. Įvaikintas mergaites įtėviai vadina savo vaikais. „Kai
ant rankų laikėme pirmą savo vaiką, o po ketverių metų – antrą,
visi patirti sunkumai tiesiog išblėso prieš mudu tuomet apėmusią
ramybę. Mažylių raidos ir sveikatos rūpesčiai liko tik kasdienės
rutinos dalimi. Jeigu Dievas nusprendė, kad mes turime būti skirti tam
vaikučiui, o jis – mums, tikėjome, kad viskas bus gerai“, – sako
vilnietė Neringa.
Su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba susisiekusi
Neringa pasiūlė pasidalinti dabar jau daugiau nei dešimties metų
tėvystę lydinčiais atradimais. Moteris taip pat pasiruošusi savo
patirtimi dalintis ir padrąsinti būsimus įtėvius dalyvaudama
mokymuose ir susitikimuose.
Pastebi, kad įvaikinimas dažnai stigmatizuojamas
Neringa sako, kad jų kaip įtėvių patirtis Lenkijoje ir Lietuvoje
iš esmės nesiskiria. Įvaikinimo procesas vyko Lenkijoje, kur pora
gyveno pastaruosius 15 metų. Į Lietuvą grįžo neseniai. Sako, kad
Lenkijoje veikia net kelios įvaikinimo tarnybos, jie pasirinko
katalikiškos pakraipos: „Į ją gali kreiptis tik santuokos
sakramentą turinti šeima, pasiryžusi vaikus auklėti katalikiška
dvasia. Vienas svarbių reikalavimų yra įvaikinimo fakto neslėpti nuo
vaiko. Jeigu su tuo nesutinki, procesas net nebus pradėtas“.
Todėl šeima nei nuo aplinkinių (kai tai būtina), nei nuo
mergaičių neslepia, kad jos abi yra įvaikintos. Neringa kalba, kad
žmonių reakcija būna dvejopa: vieni juos laiko vos ne
kuoktelėjusiais, kiti perdėtai žavisi.
„Pirmiausiai būna šokas, kad įvaikinome du vaikus, o paskui arba
bando suprasti, kas su mumis negerai, arba vos ne sudievina. Abi
reakcijos nėra geros. Tiesiog auginame du vaikus ir nesvarbu, kokiu
keliu jie pas mus atėjo, – sako ji. – Aš esu mama, kaip ir bet kuri
kūdikį pagimdžiusi moteris“.
Nustebino įtėvių ir vaikų panašumas
Pora labai troško vaikelio, bandė jo susilaukti natūraliu būdu,
vėliau kreipėsi pagalbos į medikus. Tačiau praėjo penkeri metai, o
pastoti vis nesisekė. Prisimena, kad apsisprendimas įvaikinti atėjo
artimo draugo dėka abiem su vyru patekus į įtėvių šeimą.
„Bičiulis matė bevaises mūsų pastangas ir pasišovė parodyti dar
vieną galimą sprendimą. Pamenu, kad labiausiai tąkart nustebino
berniuko panašumas į įtėvį. Kitomis aplinkybėmis, nebūčiau net
pagalvojusi, jog jis nėra biologinis šeimos vaikas. Tik vėliau
sužinojau, kad labai dažnai įvaikinti vaikai geba biologiniu būdu
save pakeisti ir išvaizda supanašėti su įtėviais. Pavyzdžiui,
mūsų mažoji yra visiška mano kopija, – šypsosi mama. – Elgesys,
judesiai, kalbėjimo maniera gali būti išmokstama, bet ji fiziškai
panaši“.
Sprendimą tapti įtėviais Neringa su vyru vadina geriausiu gyvenime.
Abi mergytes šeima įvaikino dar kūdikius: vyresnėlę – penkių, o
jaunylę – septynių mėnesių. Tarp mergaičių – keturių metų
skirtumas.
Pusės metų kūdikis neverkė ir nesišypsojo
Neringa prisimena kiekvieną mergaičių kelio į jų šeimą
akimirką. Buvo požymių, rodančių apie vėluojančią vienos
mažylės raidą. Įtėviai darė viską, kad ji kuo sparčiau judėtų
pirmyn. Po pusės metų, praleistų mylinčioje šeimoje, jos raida jau
atitiko visas normas.
Dėl kitos mergytės sveikatos taip pat daug išgyventa. Septynių
mėnesių ji nesišypsojo, neverkė, nerodė reakcijos į jokius garsus.
Vieningos nuomonės dėl diagnozės medikai neturėjo. „Gydytojai mums
sakė: ji greičiausiai negirdi. Darė įvairius tyrimus, ieškojo
atsakymo. Paskui paaiškėjo, kad girdi“, – neramias akimirkas
prisimena Neringa.
Tai buvo laikas, kai mažylė dar augo ligoninėje. Būsimi įtėviai
ją lankė, mezgėsi ryšys. Jie ateidavo kasdien po darbo tuo pačiu
laiku, apie 18 val. Ligoninės personalas pasakodavęs, kad artėjant
jų pasirodymo laikui, iki tol nebylus kūdikis pradėdavo verkti. O kai
mergytę parsivežė namo, sako, jau po kelių dienų ji ėmė reaguoti
net į silpną garsą ir tai prilygo stebuklui.
„Namuose ji visą laiką buvo mano arba tėčio glėbyje, aplink
lakstė sesė, dingo ligoninės triukšmas, liko tik mūsų šeima,
namų tyla ir pastovus rūpestis ja, todėl nurimo ir atsigavo.
Galvojam, kad mažylė tiesiog buvo pasidavusi ir nuo visko
atsiribojusi“, – netikėtais atradimais dalijasi Neringa.
Mergaitėms apie kelią į jų šeimą paaiškino anksti
Su mergaitėmis įvaikinimo tema pora kalbėti pradėjo labai anksti.
Lenkijoje lankytuose būsimiems įtėviams skirtuose kursuose sužinojo,
kaip tai padaryti nežeidžiant vaiko ir kaip kalbėti skirtingais vaiko
raidos etapais. Šį metodą ir taiko. Kaip tai atrodo?
„Dar visai mažytei vyresniajai sakydavom, kad tu pasimetei ir mes
tave suradom. Specialiai sukurdavom situacijas, kuriose galėtume
pademonstruoti savo džiaugsmą ją suradus. Būdavo, ji pasislepia už
kokio krūmo, o mes ją surandam ir visi kartu džiaugiamės“, –
vaikui svarbius dalykus paaiškina moteris.
Dabar, kai mergaitei jau dvylika, ji žino, kad yra kita moteris, kuri
ją pagimdė, bet negalėjo rūpintis. Ji nuolat girdi šiuos tėvų
žodžius: „Tu esi mūsų tikrasis vaikas“. Su jaunyle šeimai buvo
net paprasčiau, įvaikinimo žinia tarsi savaime jai perėjo iš sesės
ir klausimų kilo mažiau.
Su abiem mergaitėm tėvai skaitė specialiai parengtas knygelės, jose
vaikui suprantama kalba, per iliustracijas, paaiškintas visas
įvaikinimo procesas.
Kursai simboliškai trunka devynis mėnesius
Katalikiška pasirengimo tėvystei programa, kurią šeima lankė
Lenkijoje, trunka tiek, kiek reikia išnešioti vaikelį. Mokymai gan
intensyvūs ir apima daug sričių.
Pašnekovės žodžiais, būsimiems įtėviams suteikiama
psichologinių žinių, per rekolekcijas stiprinami poros tarpusavio
santykiai ir pasitikėjimas vienas kitu. Įgyjama ir praktinių vaiko
auginimo įgūdžių: jie buvo mokomi pakeisti kūdikiui sauskelnes, jį
pamaitini, atpažinti negalavimus ir pan. Su kursų dalyviais
periodiškai susitiko įvaikinusios šeimos su savo pilnamečiais
vaikais. Jie dalijosi patirtimi, atsakė į klausimus.
„Mokymai suteikė pasitikėjimo, kartu ir ramybės. Visų gyvenimo
iššūkių numatyti neįmanoma, bet pagrindiniams per devynis mėnesius
buvome paruošti“, – kalba dviejų mergaičių mama, šiandien vos
spėjanti smagioje karuselėje suktis tarp šeimos, savo darbų, dukrų
mokslo ir popamokinių veiklų. Sako, kad laimingiausia jos gyvenimo
diena buvo pirmosios Kalėdos su kūdikiu ant rankų, o už du stebuklus
– dvi dukras – likimui dėkoja kasdien.
Naujausiais Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos
duomenimis, galimų įvaikinti vaikų sąraše šiuo metu yra 369
vaikai. Daugiau informacijos apie įvaikinimą galima rasti čia
https://vaikoteises.lt/veiklos-sritys/vaiko-globa-rupyba-ir-ivaikinimas/ivaikinimas/
Nuotraukos – pixabay.com
