Žmonių gyvenimai yra labai labai įvairūs ir skirtingi. Žmonės nueina įvairius gyvenimo kelius. Kaip pavyzdžiui karo, meno, sporto, mokslo, medicinos ir taip toliau. Daug žmonių jų gyvenimo kelias nuveda ten, kur yra durys be rankenų: į automobilių bagažines, areštines, kalėjimus ir medicinines įstaigas. Apie vieną iš jų ir aprašysiu. Tai psichiatrinės ligoninės, jose ir yra durys be rankenų. Ten nesvarbu kas tu esi, profesorius, gydytojas, prokuroras, jei jau ten patekai, tai prieš tave visada bus durys be rankenų. Ten ir baigiasi ta išgarsinta Lietuvos demokratija ir žmogaus orumas. Įdomiausia tai, kad ten patenka dauguma aukšto išsilavinimo žmonių. Taip pat teko pastebėti, kad ten patenka ir didelė dalis jaunimo iš moksleivių tarpo. Pagrindinė moksleivių liga – depresija. Kada tu matai vienuoliktoką ar dvyliktoką su ,,zombio“ veido išvaizda ir jų elgesį, kyla mintyse klausimai. Kas atsitinka mūsų šalyje, visuomenėje, šeimoje, kad tokie jauni žmonės tampa depresijos aukomis.
Į ligoninę patekau tik dėka giminaičių, kurie buvo pažįstami su ligoninės vyriausiuoju gydytoju, kuris ir užvizavo mano prašymą palatos gydytojui. Vietų ligoninėje nebuvo, mane paguldė koridoriuje ant grindų patiesto čiužinio. Koridorius ilgokas, juo visą dieną zujo daktarai, seselės, aptarnaujantis personalas ir pacientai. Visų praeinančių žvilgsniai vis nukrypdavo į mane, kaip į kokį eksponatą, kaip į kokį nubaustąjį. Taip teko pragulėti keturias paras. Dvasiškai jaučiausi tragiškai.
Rankenas nuo durų turėjo tik daktarai, seselės ir aptarnaujantis personalas. Jas visada nešiodavosi savo baltų chalatų kišenėse. Man kildavo mintys, koks apsunkintas, varganas ir nepatikimas saugumo atžvilgiu mechanizmas. Taigi ten duryse keturkampė skylutė. Pavyniojus truputį nosinės ant pieštuko gali lengvai atskleisti tą sklastelį, laisvai įeiti į gydytojo kabinetą, sakydamas ,,rankas aukštyn“. Ligoninėje teko matyti įvairius skyrius: narkologinį, agresyviųjų ir vadinamą inteligentų.
Aprašau tik inteligentų skyrių. Palatoje būdavo apie trisdešimt lovų. Jos visos nuolat būdavo užpildomos vis naujais pacientais, išleidžiant jau, atseit, pagydytus arba suteikus kai kuriems invalidumus. Ir vėl man mintys, koks valstybės požiūris ir rūpestis į šios rūšies ligonius. Trisdešimt vidutinio amžiaus su širdies ir virškinimo trakto sveikų vyrų. Palatoje įrengtas tik vienas vėdinimui langelis. Tiems,kurie gulėjo prie šio langelio, pučiant šaltam vėjui jį uždarydavo. Toliau nuo langelio gulintys vyrai stengdavosi jį atidaryti. Taip ir vykdavo pastovi kova už oro kaitą. Ypač košmaru tapdavo naktys. Pasijausdavo dujų perteklius ir visuotinis knarkimas. Rytais eilė prie prausyklos ir tupyklos (tarnavau tris metus armijoj, ten prausyklų ir tupyklų buvo įrengta užtektinai). Jei bandytum streikuoti, reikšti pyktį ar priekaištus, tai staiga atsidurtum agresyviųjų skyriuje. O ten jau išvis, neduok Dieve. Matydavau, kaip juos išveda pasivaikščioti šalia ligoninės įrengtos metalinių vielų užtvaros, bananus prisisegę prižiūrėtojai. Todėl inteligentų patalpoje jokių išsišokimų nebūdavo. Visi puikiai suprato, kas jų lauktų. Man būdavo keista ir tai, kad palatoje visada būdavo tylu ir ramu. Niekas su niekuo nebendravo, nesidalino įspūdžiais apie savo ligas. Manau, ši liga ir šiais dar laikais yra gėdinga. Be to visi psichotropiniai vaistukai yra raminantys ir migdantys. Dauguma pacientų miegodavo lovoje dieną ir naktį, kas ir lemdavo šią tylą. Dar paliko įspūdį ir šaldytuvas, kuris saugodavo atneštą artimųjų arba nusipirktą maistą nuo sugedimo. Kažką padėdamas į šaldytuvą, turėdavai užrašyti pavardę ir vardą, užkišti už celofano plėvelės, kad matytųsi. Ryte, jei ką nors padėjai, o vakare panorėjai pasiimti, tai tapdavo tikra vargo vakariene. Turėdavai praversti arba iškraustyti viską iš eilės, kitų padėtą maistą, nes per dieną tiek pridėdavo naujų, kad nusvirdavo rankos ieškoti to, kas padėta tavo arba jau būna suvalgytas kitų. Savotiškai pacientai dar būdavo ir išnaudojami. Kasdien būdavo organizuojama viena valanda darbų terapijai. Darbų vadovė atnešdavo gamyklines saldainių popierines štampuotes iš, kurių būdavo išlankstomos dėžutės saldainiams talpinti. Lankstydavom, bet mano ligai tai nepadėdavo.
Kada į šią ligoninę atvykau gydytis, svėriau šešiasdešimt kilogramų. Pažvelgęs į mane gydytojas sako ,, aš tau uždėsiu truputį svorio“. Galvoju, kaip tu čia man tą svorį uždėsi. Ir ką, kai gavau apetitą sukeliančių tablečių, po mėnesio nuo papildomai dar nusipirktų bulkučių su sviestu žiūriu, kad aš jau per pilvą neužsisegu kelnių. Gydytojai pacientams ligoninėje tablečių negailėjo, gaudavome jų saujomis. Rytais, per pietus ir vakarais stodavome į eilę ir kiekvienas žiūrint seselei turėdavome tas tabletes nuryti, užgeriant kisieliumi. Ir kas dar gydantis man krito į akis ir atmintį tai, kad daktarai, seselės ir aptarnaujantis personalas buvo supanašėję su pacientais. Man atrodydavo, kad ir jiems būtų neprošal pagerti tablečių.
Po dviejų mėnesių tokio gydymo, pajutau sveikatos būklę dvejopą. Psichinė būklė lyg ir pagerėjo, tačiau jutau, kad širdelė tokio tolimesnio gydymo neatlaikys. Pradėjau apsimetinėti, kad man viskas gerai, kad aš jau sveikas kaip ridikas ir noriu namo. Pagaliau mano daktarė patikėjo ir išleido namo. Prieš išleidžiant, sako: ,,dar du mėnesius būtum pagulėjęs ir aš tau būčiau davusi invalidumą“. Daktarai žino, kad psichinės ligos yra nepagydomos. Galvoju, būtų neblogai visą gyvenimą būti išlaikytiniu, tačiau reikia daug ko atsisakyti ir prarasti, pavyzdžiui vairuotojo pažymėjimą. O kur tada gyvenimas, kuo jis virstų. Grįžęs iš ligoninės, toliau naudojau Vengriškas tabletes, viena tabletė į savaitę ir toliau dirbau savo mėgstamus darbus.
Pasikeitė laikai vadinami laisvos Lietuvos, dingo vengriškos tabletės. Vietiniai rajono gydytojai nesugebėjo pritaikyti kitų vaistų. Vėl teko kreiptis į psichiatrinę ligoninę, bet jau į kitokią, į šiuolaikinę. Čia taip pat teko matyti gana įdomių dalykų. Ligoniai buvo gydomi ir vaistais ir žodžio įtaiga. Žodžių įtaiga taisydavo ligonio mintis, mąstyseną, elgesį, jo atsipalaidavimą. Ligoninėje tvarka buvo panaši, kaip ir sanatorijoje. Palatose gulėdavome po šešis, keturis ar tris žmones. Tame pačiame pastate gydėsi ir vyrai ir moterys. Tos gydymo pamokos vykdavo iš ryto, o visą dieną būdavai kaip ir laisvas. Daktarai ir personalas baltų chalatų nedėvėjo, išskyrus skyriaus vedėją. Manau tai ligonių psichikos negasdinimui. Daug kas man buvo įdomu ir keista. Pavyzdžiui, ligoniai, daktarai ir personalas, visi draugiškai lauke traukdavo dūmą. Kaip tu, daktare, gali ligoniui aiškinti apie tabako žalą psichikai, jei tu pats rūkai ir dar atvirai. Kaip tu,daktare, ryte, atėjęs į darbą, kreipiesi į ligonius: ,,nu panikūriai, kaip miegojot“. Man būtų mieliau buvę girdėti: ,,nu mano, mieli ligoniai, kaip šiąnakt miegojot“. Keista būdavo matyti, kaip kai kuriems ligoniams būdavo dalinamos Jėzaus Kristaus kančių brošiūrėlės. Dar keisčiau būdavo, kai per tas gydymo pamokas gydytojas-psichiatras sako ,,skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“, arba sakydavo, o kodėl aš turiu visų jūsų gailėtis. Galvodavau: už ką tada tu, daktare, gauni atlyginimą, kodėl tau ne gaila to jauno žmogaus, pakliuvusio pas tave, kodėl tu iš vis tokį darbą dirbi. Kartą kažkoks persitempęs jaunas mokslininkas per tą pamoką susikirto su skyriaus vedėju. Vedėjas jam ir sako ,,ateini ir nuvalai man batus“. ,,Su mielu noru“- atsakė pacientas. ,,Tik su sąlyga – su jūsų šlipsu“. O vedėjas jam atsako: jei tu nenuvalysi batų, tada turės tai padaryti tavo palatos gydytojas. Pamokoje sėdi apie keturiasdešimt žmonių, nemaloni psichinė įtampa. Pacientas valyti batų vedėjui nėjo. Tada prie vedėjo priėjo palatos gydytojas, atsiklaupė prie jo kojų, išsitraukė iš kišenės piniginę, o iš jos šimto litų kupiūrą ir su ja braukinėjo per vedėjo batus. Pacientas suprato, kuo jam tas viskas baigsis, o baigsis išrašymu iš ligoninės. Tada taip pat priėjo prie vedėjo, atsiklaupė ir ištraukęs iš kišenės nosinę, valė jo batus. Man šita scena – pamoka buvo nemaloni, bauginanti ir įsimintina. Ji davė man tik žalą. Ir visumoje, gyvenime, jau dirbdamas darbą, darbo apsaugos srityje, pajutau, jog policininkams ir daktarams geriau nuvalyti batus, nes visi įstatymai jų pusėje.
O aš toje ligoninėje buvau išskirtinis tipas, jau vykdamas gydytis, jaučiausi labai blogai. Pakliuvęs į palatą, pasijutau visai blogai. Vyksta tos pamokos, visi išeina į salę, o aš guliu bejėgis. Taip pragulėjau tris dienas iš eilės. Valytoja valo palatą ir sako ,,užtat nereikėjo gerti“. Nebandžiau jai aiškinti, kad gyvenime niekada negėriau. Tik trečią dieną gydytojas atėjo išsiaiškinti, kodėl aš neinu rytais į pamokas. Po mūsų pokalbio, gydytojas paskyrė man dvi ampules, vieną ryte kitą vakare. Ir įvyko stebuklas, mano negalia dingo. Iš karto tapau normaliu žmogumi. O tada ir prasidėjo gydytojo gyrimasis, kaip jis mane atstatė. Turėdavau kiekvieną rytą pamokose pasakoti apie savo sveikatą visai grupei, dėkoti palatos gydytojui. Žodžiu, tapau kažkoks ypatingai greitai išgydytas žmogus. Nors iš tikrųjų taip ir buvo, šiuos vaistus retkarčiais naudoju ir šiandien. Toje ligoninėje gydymo kursas tęsdavosi tik dvi savaites. Jei pasveikai – viskas gerai, jeigu ne, tada skęstančiųjų gelbėjimas tapdavo pačių skęstančiųjų reikalas.
Norėjau su skaitytoju pasidalinti jausmais. Kada serga kūnas yra negerai ir baisu. Bet dar baisiau būna, kai sveikame kūne serga siela. Tos patirties nelinkiu niekam. Siela neturi nei durų nei rankenų. Į ją nei įeiti, nei išeiti jokių galimybių nėra.
Kaip būtų gera pas sielą pakliūti,
Nors kiek bent trumpai svečiu pabūti.
Iš jos patarimų, kaip reikia gyventi,
Kaip durų be rankenų galėtum išvengti.
Deja, suvokimas apie sielą – plačiau,
O kokia ji mano, kažkiek užrašiau.
Vaclovas Stulginskas