Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai” (10)
Buvusi Grinkiškio ir Baisogalos vidurinių mokyklų mokytoja Irena Birutė Žmoginienė daug jaunuolių išmokė chemijos ir biologijos. Ir ne tik šių disciplinų. Ji išmokė pagarbos kitam žmogui.
Atrodo, mokytojai nenuveikia žygdarbių. Jų kasdienybė gal net pilkesnė negu mūsų. Kasdienės pamokos, kasdien jų pradžią ir pabaigą pranešantis skambutis, krūvos vadovėlių ir sąsiuvinių, daugybė reikalavimų ir nurodymų, tarp kurių pasitaiko ir absurdiškų. Ir taip kasmet.
Tačiau argi ne didžiulė atsakomybė patikėta mokytojams – mūsų tautos ir valstybės ateities kūrėjams bei ugdytojams? Argi ne didele dalimi nuo mokyklos, kurioje didžiąją savo vaikystės ir paauglystės dalį praleidžia jaunas žmogus, priklauso, kokiu jis taps, kokia bus ir tauta, valstybė?
Galima sumanyti daug įspūdingų šalies ekonominio vystymo strategijų, patrauklių socialinių programų, iškilių kultūros planų, tačiau jei jose nedalyvaus, jų nesiims jauni gabūs žmonės – tos strategijos, programos ir planai patirs fiasco, o visuomenės, tautos gyvenimas tik vegetuos. „Įstatymai ir įsakymai negali išspręsti jokio klausimo, daug stipresnė priemonė – sąmoningumas, įskiepytas į jaunas širdis”, – sakė gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas, su žmona Honorata kadaise įkūręs Musteikos kaime pirmąją Pietryčių Lietuvoje lietuvišką mokyklą.
Štai kodėl tokie svarbūs yra tie iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprasti bei paprastą, rutininį darbą kantriai atliekantys žmonės – mokytojai. Visai jie ne paprasti ir darbas jų ne paprastas.
Pacituosiu disidento Antano Terlecko dukters Vilijos Terleckaitės-Dailidienės „išpažinties” gabaliuką. Vilija yra Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjaus lietuvių kalbos mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja. Slapyvardžiu Vilė Vėl ji parašė romaną “Kaip gyveni, Silva”. Štai ką ji pasakoja ten:
„Aš norėjau būti mokytoja. Kai augau, labai patikdavo skaityti knygas apie mokyklą ir dabar tokias mėgstu. Bet kai nuvažiavau į Kauną ir diena dienon reikėdavo stotis prieš klasę – tik tada supratau, koks nežmoniškai sunkus tas darbas. Lituanistas turi keturias klases, tai yra apie šimtą dvidešimt vaikų. Jeigu asmeniškai su jais nebendrauji, nežinai jų problemų, tai tu netikęs mokytojas. Į mokyklą reikėtų eiti ekstravertams, bet toks žmogus aš nesu. Man baisoka lįsti į vaiko „dūšią”, kalbinti, reikalauti atsiverti.
Be to, mokytojas turi būti labai stiprus fiziškai. Daug kas pavydi mokytojui trumpos darbo dienos. Be reikalo. Po pamokų mokytojui reikia laiko grįžti į normalią būseną, ruoštis pamokoms. Netiesa, kad užtenka iš aukštosios mokyklos atsineštų žinių. Kartais staiga imi manyti, kad tik gadini vaikus, kad nieko gero nepadarai. Ir tada kyla didžiulis noras viską mesti.”
Žvilgtelėkime į Baisogalos miestelyje gyvenančios mokytojos I. B. Žmoginienės gyvenimą. Baisogališkiai ne veltui gerbia šią moterį, yra išrinkę ją miestelio garbės piliete.
Padėka pavijo po 40 metų
„Dėkojame už tai, kad kantriai skiepijote mūsų širdyse meilę knygai, žinioms, mokslui, puoselėjote neapykantą blogiui, vedėte gerumo keliu, mokėte nepaklysti gyvenimo kryžkelėse. Jūsų išminties ir rūpestingumo dėka mes suradome tiesų kelią į gyvenimą. Ačiū Jums ir tegul visada Jus lydės išminties ir gėrio šviesa. Grinkiškio vidurinės mokyklos XXIV laidos abiturientai, 2011 metų liepa”.
Šią padėką Radviliškio rajono Baisogalos miestelyje gyvenanti mokytoja Irena Birutė Žmoginienė gavo 2011 metų vasarą, per buvusių Grinkiškio vidurinės mokyklos, kuriai ji vadovavo prieš įsikurdama Baisogaloje, abiturientų susitikimą po 40-ties metų, ir pasidėjo savo buto knygų lentynoje. „Kai mane aplanko kolegos, pasigiriu: praėjo jau keturi dešimtmečiai nuo tada, kai tuos vaikus mokiau, o kokius žodžius parašė!” – džiaugiasi mokytoja.
Visada iškelta galva kaip Nefertitė, visada energinga, valdinga ir visada pasirengusi padėti, kad ir kas tau atsitiktų – tokia buvo ir liko mokytoja I. B. Žmoginienė. Ji jau įpusėjusi savo devintąjį dešimtį metų ir į pamokas vaikščioti nebereikia, atrodo – galėtų ilsėtis, tačiau šios nedidukės moters energijos bei nuo jos sklindančio įtaigumo ir dabar užtektų net didelei padūkusiai klasei suvaldyti. Padarytų tai vienu žvilgsniu.
„Iš tiesų esu valdinga, – sutinka mokytoja, – bet buvę mano mokiniai ligi šiol mane lanko. Štai neseniai vienas skambino – dabar jis verslininkas – ir sakė: „Mokytoja, man jau laikas pas jus atvažiuoti”. „Žinoma, atvažiuok”, – pritariau. Atvažiavo, pasikalbėjom apie viską ir visokiom temom, išeidamas pasakė – „Vėl prisikroviau tiek daug energijos, kad ilgam užteks”.
Bajoru būti nenorėjo
Gimė ji 1938 metų birželį Radviliškyje. Tėvas Vladas Ginelevičius dirbo Radviliškio vandentiekio bokšte, buvo atsakingas už vandens tiekimą miestui.
1953 metais pradėjo degti geležinkelio depas, o vandens jam gesinti pritrūko. Sovietinė valdžia dėl to apkaltino V. Ginelevičių. „Tėtį suėmė ir tardė. Po kurio laiko buvo išsiaiškinta, kad jis nekaltas ir tėtį paleido, bet jau buvo pasiligojęs ir netrukus, 1954-aisiais, mirė. Aš tada buvau dar paauglė”, – prisiminė mokytoja.
Tėvas buvo kilęs iš Kėdainių bajorų, turėjo lenkiško kraujo, tačiau, pasak mokytojos, buvęs didelis Lietuvos patriotas.
„Prisimenu, kaip kartą pas mus į Radviliškį arklių traukiama brička iš Kėdainių atvažiavo mano močiutė – tėvo mama, bajorė. Ji barė mano tėtį, kodėl jis nemoko manęs lenkiškai kalbėti, neauklėja lenkiška dvasia. „Mes lietuviai ir mano dukra kalbės tik lietuviškai!” – pareiškė tėtis. Močiutė supykusi sudrožė arkliams ir ištarškėjo namo”, – pasakojo mokytoja.
Beje, ir jos du vardai – Irena Birutė – atsiradę neatsitiktinai: patriotiški tėvai norėjo, kad jų dukra būtų Birutė. „Tačiau krikštijant paaiškėjo, jog šis vardas – tik tautiškas, ne „šventas“, tad pavadino dar ir Irena“.
O jos mama – iš Pakruojo rajono ūkininkų šeimos, tačiau Radviliškyje garsėjo kaip gera siuvėja. “Ji mokėjo įvairius rūbus modeliuoti, visokias gėles siuvinėti ir kitokius meniškus darbus. Dabar tokie vadinami dizaineriais. Tebeturiu mamos siuvamąją mašiną „Zinger”, – rodė I. B. Žmoginienė.
Ji galbūt iš mamos paveldėjo potraukį menui – neretai prisėda piešti, karpyti. Keletas karpinių puošia mokytojos buto sienas, tačiau dauguma išdalinti, padovanoti. Šį geną paveldėjo ir mokytojos duktė Jolanta.
Tėvui mirus, po keleto metų, 1958-aisiais, Anapilin iškeliavo ir Irenos Birutės mama. Ginelevičių vaikai – dukra Irena Birutė ir dviem metais jaunesnis jos brolis Vladas – liko našlaičiai. Irena tada buvo dar tik pirmajame Vilniaus universiteto kurse.
Kodėl pasirinkusi chemijos ir biologijos mokslus? I. B. Žmoginienė prisipažino mokytojos profesiją įgijusi beveik atsitiktinai.
„Svajonė buvo kitokia. Nuo mažens labai norėjau būti gydytoja chirurgė, ligi šiol tebeturiu chirurgijos vadovėlį, kurį nusipirkau mokydamasi dar mokykloje ir išstudijavau. Bet mano teta, biologijos mokytoja, patarė: „Irute, stok į biologijos ir chemijos specialybę, pasimokysi metus ir pereisi į mediciną”. Tada tokia galimybė buvo.
Tačiau kai mama numirė – galvojau: kaip reikės išgyventi? Tokiems studentams, kurie pasirinkdavo kitą discipliną, vienerius metus nemokėdavo stipendijos. Iš ko reiktų gyventi, kai nebeturiu nei mamos, nei tėčio? Taip ir likau studijuoti chemiją ir biologiją”, – pasakojo I. B. Žmoginienė.
Su daktarais kaip lygi su lygiais
Gyventi teko tik iš nedidukės stipendijos. „Sunkūs buvo laikai. Prisimenu apsilankymus pas močiutę – ji tepdavo sviesto ant duonos tik tiek, kad vos vos akutes joje uždengdavo. Studentai vaikinai galėjo uždarbiauti kraudami vagonus, o mums, merginoms, beliko tik gerai mokytis, kad gautume stipendiją. Raudonu diplomu (su pagyrimu) universitetą baigiau”.
Pirmūnai visais laikais kviečiami toliau gilintis į mokslus. Buvo gavusi tokį kvietimą ir I. B. Ginelevičiūtė. Gabiai absolventei tuometinis garsus gamtininkas profesorius Povilas Snarskis pasiūlė studijuoti aspirantūroje Maskvoje genetiką. „Profesoriau, leiskit pagalvoti”, – paprašiau. Ir mąsčiau šitaip: jei aspirantūron ateini iš gamybos, tai stipendiją gausi tokią, kokia buvo alga, o jei iš universiteto – ta pati vargana studento stipendijukė. Iš ko gyvenčiau Maskvoje? Batai susinešiojo, rūbeliai taip pat menki, – o dar keletas metų būtų tokio vargano gyvenimo! Atsisakiau”.
Valstybinė plano komisija (sovietmečiu ji skirstydavo aukštųjų mokyklų absolventus į darbovietes) paskyrė I. B. Ginelevičiūtę mokytojauti Radviliškio rajono Grinkiškio vidurinėje mokykloje.
„Beveik tuo pačiu metu susirado mane tuometinis Lietuvos gyvulininkystės mokslinio tyrimo instituto Baisogaloje direktorius Zigmantas Vagonis ir sako: „Ateik dirbti pas mus, mums reikia biochemiko”. Bet mūsų paskirstymas jau buvo baigtas. Pažadėjau Z. Vagoniui, kad atidirbusi trejų metų paskyrimą mokykloje pereisiu į Baisogalos institutą ir – išvažiavau į Grinkiškį”, – prisimena mokytoja.
Svajonė būti gydytoja neišsipildė, tačiau I. B. Žmoginienė dėl to lyg ir nepergyvena. „Biologija, chemija turi daug ką bendro su medicina, net kai kuriuos egzaminus, pavyzdžiui, žmogaus anatomijos ir fiziologijos, kartu su medikais pas tuos pačius profesorius laikėme. Ir dabar su daktarais beveik kaip lygi su lygiais kalbuosi, turiu čia, Baisogaloje, draugų medikų. Aišku, lotyniškus terminus jau užmiršau, bet šiaipjau – esu pati sau gydytoja.
Pavyzdžiui, jei raumenis traukia ar širdis makaluojasi, ar labai prakaituoju – einu į vaistinę magnio, nusipirkusi pageriu ir gerai. Tokiuose metuose kaip mano gali gyventi kaip nori – vis tiek kraujagyslės kalkėja, tad tai vienokio, tai kitokio vaisto sau paskiriu. Jeigu vaistinėj be recepto neduoda, nueinu pas draugus gydytojus ir sakau: „Man štai to parašyk”, – juokėsi mokytoja.
Pradėjo nuo raminamųjų
Į mažą ir nuošalų Radviliškio rajono Grinkiškio miestelį, nuo kurio iki rajono centro – apie pusšimtis kilometrų, jaunoji mokytoja atvažiavo 1962 metais, eidama 24-tuosius. „Ir įstrigau čia – atsirado kavalierius, ištekėjau, vienas vaikas, kitas, be to, netrukus prikalbino būti mokyklos direktore“.
Tas kavalierius – tais pačiais metais iš Panevėžio į Grinkiškį mokytojauti atvykęs Genadijus Žmoginas. Lietuvos žemės ūkio akademiją baigęs agronomas. Jis sužinojo, jog Grinkiškio vidurinėje reikia gamybinio mokymo mokytojo – sovietmečiu vaikai buvo ugdomi „per žemės ūkį”.
Vestuvių sutarė nekelti, nes abu neturtingi, tačiau kolegos mokytojai sužinoję užprotestavo – balius vis tiek bus! Svočia buvo istorijos mokytoja Zofija Radavičienė, piršlys – ūkio dalies vedėjas Juozas Kvedaras.
Tuo metu Grinkiškio vidurinei mokyklai vadovavo direktorius Vaclovas Kalnelis. Jis ir chemiją dėstė, tad I. B. Žmoginienei atiteko biologijos, tik paskui – chemijos pamokos. O kai V. Kalnelis atsisakė direktoriaus pareigų, į jo vietą 1964 metais buvo paskirta jaunoji chemikė.
„Įgrūdo mane kaip durnę… Juk vos 26 metų buvau – kokia direktorė? Prisimenu pirmąjį posėdį, kuriam turėjau vadovauti. Žinojau – susirinks ir vyresnių už mane, solidžių mokytojų, o aš ne tik jauna, bet ir nepratusi nurodinėti. Rašydama pranešimą tam posėdžiui svarsčiau – kaip išlikti jame ramiai?
Ir sugalvojau: išgersiu raminančių vaistų! Prarijau sedukseno (raminamasis vaistas. – F.Ž.) tabletę ir nuėjau į posėdį. Netrukus žiūriu – prieš mane sėdintys mokytojai siūbuoja! Tai vaistas suveikė, aš juk nepratusi. Jau galvojau, kad nugriūsiu. Atsiprašiau, išėjau į koridorių. Pastovėjau, pavaikščiojau ir kai pasijutau geriau – grįžau”.
Mums, buvusiems direktorės I. B. Žmoginienės mokiniams, keista tai girdėti, skaityti – juk direktorė mums atrodė plieninė. Dabar žinome: emocijos, stresai neaplenkdavo ir šios moters, tik galbūt mokytoja gebėdavo jas sugerti į save ir slėpti, išoriškai likdama rami ir nepalaužiama.
Gyvenimas mele
Kitas panašus jaunos direktorės išbandymas buvo Komunistų partijos Radviliškio rajono komitete. „Švietimo skyrius patikrino, kaip mūsų mokykloje atliekamas ateistinis darbas. Išdalino vaikams anketas, jie ir prisipažino jose, kad lanko bažnyčią ir t.t. Gavau nurodymą atvykti į partijos rajono komiteto posėdį, kur renkasi didžiausi rajono viršininkai. Prisimenu: sėdi vien tik pagyvenę vyrai ir aš prieš juos – tokia jaunutė…
Kažkuris paskaitė pranešimą, kaip Grinkiškio mokykloje blogai: ateistinio auklėjimo nėra, mokytojai atsipalaidavę, vaikai eina į bažnyčią ir t. t., žodžiu, kritikos daug, visi smerkiamai į mane žiūri, replikuoja… Neišlaikiusi pradėjau verkti.
Ir žinai, kas išgelbėjo? Sunku net patikėti – rajono saugumo vadas Astromskas (tik po to sužinojau, jog jis vadovauja saugumui). Jis pasakė: „Na gal baikit tą jauną moterį kankinti?” Tai papeikimą biuras man įrašė ir paleido.
Visi tais laikais gyvenome mele. Reikalaudavo mokykloje ateistinio auklėjimo, o namie juk visi švęsdavome Kalėdas, Velykas ir kitas religines šventes.
Prisimenu, jau po Nepriklausomybės atkūrimo, gal 1996 ar 1997 metais, važiavome autobusu į kažkurią turistinę kelionę. Prieš mane sėdėjo buvęs milicijos viršininkas ir dailės mokytoja, ir tas milicininkas pradėjo pasakoti, kaip sovietiniais laikais buvo gerai – visi turėjo darbą, pigios buvo dujos ir t.t.
Mokytoja bandė ginčytis, bet nerado argumentų. Neištvėrusi įsiterpiau: „Jūs taikote ne tuos kriterijus. Materialinę dalį aukštinat, o užmirštat, kas žmogui yra svarbiausia. Svarbiausia buvo ir yra tiesa. Juk mes tais laikais gyvenome mele, nuolatos meluodami. Dvigubą gyvenimą gyvenome“.
Kai prasidėjo Sąjūdis, Atgimimas, aš jam labai pritariau – turbūt tėčio genai, jis, kaip sakiau, buvo didelis Lietuvos patriotas. O mano vyras Genadijus buvo santūrus žmogus, jis perspėjo: „Palauk, negyvenk euforijoje, žinok, kad daug kas už Lietuvos nepriklausomybę eina tik dėl turtų”. Paskui paaiškėjo, jog jis buvo teisus“.
I. B. Žmoginienė sakė, jog mokytojauti buvę lengviau negu vadovauti, nors prasta direktorė lyg ir nebuvusi – Grinkiškio mokykla garsėjo geru mokinių parengimu, nemažai jų įstojo į aukštąsias, tapo gerais, žinomais specialistais. „Manęs vaikai klausydavo, nors ir nešūkavau ant jų. Mėgstu išlaikyti pagarbų atstumą, tačiau ir neleisdavau, kad „liptų ant galvos”.
Be to, tada daug mokytojų dirbo labai nuoširdžiai: matematikai Kilas ir Kilienė, Vitkuvienė, Tičkienė, Kišonaitė. Anglų kalbą gerai dėstė Pletkus ir t. t.
Kiek sunkiau gal buvo anglų kalbos mokytojai Elenai Reutienei. Jai tada teko atlaikyti jau solidžią metų naštą. Be to, E. Reutienė buvo taktiška, nemėgdavo kalbėti pakeltu tonu, bet ne visi tai įvertindavo. Beje, E. Reutienė buvo aktorės Rūtos Staliliūnaitės giminaitė – buvo ištekėjusi už Rūtos motinos brolio Reuto.
E. Reutienės vyras buvo žuvęs ir ji viena augino savo sūnų. Prisimenu, po pamokų eidavo pėsčia su krepšiu į Vedreikius, Vosiliškį ir kitur pirkti kiaušinių, sviesto, supakuodavo visa tai ir perduodavo savo sūnui, kuri mokėsi meno Kaune. Ji labai juo tikėjo, kad bus didelis žmogus. Ir tikrai jis buvo gabus”.
Abejonėms neatsispirdavo
1975 metais I. B. Žmoginienė paliko vidurinės mokyklos direktorės pareigas ir išvažiavo gyventi bei dirbti į Baisogalą. Šis kiek didesnis už Grinkiškį miestelis – tik už keliolikos kilometrų nuo jos buvusios darbovietės.
Šią permainą pirmiausia padiktavo sušlubavusi sveikata. „Pradėjo trikti širdies darbas – matyt, dėl nervinės įtampos. Teko gydytis ligoninėse, sanatorijose. Gydytojai pasakė: jei nori dar gyventi – keisk darbą.
Be to, vyriausioji mūsų dukra pradėjo mokytis Baisogalos muzikos mokykloje (Grinkiškyje tokios mokyklos nebuvo). Savo automobilio tada neturėjome, tai autobusu lydėdavau dukrą į Baisogalą. Kol ji būdavo pamokose, vaikštinėdavau po miestelį, neretai sušaldavau. Po keleto valandų, dažnai jau sutemus, keliaudavome atgal į Grinkiškį. Kiek galima šitaip vargti?
Vyras jau buvo radęs darbo Panevėžyje ir būtume išsikraustę gyventi ten, tačiau netikėtai pakvietė pasikalbėti komunistų partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius Petras Šidlauskas. Jį jau buvo pasiekusi žinia apie tai, kad norime palikti Grinkiškį.
„Kodėl norite išvažiuoti? Mes specialistų iš rajono išleisti nenorime”, – kalbėjo jis. Paaiškinau. „Kad jau taip, – pasvarstė, – tai, girdėjau, Baisogalos kultūros namuose reikia vadovo”. Sutikau. Į savo vietą rekomendavau Aleksandrą Kirtiklį, kuris ligi tol vadovavo aštuonmetei mokyklai. Tada ir išleido mane iš Grinkiškio.
Kai atsikraustėme į Baisogalą, Gyvulininkystės mokslinio tyrimo instituto direktorius profesorius Z. Vagonis vėl susirado mane ir sako: „Paskutinį kartą kviečiu – ateik dirbti pas mus”. Jau buvau ir kadrų įskaitos anketą užpildžiusi, jau savo būsimojo mokslo darbo temą žinojau – “Radioaktyvių medžiagų įtaka avių skydliaukės veiklai”, – būčiau dirbusi su radioaktyviuoju jodu.
Tačiau ir vėl suabejojau. „Profesoriau, – pasakiau Z. Vagoniui, – man jau 37 metai. Kol baigsiu aspirantūrą, apsiginsiu mokslinę disertaciją – pensija ateis, kokia nauda iš tokios mokslininkės?” Taip ir liko.
Taigi – matau savo gyvenime kartais neryžtingumą. Nors daug kas sako, kad esu ryžtinga, greitai priimu sprendimus, bet esminiais klausimais tokia nebuvau. Jei būtų buvę kitaip, galbūt mano gyvenimas būtų pasukęs visai kita vaga”, – lyg ir apgailestavo mokytoja.
Mokytojo tabu
Vadovauti kultūros namams irgi ryžtųsi ne kiekvienas – tam reikia išskirtinio komunikabilumo, kantrybės, mokėjimo prikalbinti žmones ryžtis atsiskleisti, parodyti aplinkiniams savo meninius gabumus… Kas nežino, kokie santūrus, užsisklendę yra lietuviai, ypač provincijoje?
„Taip, – sutinka mokytoja, – tačiau man lyg ir sekėsi. Nors nebuvau nei lankiusi muzikos mokyklos, nei dainininkė ar šokėja, tačiau – aš buvau vadybininkė, mokėjau vadybą. O dar pasimokiau kultūros darbuotojų kursuose, griebiau skaityti specialias knygas. Ir stvėriausi darbo. Kiti kultūros namų direktoriai patys šoko, patys dainavo ir patys vaidino, o aš nei šokau, nei dainavau, nei vaidinau, bet mano paraginti kiti ir šoko, ir dainavo, ir folkloro kolektyvų veiklą atgaivinome, „Žvangulio” kapelą įkūrėme, dramos bei kitokius ratelius ir t. t.”
I. B. Žmoginienė neslepia – mokytojo darbas uždeda žmogui „rėmus” visam gyvenimui. „Vos pradėjusi dirbti kultūros namuose, atvažiavau į respublikinį kultūros darbuotojų seminarą ir netrukus jau naujieji kolegos klausinėjo: „Jūs turbūt buvusi mokytoja?” Mat jie elgėsi daug laisviau negu aš. O aš sau to neleisdavau, mums, mokytojams, daug kas yra tabu”.
Pasak mokytojos, būtent todėl ji daug ko atsisakiusi. „Antai po mano vyro mirties vienas nevietinis žmogus man rodė daug dėmesio. Bet padėjau tašką tai pažinčiai, nes esu mokytoja”, – prisipažino I. B. Žmoginienė.
Savo vyro Genadijaus ji neteko 1990 metais. Jam tada buvo ką tik suėję 50. „Žuvo autoavarijoje. Jis buvo gimęs gegužės 13 dieną ir labai prietaringai prisimindavo tą skaičių, jei tik kas nepasisekdavo, sakydavo – taip yra todėl, kad gimęs tryliktąją.
Prieš jubiliejinį gimtadienį jis man sakė: „Norėčiau atšvęsti 50-metį – padarykim balių, pakvieskim gimines, draugus”.
Pagalvojau – jetau, iš ko tas balius? Mano algelė mažytė. Jis tada dirbo Baisogalos apylinkės pirmininku, – atlyginimas tik 200 rublių, o dar benzinui tarnybiniais reikalais važinėti sukišdavo vos ne pusę algos. Atkalbėjau, atšventėme jubiliejų siaurame rate. Ir vos praėjo 13 dienų po 13-osios, gegužės 26 dieną – autoavarija… Ligi šiol save graužiu – matyt, jis kažką jautė ir norėjo atsisveikinti su giminėmis ir draugais, pabūti paskutinį kartą su jais, o aš neleidau…“
Nuo tų 1990 metų mokytoja gyvena viena. Baigė užauginti savo dukras. Edita (g. 1968 m.) baigė medicinos mokyklą, dirbo Druskininkų “Saulutės” sanatorijoje, o dabar su vyru gyvena Baisogaloje, dirba pradinių klasių mokytoja, užaugino sūnų Karolį ir dukrą Austėją.
Kita I. B. Žmoginienės dukra – 1966 m. gimusi Jolanta – baigė Šiaulių pedagoginio universiteto Dailės fakultetą. Gyvena Kaune, užaugino dukterį Andrę. „Ji mylimiausia mano anūkė, nes nemažai laiko gyveno pas mane. Baigusi aukštuosius mokslus, dirba banke. Ji stipri asmenybė”, – sakė mokytoja.
Sėkmės receptas – pagarba
Dvylika metų vadovavusi Baisogalos kultūros namams, 1987 metais I. B. Žmoginienė vėl grįžo dirbti į mokyklą – Baisogalos gimnaziją. Dar 20 metų dėstė chemiją. „Mokytojo darbas traukė, be to, norėjau užsidirbti didesnę pensiją – kultūros darbuotojo alga maža.
Kadangi buvau padariusi nemažą pertrauką, o mokslas juk nestovi vietoje – teko sėsti prie knygų. Juk negalėjau pamokose ko nors nežinoti, jei mokiniai būtų paklausę. Tuo labiau, kad šioje gimnazijoje sustiprintas chemijos mokymas, be to, dėsčiau vyresnėms klasėms. Mūsų gimnaziją baigę mokiniai aukštosios mokyklos pirmajame kurse nelabai ką turėjo veikti – chemijos žinių jiems nestigo”, – džiaugiasi mokytoja.
Jos rengti mokiniai dalyvaudavo olimpiadose, yra pelnę įvairių prizų, kai kurie pasirinko biologijos ir chemijos studijas.
2007-aisiais jai sukako 70 metų ir tada mokytoja pasakė: pakaks. 45 metai darbo stažo, iš kurio dauguma mokykloje – argi negana? Bet kur buvus nebuvus vis prisimena mokyklų metus. „Lengviausia man būdavo savo pamokose. Čia ateidavau tvirta ir gerai pasirengusi. Vaikams iš pradžių nelengva būdavo su manimi dirbti, tačiau kai „persilauždavo” – sakydavo, jog įdomu”- prisimena I. B. Žmoginienė.
Patyrusi pedagogė atskleidė keletą savo sėkmės paslapčių. „Nesvarbu, kiek žmogui metų, –reikia jį gerbti, ir jis tuo pačiu atsakys. Būdama jauna galbūt taip pat, kaip daugelis jaunų mokytojų, nemokėjau parodyti pagarbos vaikams, bet ilgainiui supratau, jog tai būtina.
Niekada ne tik nemušdavau, bet net nepaliesdavau nusižengusių mokinių, kaip kai kurie kiti kolegos. Sykį matau – mano kolegė pamačiusi išdykaujantį vaiką patampė jo ausį. Pasikviečiau į šalį ją ir patariau: neliesk! Žodis, ir tas kerta, o tu net tampai vaiko ausį!”
Tokie ir panašūs veiksmai žeidžia žmogų, jo lauką. Ir apskritai reikia išlaikyti pagarbų atstumą. Pradėdama pirmąją savo pamoką kuriai nors klasei, pirmiausia paaiškindavau mokiniams savo principus, kokių laikysiuos ir kokių prašysiu jų laikytis. Pabrėždavau, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, tik vieną kartą Žemėje pasirodantis, todėl privalau jį gerbti, bet – pagarba turi būti abipusė: aš taip pat žmogus ir jūs mane turite gerbti. Tik šitaip gyvendami susikalbėsime, o kalbantis daug ką galima išsiaiškinti ir padaryti. Ir tarsi vienas kitą suprasdavome, didelių problemų paskui nebūdavo”.
Kaip atsikratyti kyšio
Mokytoja nemėgo nusirašinėtojų. „Papasakosiu apie bene paskutinįjį mano darbe špargalkininką. Jis mokėsi stiprioje klasėje, tai gal ir todėl bijojo prastai pasirodyti prieš klasės draugus, – žodžiu, bandydavo nusirašyti per kontrolinius darbus. Pamačiusi prieidavau, brūkšt raudonu tušinuku nubraukdavau ir įraitydavau dvejetą.
Sykį jį palikau po pamokų ir štai ką papasakojau: “Aš baigiau universitetą be špargalkių. Tik vieną kartą buvau ją pasirengusi, pasikišau po kojine, galvojau – nusirašysiu. Atsisėdau prieš profesorę Mariją Ivanauskienę – suolas kiauras, profesorė stebi – neįmanoma nusirašyti. Nuo tada špargalkių nenaudojau – išmokdavau. Taip teks daryti ir tau. Dar kartą bandysi nusirašyti – išvarysiu iš klasės”.
Šitaip pasikalbėjome, o kitoje mano pamokoje jis vėl nusirašinėja…Išvijau, bet po pamokų jis priėjęs paprašė pamokyti jį papildomai. Apsidžiaugiau. Pasodinau į pirmą suolą, paaiškinau, paskui daviau užduotį, kad pats padirbėtų. Kol jis triūsia, rašau klasės lentoje kitą uždavinį ir akies krašteliu matau – vėl jis nusirašinėja! Net kraujas užvirė. Pasakiau: “Galbūt gausiu papeikimą, gal net mane už tai išmes iš darbo mokykloje, bet – daugiau tavęs į savo pamokas nepriimu!” Išėjo verkdamas.
O kitą dieną atvažiavo į mano namus jo tėvai su kyšiu. Tėvas aiškino, esą kas čia tokio, jis irgi akademiją baigęs su špargalka ir t. t., mama guodėsi, kaip sunkiai jie gyvena ir t.t., bet aš pasakiau, kad pripažinčiau tik šio vaikino nuoširdų norą dirbti, jei reikia, galiu papildomai pamokyti. Bruko kyšį, sakiau – pasiimkit, tikrai nepasikeisiu ir savo principų neatsisakysiu. Sakė – kodėl jūs kitokia, štai tam mokytojui įdavėme ir anam, o jūs neimat… Nepasidrovėjo pavardes išvardinti, man taip negera pasidarė… Išspruko palikę tą lauknešėlį.
Atsitokėjusi svarsčiau, kaip man tos dovanos atsikratyti. Turiu karutį, kuris sode praverčia – įdėsiu ir nuvešiu. Bet ne – žema, taip nedarysiu. Ir sugalvojau. Kitą dieną paskambinau tam mokiniui: „Ar tu turi mašiną?” „Turiu. Gal reikia jus pavežti? – apsidžiaugė. „Ne, bet atvažiuok pas mane”. Atvažiavo. Parodžiau jam tą maišelį ir pasakiau: „Suprantu tavo tėvus, jie nori tau gero, bet aš pakankamai užsidirbu ir savo principų nekeisiu. Paimk tą dovaną ir parvežk namo. O jei nori su manimi mokytis – prašau, galiu konsultuoti nemokamai, tačiau būk atviras ir neslapukauk”.
Vieną kitą kartą jis papildomai mokėsi, tai, nors ir nedaug teišmoko, vis dėlto parašiau ketvertuką – baigė dvylika klasių. Bet paskui, girdėjau, manęs nemėgo, nes daug streso jam buvau įvariusi: per kitas pamokas su špargalkėmis išsiversdavo, o chemiją priverčiau mokytis.
Ilgai dirbau, bet taip ir nesupratau – kodėl mokiniai taip bijo mokytojui pasakyti apie savo problemą – kad nemoka, nesupranta ir panašiai? Argi mes, mokytojai, tokie jau baisūs? Žemesnėse klasėse – suprantu, kad gal nedrįsta, tačiau su vyresniais juk kalbamės kaip lygūs su lygiais?” – stebėjosi mokytoja.
Mokyklos tuštėja
Stebėjosi ji ir tuo, jog šiais laikais labai sumažėjo ir vaikų mokyklose, ir jų noras mokytis. „Tarybiniais laikais visi vaikai buvo varu varomi į mokyklas. Dabar jie irgi raginami mokytis, tačiau dabartinio jaunimo motyvacija daug mažesnė negu anksčiau. Neseniai sutikau kolegę chemikę, ji sako – „Kad žinotumėt, kaip dabar nebenori vaikai mokytis!”
O juk kai dirbau, atrodo, to nebuvo. Vyksta spartūs ir dideli pokyčiai. Galbūt jiems turi įtakos žmonių nusivylimas gyvenimo sąlygomis ir valdžia, didėjanti emigracija, be to, jaunimą nuo mokslų labai atitraukia kompiuteriai, telefonai”, – svarstė mokytoja.
Paklausta, ar ką nors darytų kitaip, jei būtų galima gyventi iš naujo – galbūt rinktųsi nebe mokytojos, o mokslininkės karjerą, – I. B. Žmoginienė numojo ranka: „Antro gyvenimo nebus. Nesijaučiu nelaiminga. Esu realistė ir kartu optimistė, nesigailiu to, ko nepadariau, matyt, tokia lemtis buvo. Kita vertus – atrodo, niekam nieko blogo nepadariau.”
Didelių tikslų mokytoja sakė nebepuoselėjanti. „Džiaugiuosi, kad dar esu čia ir šiandieną – juk nežinai, kada tavęs nebeliks, mano metuose tai gali atsitikti kasdien. Jei sveikatos bus, dar norėčiau pakeliauti”.
I. B. Žmoginienė aplankė nemažai pasaulio šalių. „Daug keliavau, gal todėl turtų nesusikroviau, bet jie manęs ir nejaudina – turiu virš galvos stogą ir ko būtiniausiai žmogui reikia, ir gana, prabangos man nereikia. Dar tarybiniais laikais išvažinėjome Tarybų sąjungos šalis, laipiojome po Tian Šanio, Kaukazo kalnus. Vasaromis, su kitais mokytojais. O sienoms atsidarius ne kartą buvau Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Italijoje ir kitur. Man tai įdomiau negu turtai”.
„Man visada patiko energingi žmonės. Baisogalos gimnazijoje turėjau smarkią klasę – 18 vaikinų ir 6 merginos. Visi už mane didesni, oho, kokie raumeningi akcelerantai. Išvažiavau kuriam laikui į kursus, grįžtu – kolegė dejuoja negalėjusi suvaldyti tos klasės, sako – daugiau kojos ten nekelsianti. Negalėjau atsistebėti – juk tokia puiki klasė, tokie gyvybingi, imlūs…
Vaikai, jaunuoliai gali būti ir išdykę, ir ką nors iškrėsti, bet svarbiausia – kad būtų motyvuoti, norintys ir mokantys dirbti. Tokiems turi duoti, nes jie imlūs. O jei mokytojas neturi ko duoti, nėra puikiai pasirengęs – jie kaipmat tą mokytoją suvalgys“, – kalbėjo mokytoja.
Atsisveikinant ji stipriai spustelėjo mano ranką – kaip mokytoja savo mokiniui.
Feliksas Žemulis
