Pasižvalgius po Baisogalą, valdytą labai turtingų lenkų tautybės bajorų Komarų, dar vertėtų nuvažiuoti keletą kilometrų nuo magistralinio kelio Šeduva–Kėdainiai į šalį, ir aplankyti Pakiršinį. Pakiršinio kaimas, kaip ir Baisogala, yra prie to paties Kiršino upelio, paįvairinančio gamtovaizdį.
Kaimas radosi kartu su dvaru dar XVIII a. Nuo XVIII a. pabaigos dvaras priklausė bajorams Kerbedžiams. XX a. pradžioje jie pastatė moderno stiliaus mūrinius rūmus, kurie savo architektūra gerokai skiriasi nuo aplinkinių dvarų. Sovietų okupacijos metais dvaras sunaikintas. XX a. 7–8 dešimtmečiais vykdant masinę melioraciją, Pakiršinyje įkurta didžiulė įmonė, Melioracijos statybos valdyba, buvo išauginusi mažą kaimą beveik iki 1000 gyventojų su daugybe jaunų vyrų. Atkūrus nepriklausomybę įmonė žlugo, ir daug kas pasikeitė ne į gerą pusę. Bet dabar reikalai daug geresni: veikia keletas nedidelių įmonių, žmonės susiranda darbo.
Rekonstruotame dvaro pastate veikia Etninės kultūros ir amatų centras, vadovaujamas veiklios ir energingos Elžbietos Karaliūtės. Sutvarkytas nedidelis parkas, kuriame pastatyta Centro organizuotų menininkų dviejų plenerų kūrybos darbai. (red. past. rašyta 2023 m.).
Nuo 1860 m. iki XIX amžiaus pabaigos dvaro savininkas buvo Stanislovas Kerbedis (1810–1899). Tiesa, dvare jis negyveno ir buvo gimęs kitame, Naudvario (dabar Panevėžio rajonas) dvare. Lenkų žurnalistas Stefan Bryta savo straipsnyje, skirtame labai žymiai asmenybei, kuria Lenkija didžiuojasi, „Elegantiškas lenkiukštis ir 330 m. metalo laužo“ S. Kerbežio kilmę apibūdina maksimaliai trumpai „Z Žmudzi“ (iš Žemaitijos). Kerbedžiai buvo ne tik iš Žemaitijos, jie buvo žemaičių bajorai žinomi nuo XVI a., deja, laikui bėgant sulenkėję. Gal ir ne visi? S. Kerbedis Panevėžyje baigė vienuolių pijorų kolegiją, Kaune gimnaziją, Vilniuje per 2 metus universitetą ir vėl per porą metų –Sankt Peterburgo imperatoriaus Aleksandro vardo susisiekimo kelių institutą. Kaip labai gabus absolventas buvo paliktas dirbti dėstytoju, išaugo iki profesoriaus ir Rusijos Mokslų akademijos nario. Bet išgarsėjo ne tiek kaip mokslininkas, bet labai talentingas inžinierius. Po tobulinimo Vakarų Europos šalyse metalinių tiltų projektavimo ir statymo srityse, suprojektavo daugybę tiltų, tarp kurių pirmasis nuolatinis tiltas per Nevą Peterburge, tiltas per Dauguvą Daugpilyje, metalinis tiltas Varšuvoje, kuri lenkai vadino tiesiog Kerbedžio tiltu, nors jo pavadinimas buvo Aleksandro tiltas. Dalyvavo projektuojant Kauno geležinkelio tunelį ir, manoma, suprojektavo tiltą per Dubysą Bubiuose (Šiaulių r.), kai buvo vykdomi Ventos – Dubysos kanalo statybos darbai XIX a. pradžioje. Rusijos valdžia apdovanojo inžinierių daugybe ordinų, suteikė jam generolo majoro laipsnį, paskyrė į slaptąją imperatoriaus tarybą patarėju, leidusią bet kada prašytis audiencijos pas monarchą. Savo gyvenimą S. Kerbedis baigė Varšuvoje, ten ir palaidotas šis žemaičių kilmės lenkas. Antkapinis paminklas labai įmantrus, išskirtinis.
Jonas Sireika
autoriaus darytos nuotraukos
