Povilas Plechavičius ( 1880–1973) – viena ryškiausių ir prieštaringiausių tarpukario Lietuvos asmenybių. Ryžtingas kovotojas už nepriklausomybę prieš Raudonąją armiją, bolševikus, lenkus ir bermontininkus, tačiau 1918–1919 m. buvo linkęs į piktnaudžiavimą turima karine valdžia. Tai jis pakvietė A. Smetoną tapti tautos vadu, kai grupė karininkų 1926 m. gruodžio 17-ją įvykdė valstybės perversmą ir P. Plechavičių paskyrė Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo vadu bei sukilimo diktatoriumi. Po antrojo A. Smetonos atėjimo į valdžią, žaibiškai iškilęs į generolus, P. Plechavičius galia ir įtaka džiaugėsi trumpai. 1929 m. vos 39 m. buvo išleistas į atsargą, nors turėjo ir gabumų, ir aukštą kvalifikaciją (studijavo Karo akademijoje Prahoje). Prezidentas pasielgė pagal žinomą posakį: „mauras padarė savo darbą, mauras turi išeiti”.
Tapęs civiliu P. Plechavičius pasirodė esąs apsukrus verslininkas (Rusijoje buvo baigęs komercijos institutą). Pirmiausia Skuode iš nusigyvenusio vokiečio P. Plechavičius nusipirko seną, susidėvėjusį malūną, kurį perstatęs pavertė modernia pelninga įmone, net tiekusią elektrą miestui. Vėliau iš sesers perpirko Čiutelių dvaro (dabar Radviliškio r.) centrą ir jį sutvarkė. Žiemą paprastai gyvendavo Skuode, o vasaromis daug laiko praleisdavo Čiuteliuose.
Čiuteliai jam labai tiko dėl geografinės padėties. Mat tik už poros kilometrų buvo Radviliškio –Pagėgių geležinkelio, kurį nutiesė vokiečiai 1916 m., Dvarninkų stotis ir nemažas Šiaulių miestas už 26 km. Iš Dvarninkų stoties, per Radviliškį, lengvai pasiekiama laikinoji sostinė Kaunas, kur generolas turėjo draugų, buvo galima gerai praleisti laiką ir sužinoti svarbių dalykų. Pusiau bajoriškos kilmės generolas (tėvas valstietis, motina – bajorė) turėjo inteligentišką, labai muzikalią žmoną įdomia pavarde – Irena Griunvaldaitė. Kaip žinome, Griunvald – tai vietovė buvusio Vokiečių ordino teritorijoje. Netoli jos 1410 m. įvyko Žalgirio mūšis. Griunvald lietuviškai –tai Žalgiris. Vadinasi, laisvai išvertus, jo žmona buvo Žalgirytė. Galima neabejoti, kad generolas savo žmoną vertino, labai mylėjo.
Skuode, savo malūne, kurio I aukšte buvo įrengti gyvenamieji kambariai su darbo kabinetu, nupirkęs patalpino gerą rojalį, kad žmona galėtų groti. O Irena skambindavo virtuoziškai. Labai rūpinosi ir žmonos garderobu. Veždavo ją į Šiaulius pas vieną geriausių to meto siuvėjų, p. Bakevičienę. Liepdavo jai ponios drabužio nenutrumpinti ir nesusiaurinti. Sakydavo: „Mano žmona – ne piemenė”. Pas p. Bakevičienę drabužius siūdindavosi ir žymaus advokato, visuomenininko Kazimiero Venclauskio žmona Stanislava, kuri, nors buvo iš bajorų, turėjo gerą skonį, didesnių reikalavimų siuvėjai nekėlė.
Antrojo pasaulinio karo ir pokario metu Čiutelių dvare įsikūrė iš pradžių vokiečių, paskui sovietinė kariuomene. Vėliau dvaro pastatai ilgai priklausė Polekėlės tarybiniam ūkui, trumpai Čiutelių bendrovei, ir buvo visiškai nugyventi.
Jonas Sireika
Straipsnio nuotrauka: Generolas P. Plechavičius su šeima Vokietijoje 1947 m. Vėliau persikėlė Į JAV.
