Tėvas Stanislovas yra pasakęs: „Kai kas dalijasi iš trijų: praeitis, dabartis, ateitis“. Kaip malonu, kad praėjusios gimnazijoje dienos ilgam išlikę atmintyje.
Įpusėjus rugpjūčiui, buvę Vaižganto gimnazijos II laidos auklėtiniai vėl sugrįžo į mokyklą. 10 realinės ir 11 humanitarinės klasių gimnazistai panoro po 20 metų prisiminti mokyklinius metus. Juk „tai, kas buvo anuomet, „kažkaip sustingę, užfiksuota su visais jausmais, džiaugsmais, kuriuos lyg ir atgamini, bet tai jau tarytum begarsis filmas, šešėlių šokis, užgrobtas praėjusio laiko“ (D.Kazragytė).
Susirinkę savo klasėse dabar, pačiame jėgų žydėjime, gimnazistai tarytum prisišaukė tai, kas nesugrąžinamai praėjo, bet vis tiek liko, „kaip lieka visas praėjęs gyvenimas kažkur širdies ir smegenų, atminties ar kaip ten pavadinti užkaboryje“ (D.K.).
Visą tai susirinkusieji stengėsi atgaivinti, netgi išjausti. Kažkada klasės draugė Eglė D. rašė: „dar nors trumpam pažaiskime mokyklą, kad atminty „sąsiuvinių šlamėtų lapai su ryškiai rėkiančiom gramatinėm klaidom, o juose užrašyti žodžiai pasakotų gyvenimo tiesas…“
Tikroji tiesa, išsakyta pamokoje po 20-ies metų, buvo ta, kad „jaunystėje mes mokėmės, o vyresniame amžiuje pradėjome suprasti“. Ir suvokimo esmė: mus išmokė taisyklingos rašybos, spręsti uždavinius, mus mokė gyventi drauge, mus mokė gyventi taip, kad „kiekvienas žingsnis turi būti pagrįstas meile“ (Tėvas Stanislovas), išmokė ne tik taisyklingos rašybos ar spręsti fizikos ar matematikos uždavinius, rašyti lygtis, o kur kas svarbiau, mokė gyventi drauge, gyventi taip, kad kiekvienas žingsnis būtų pagrįstas meile.
Todėl susirinkusieji negailėjo padėkos žodžių matematikėms N. Gedgaudienei ir I. Tamošauskienei, lituanistei G. Pilypienei, fizikui V. Karmonui, istorikei L. Maminskienei, geografei D. Poškienei, klasės auklėtojoms N. Karmonienei, J. Kaučikienei.
Šiandien visi buvę gimnazistai, pasiekę savo tikslus, gerai įvertino gimnazijos kolektyvo darbą, džiaugėsi, kad Vaižganto gimnazija daugelį metų buvo geriausia rajone ir įrašyta prie pirmaujančių respublikoje. (2016 metų duomenimis, gimnazija respublikoje užėmė 58 vietą). Visa tai todėl, kad jau mokykliniame suole mokiniai suvokė: jei esi Vaižganto gimnazijos bendruomenės narys, turi žinoti, kad čia būsi matomas ir kaip žmogus, ir kaip mokinys. Deja, visi labai apgailestavo, kad Vaižganto gimnazija panaikinta…
Susirinkusieji į susitikimą mielai dalijosi savo pasiekimais. II laidos „vaižgantukai“ nesiblaškė gyvenime, nes turėjo aiškius tikslus. Džiugu, kad didžioji dauguma laimingi asmeniniame gyvenime, sukūrė šeimas, augina atžalas. Visi atrado save, turi mėgiamą darbą. (Gaila, kad nemažai radviliškiečių pasirinko gyvenimą užsienyje).
Jų visas gyvenimas dar priešakyje. Ir jie žino: „Eini, ir pėdos palieka. Visi svajojam jas palikti“ (P. Panavas). Tad vieni kitiems linkėjo, kad jų „dienos – dovanos- didelės, mažos -“ būtų visada prasmingos.
IV klasės vadovė J.Kaučikienė
