Nelaimių ištikti šeduviai žinojo, kad visada gali kreiptis į moterį, niekad neatsisakančią padėti. Ji buvo vardu Chana. Chana Grodnikienė. Ji turėjo vieną karvę, padykusį arklį Fuksą ir šešis sūnus, kuriuos nuo mažens pratino prie sunkaus darbo. Didelei šeimai reikėjo kaip nors sudurti galą su galu.
Kam nors krito karvė ar suplyšo paskutiniai batai – žiūrėk, Chana jau lekia nuo durų prie durų prašydama pinigėlių jiems paremti. Ir šeduviai žydai aukodavo. Jeigu prašo ši rimta ir darbšti moteris, vadinasi, reikalas iš tiesų svarbus.
Visgi į Grodnikienę dažniausiai kreipdavosi dėl jos gebėjimo rašyti laiškus. Šeduvoje tuomet gyveno nemažai nemokančių skaityti ir rašyti moterų. Laiškus siųsdavo Amerikoje ar Pietų Afrikoje įsikūrusiems giminaičiams. Šie labiau prakutę nei tie, kurie liko Šeduvos štetle. Pasakojama, kad po Chanos rašytų laiškų visada ateidavo atsakymas su pinigais voke. Net mirusiems žmonėms siųsti laiškai grįžta su doleriais – taip juokavo apie išskirtinį Chanos talentą.
Paruošta pagal facebook ,,Dingęs Štetlas“