Atvykusi į „Radviliškio krašto“ redakciją garbaus amžiaus moteris, kurią nutarėme pavadinti tiesiog Onute (tikras radviliškietės vardas bei pavardė redakcijai žinomi), trumpai papasakojo savo gyvenimo istoriją ir prašė pagalbos, kurios jai negali pasiūlyti nei savivaldybės meras, nei kitos institucijos.
Onutė į Lietuvą atvyko iš kitos šalies 1943 metais. Tada jai buvo 7,5 metų. Grįžti į savo šalį po Antrojo pasaulinio karo ji nebegalėjo – esą namai buvo sudegę, nebebuvo, kur grįžti, tad liko Vilniuje. Pirma santuoka buvo sėkminga – su vyru kartu išgyveno 18 metų, jis negirtavo, nesimušė ir kitų „zbitkų“ nekrėtė. Deja, šis vyras mirė po sunkios ligos. Po poros metų Onutė susipažino su jūreiviu, jos pažįstamų išgirtu Petru (tikras vardas ir pavardė redakcijai yra žinomi). Žmonės sakė, kad jis esąs labai geras žmogus, tad Onutė nedvejodama 1975 metais užregistravo santuoką. Pasirodo, pažįstami su rekomendacijomis suklydo ar apgavo (kaip teisingiau įvardinti, nežinia) – vyras pasirodė esąs girtuoklis. Tais pačiais metais, kai pora susituokė, Petras žmoną sumušė ir atsidūrė kalėjime. Grįžęs iš belangės, Petras dievagojosi, kad žmonos nebemuš, gyvens ramiai ir tvarkingai, nebegers. Praėjo visai nedaug laiko, kai pasigėrė ir vėl sumušė. Nebeapsikęsdama vyro šunybių, Onutė su vyru išsiskyrė 1983 metais.
Po skyrybų kurį laiką atrodė ramu – buvęs vyras susirasdavo kitų moterų, bandė kurti kitokį gyvenimą, bet ir toliau gėrė, kol kas neklibindamas Onutės. Šiuo metu situacija tokia: Petras liko vienas, jo geriausi draugai – sugėrovai, kurie neretai jį sumuša, ir kasdien kilnojamas stikliukas, todėl pasišildyti, ko nors šilto pavalgyti ar atsigerti vyras, purvinas, nešvarus ir „prisidaręs į kelnes“, ateina pas Onutę. Jis gali nesustodamas spausti durų skambutį, kad 87-erių sulaukusi ir sunkiai bepaeinanti moteris jam atidarytų duris. O jeigu jau patenka į vidų – lengvai neišprašysi. Jis sėdi, valgo, geria arbatą ir atsisako išeiti, kol negauna „euriuko“ ar kelių neva cigaretėms, bet iš tiesų tai pigiam birzgalui su „gradusais“. Onutė sako esanti labai minkštos širdies ir vis Petro pagailinti. Kol jis geria, valgo ir smardina butą, ji baiminasi tik vieno – kad jos buvusysis nesukeltų triukšmo ir neprimuštų.
Bandė Onutė dėl vyro bėdų kreiptis į policiją. Senatvėje juk taip svarbu ramybė. Norisi paskutinius metus pragyventi gražiai… Onutė išsitarė tenorinti sulaukti 90-ies. Policija į pranešimus kurį laiką reagavo, o po to pradėjo nebekreipti dėmesio. Patarimas – tiesiog neatidaryti durų. Tik kaip tai padaryti, kai dėl ištisai spaudžiamo durų skambučio „nebelaiko nervai“? Trumpai tariant, buvęs vyras ją terorizuoja. Onutė netgi nėra visiškai savarankiška – po miestą važinėjanti neįgaliojo vežimėliu, sunkiai begali apsipirkti. Kartais padeda vaikai – ji turi du sūnus, kurių vienas gyvena Vilniuje, o antras – Šiauliuose. Deja, spręsti problemos su buvusiu vyru jie nepadeda.
Norisi Onutei ne tik ramybės, bet jai skaudu matyti ir buvusio mylimojo degradaciją. Pensiją jis gauna, bet prageria per porą ar trejetą dienų, dažnai vaikšto sumuštas ir visada – apsileidęs. Buvo sugalvojusi Onutė ir savivaldybėje apsilankyti, bet atsakymas – padėti niekuo negali, o meras netgi patarimą tėškęs: „važiuok, iš kur atvažiavusi“. Tai yra, liepė išvykti iš Radviliškio. Onutė sakė mielai išvyksianti, tik kad butas Radviliškyje kainuoja tiek, kad už gautą sumą net kambarėlio be patogumų Vilniuje nenusipirksi. Onutei prabilus, kad galbūt Petrą reiktų į ligoninę paguldyti, atsakymas buvo, kad prievartos šiais laikais nėra, ne rusų laikai ir buvo duota suprasti, kad senjora atstotų su savo problemomis. Niekam nerūpi tie „pijokai“, kurie nebegali savimi pasirūpinti… Nerūpi ir nepaeinančios pensininkės, kurios, turėdamas žmogiškumo kruopelę (tikriausiai ir daugiau), rūpinasi tais pijokais – teroristais. O ką gi Onutei daryt?
Norintys papasakoti savo istoriją, galite kreiptis į „Radviliškio krašto“ redakciją telefonu 8 606 826 02
Rita Grigalienė
Asociatyvi nuotrauka
