Liečiu savo prarastą
praeitį – ji augina mane. Kasdien turtėju iš
senų praradimų. Net tų,
kurie buvo ne mano.
R. Mataitytė
2020 – ieji metai – mokyklų bendruomenių metai. Tad ir knygų bičiulių grupės „Beržė“ nariai nutarė pakeliauti laiko juostomis, prisiminti vaikystę ir mokyklinius metus. Daugelis senjorų mokėsi Radviliškyje ar rajone, kai kurie Šeduvos rajono, Šiaulių, Rokiškio, Vilkaviškio, Zarasų rajonų mokyklose. Bet visų mūsų prisiminimai vienodai nostalgiški. „Užaugom didesni už tuos, kurie mus mokė, užaugom didesni už tuos, kurių jau čia nėra, užaugom didesni…“ (G. Kriauklytė). Bet šiandien norisi dar „nors trumpam pažaist mokyklą, kad klasių kvapas atminty išliktų,… dar kad žinotume, kaip mokytoja stovi prie lentos ir šypsos švelniai, graudžiai ar džiugiai…“ (E.Digrytė). Mokykla… Kokia ji buvo tuomet, kai mūsų dar nebuvo? Apie tai pasakojo Alfredas K. Pirmoji parapijinė mokykla buvo atidaryta dar XVII amžiuje. XX amžiaus pradžioje mokyklos įsteigimo pradininku Radviliškyje buvo aktyvus visuomenininkas, kooperatinio sąjūdžio pirmininkas, Dūmos ir Seimo atstovas ūkininkas A. Povylius.
Pradžioje buvo gelžkeliečių mokykla, privati progimnazija. Mokslas buvo mokamas. Mokyklų pastatų buvo įvairiuose miesto vietose: centre (kur dabar turgelis), Jaramino gatvėje, Laisvės alėjoje (dabar ten laidojimo namai ir alaus baras?!?), Dariaus ir Girėno gatvėje (medinis pastatas prieš Grūstę). 1930 m. buvo pastatytas mūrinis pastatas, viena didžiausių to meto mokyklų šalyje – gimnazija.
Anuomet (kai buvome jauni) mes mažai žinojome apie savo mokytojus. Atmintyje jie – savo darbo žinovai: reiklūs, griežti, geranoriški. Daug skaitę, daug matę, jie niekada nesijautė turį daug nuopelnų.
Šiandien mes jau suvokiame, kad jų darbas – pasišventimas. Jie kantriai kalbėjo apie žmogiškumą, gėrį ir gerumą, ugdė bendrumo jausmą, santarvę, padėdavo savo mokiniams suvokti gyvenimą kaip didžiausią dovaną.
Susėdę prie ovalinio stalo, išsakėme savo šiltus jausmus buvusiems mokytojams ir auklėtojams, prisiminėme mokyklines išdaigas. Neabejotina tiesa, kad daugelis pirmiausia kalbėjo apie savo pirmąsias mokytojas, rūpestingas, jautrias, kantrios, mylinčias, pasiaukojančias. Mums, pokario vaikams, jos buvo kelrodėmis žvaigždėmis. „Gal Tu iš pasakos esi, kai apie Eglę mums seki, tai, rodos, visa žemė žino, kad Drebulėlė – tai silpnybė, kad prakeikimas – neviltis, tik broliai – žmogiška tvirtybė, kuriai priklauso ateitis… gal Tu pati maža žvaigždė, jeigu akių tavoj šviesoj išnyksta širdgėlos lašai … o gal esi miškų tankmė ar neišsenkanti versmė, nugirdžius mus jausmais tyrais ir išauginus ąžuolais…“ (B. Daunorienė).
Kiekvienas galvojome apie SAVO PIRMĄJĄ MOKYTOJĄ. „Mano mokytoja – visam gyvenimui mano.
Jei žmogus turėjo tokią mokytoją, vadinasi, jam pasisekė“ (D. Kazragytė). Senieji radviliškiečiai tikrai prisimena savo pirmąsias mokytojas. Tai I. Bankauskienė, J. Bukauskienė, R. Jenčienė, Z. Gailiūnienė, Makštelė, L. Koržinskienė, O. Lapinskienė, Razmienė, S. Rosenienė, N. Ragauskienė, V. Rimšaitė, V. Sagaitienė, B. Steponaitienė, S. Sturonienė, A. Valikonienė. Jų darbo esmė – meilė. O „meilės reikia ir dygstančiam rugiui, ir metančiam lapus klevui, ir miesto gatvei, ir visai šaliai. Meilė – didelis ir pats kilniausias jausmas (Just. Marcinkevičius). Dabartiniu supratimu Mokytojas – tai Atsidavimas,Tikėjimas ir Kantrybė, Kančia ir Atjautimas, Sąžinė ir Taurumas. Toks mokytojas – vaikystės prieglobstis.
Paauglystėje mus ir mokė tokie mokytojai. Jie buvo kantrūs ir išradingi, niekada nekalbėję apie sunkumus, jie – septynmečių mokyklų mokytojai: Čižikai, J. Paulauskas, Banaitienė, J. Krasauskienė, J. ir A. Katiliai, K. Švedarauskaitė, Masandukienė, Prapuoleniai, J. Žurauskas, O. Vargonienė, G. Genienė, Trakšeliai. Jie mus mokė matematikos, istorijos, rusų ir anglų kalbų, biologijos, geografijos, gimtosios kalbos. „Teisingai sakoma, kad nemaža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didelė gėda savosios gerai nemokėti“ (K.Joblonskis). Senjorė N.N. prisimena, kad pirmas dvejetas buvo iš lietuvių kalbos antroje klasėje, nes vos ne ant kiekvieno žodžio prikabino po nosinę. O lemta buvo tapti lituaniste. Ar tik ne tas spyris – dvejetukas – paskatino pasirinkti tokią profesiją? Jei mokytojas būtų piktas niurgzlys, mokiniams būtų ne kas. Bet mes laukdavome fizruko J. Žurausko pamokų, nes žinojome, kad jis prijuokins savo šposais, o sporto aikštyne privers gerai paprakaituoti. Tai jis išmokė žaisti krepšinį, kvadratą, tinklinį, pamokas paįvairindavo įvairiomis estafetėmis. O kur dar Trakšelio (pravardžiavome Trakšt-15) inscenizuoti pasakojimai apie karus, K. Švedarauskaitės režisuoti spektakliai „Trys paršiukai“, „Zuikis Puikis“, „Ožka ir septyni ožiukai“, kurių laukdavo visa mokykla. O spektakliai vykdavo tikroje kultūros namų (dabar Šaulių namai) scenoje. Ne visiems sekdavosi piešimo ir braižybos pamokose. Bet J. Paulauskas greitai atskleisdavo mūsų apgavystes, kai pristatydavome savo, bet draugų atliktus, darbus.
Nepamirštamas Čižikienės paskatinimas išmokti algebros formules, jos tiesmukiškas nesėkmių priežastie įvardinimas: „Mokytis reikia, o ne tingėti“ (čia pastaba man). Būtent tokių mokytojų dėka greit perpratome, kad „reikia mokytis, daug dirbti, visada atminti, kad kepti karveliai niekam į burną patys neskrenda“ (Daktaras Šliūpas). Mūsų auklėtojai buvo žmonės, mokantys mus bendravimo meno.
Auklėtoja Čižikienė įteigė, kad nei vienas žmogus neturi būti žeminamas. Ji niekada neatsisakė drauge su mumis pasivažinėti rogutėmis ir vaikiškai džiaugdavosi, kai apversdavom rogutes. Eugenija niekada nepamirš, kaip jos mokytojas šiaulietis Paulauskas paskatino visus mokinius savo šiltesnius drabužėlius atiduoti iš klasės į tremtinių sunkvežimį tempiamai bendraklasei, pats pirmasis parodęs pavyzdį. O auklėtojos klausimas: „Ar matėt, kaip miške pateka saulė?“ Ir tada visi išsiruošė ankstyvą rytą pasitikti saulės. O kur dar šokiai prie laužo, žygis pėstute į Vilnių, Mičiurino daržai namų kiemuose, pirmą kartą išklausyta smuiko muzika auklėtojos namuose… Romas J. nepamiršta mokytojos išvirtų barščių iš dilgėlių, Janina K. – auklėtojos išaugintų braškių, Gražina J. – iš mokytojos išgirst pasakojimų apie tremtį (1952 m.), Nijolė N. – šokių mokykloje ir kultūros namų salėje, mokytojų vedybų su sulaukusiomis pilnametystės mokinėmis ir t.t. ir t.t…
Jau mokyklos suole mes buvome ruošiami gyvenimui. Dėstantys vyresnėse klasėse puikiai žinojo auksinę taisyklę: „Vyresniajai kartai nueinant krašto gyvenimą tvarkyti paims jaunoji karta. Kaip ji bus tai veiklai paruošta, tokia bus ir ateitis“ (Šliūpas). Geros žinios ir mokėjimas bendrauti – toks buvo vidurinės mokyklos mokytojų tikslas. Mus mokė: matematikai Šerelytė, K. Neniškaite, G. Chomentauskienė, I. Kazlauskienė, J. ir A. Katiliai, V. Petkevičienė; kalbų mokytojai B. ir J. Žibaičiai, A. Faustaitė, R. Dapkevičienė, J. Genys, Varatinskienė, B. Serevičius, A. Mikalkėnas, A. Jenčius, E. Poželienė, E. Mačiūnienė, E. Krivickienė, P. Venslovas, R. Mackevičienė, J. Spudulienė; fizikai P. Gimbutas, Jagminas, E. Matviejeva, A. Strielnikas; istorikai L. Venslovienė, B. Radzevičienė, Eug. Monkienė, A. Bukauskas, Č. Kantauskas; geografas A. Petronis, kūno kultūros mokytojai V. Onaitis, Dmušė, V. Spudulis, V. Burneikienė; muzikos mokytojas P. Gaubas. Iš jų vos keletas dar besidžiaugia gyvenimu.
„Laikui bėgant išblės brangiausių žmonių veidai. Jie išsilies kasdienybės rūke, o gal juos išblukins laiko dulkės. Išnyks ir balso tembras. Tik girdėsime jau seniai Anapus išėjusių – ne žodžius, o minties svarbą…“ Rašytojas ir nemažai metų atidavęs mokyklai J. Paukštelis džiaugėsi jaunąja karta: „Kokia nuostabi ta mūsų Lietuva. Kiek jos vaiku, vos spėję išeiti iš šiaudinių pirkių, dorai aslos dulkių dar nenusipurtę, jau stebina visus darbais, savo talentais“. Laike, AČIŪ už mūsų mokytojus!
Šiandien būčiau absoliučiai nesuprasta, jei nepasidalinčiau mintimis apie kai kuriuos mano bendraamžių ir bendramokslių mylimiausius mokytojus. Kiekvienas turėjome savo žvaigždę, kuri spindėjo mūsų gyvenimo kelyje. Aš pasukau mylimiausio mokytojo A. Jenčiaus keliu, tapau rusų kalbos mokytoja.
Visada pasitempęs, ramus, niekada ne vieno neįžeidė,neįskaudino, nepasišaipė. Pamoka mums buvo kažkas švento! Neatlikti namų darbų negalėjome. Jis mokė mus patiems atrasti teisybę, suvokti grožį ir gėrį, kiekviename matė asmenybę.
Mes nekantriai laukdavome mokytojo A. Petronio astronomijos ir geografijos pamokų. Visada energingas, greitas, didžiulis optimistas ir fantazuotojas, jis įžengdavo pro duris ir pamoka prasidėdavo.
Atsidusdavome lengviau, kai pasibaigdavo apklausa: keturi ant lapukų, du prie žemėlapio, vienas pasakoja, visi ruošiasi papildyti. Och! Savo pasakojimais mokytojas mus nukeldavo į dykumas ir stepes, džiungles ir kalnagūbrius. Drauge (tik kontūriniuose žemėlapiuose) keliavome po Afrikos kolonijas (na ir užduotėlė!). O kur dar šalys, kuriose pabuvodavome. Ir neįtikėtina buvo, kad mokytojas ten nebuvęs.
Pamoka – tik akimirka, bet užtai kokia! O kur dar fotografijos gimimo paslaptys užtemdytoje laboratorijoje, turistiniai žygiai, vakarai prie laužų. Ir dar darbas kolūkyje. „Važiuosime į kaimą padirbėti: pjauti šieną, vasarojų, kirsti rugius, rauti linus, ravėti pupas. Nemokate?.. Negali būti!“ Ir mokėmės (kas mums pagal jėgas). Dirbdavome iki prakaito, rodos, nepavargdami, bet laukdami atokvėpio valandėlių.
Kol mes plušame (koks pasitikėjimas mumis!), jis, žiūrėk, kokią sengalvėlę aplankė. Iš ten riešutų maišelį, kraitelę obuolių, trilitrį pieno ar šalto šulinio vandens partempė. O paskui pasakoja: „Paprastos tos bobutės, bet kokį turtą savyje slepia – kiek moka dainų, priežodžių, patarlių. Jei turite tokių giminėje, pakalbinkite – tie turtai atsiskleis!“ O po tokio įžangos ir skanių vaišių kaip gi nepadėsi močiutėlei plotelį linų nurauti ar kelias vaga nuravėti. Mes jauni, mums vieni juokai. Juolab, kad auklėtojas pažeidėjo su
mumis vakare į kaimo gegužinę eiti. Kokia romantikas paryčiais traukiant liaudišką dainą į bendrabutį sugrįžti. Ko gero, dėl tokių talkų įtakos vienos klasė abiturientai pasiliko padirbėti kolūkyje. Vaižgantasyra rašęs: „Į provinciją važiuokite, į kaimą. Kaimui reikia skolą atiduoti. Atminkite, kad jis, tik jis ant savo pečių išnešė Lietuvą sveiką ir dorą. Jei ne jis, kas gi būtų iš jos likę. Už tai kaimą reikia mylėti“. Mes gal ir neišvažiavome į kaimą, bet žemę išmokome mylėti: sodus įveisėme, sodybas susitvarkėme.
Nepamirštamas ir XX abiturientų laidos (1962/63) spektaklis „Sniegutis“ (režisavo A. Petronis). Artistų ne tiek daug reikėjo, bet užduotis gavome visi, įgijome patirties, kaip galima bendromis jėgomis daug nuveikti. Jautėmės visi svarbūs. Būta ir kitų spektaklių, džiūgavome pamatę mokytojus spektaklyje
Pamoka – tik akimirka, bet užtai kokia! O kur dar fotografijos gimimo paslaptys užtemdytoje laboratorijoje, turistiniai žygiai, vakarai prie laužų. Ir dar darbas kolūkyje. „Važiuosime į kaimą padirbėti: pjauti šieną, vasarojų, kirsti rugius, rauti linus, ravėti pupas. Nemokate?.. Negali būti!“ Ir mokėmės (kas mums pagal jėgas). Dirbdavome iki prakaito, rodos, nepavargdami, bet laukdami atokvėpio valandėlių.
Kol mes plušame (koks pasitikėjimas mumis!), jis, žiūrėk, kokią sengalvėlę aplankė. Iš ten riešutų maišelį, kraitelę obuolių, trilitrį pieno ar šalto šulinio vandens partempė. O paskui pasakoja: „Paprastos tos bobutės, bet kokį turtą savyje slepia – kiek moka dainų, priežodžių, patarlių. Jei turite tokių giminėje, pakalbinkite – tie turtai atsiskleis!“ O po tokio įžangos ir skanių vaišių kaip gi nepadėsi močiutėlei plotelį linų nurauti ar kelias vagas nuravėti. Mes jauni, mums vieni juokai. Juolab, kad auklėtojas pažeidėjo su mumis vakare į kaimo gegužinę eiti. Kokia romantikas paryčiais traukiant liaudišką dainą į bendrabutį sugrįžti. Ko gero, dėl tokių talkų įtakos vienos klasė abiturientai pasiliko padirbėti kolūkyje. Vaižgantas yra rašęs: „Į provinciją važiuokite, į kaimą. Kaimui reikia skolą atiduoti. Atminkite, kad jis, tik jis ant savo pečių išnešė Lietuvą sveiką ir dorą. Jei ne jis, kas gi būtų iš jos likę. Už tai kaimą reikia mylėti“. Mes gal ir neišvažiavome į kaimą, bet žemę išmokome mylėti: sodus įveisėme, sodybas susitvarkėme.
Nepamirštamas ir XX abiturientų laidos (1962/63) spektaklis „Sniegutis“ (režisavo A. Petronis). Artistų ne tiek daug reikėjo, bet užduotis gavome visi, įgijome patirties, kaip galima bendromis jėgomis daug nuveikti. Jautėmės visi svarbūs. Būta ir kitų spektaklių, džiūgavome pamatę mokytojus spektaklyj „Tania“ (režisierė E. Krivickienė). Užklasinės veiklos aktyvistus kuravo R. Mackevičienė. Mes buvome laisvi kurti, organizuoti, rašyti scenarijus. Tam pritarė ir direktorius Č. Kantauskas. O auklėtojas J. Genys visiškai nesikišdavo į mūsų renginius, bet mokėjo tyliai pasidžiaugti „Peckeliai, mokytis tingite, o čia visus stebinate!!.
Mums mokantis vidurinėje mokykloje, keitėsi direktoriai: P. Masiulis, V. Bufas, A. Sabanskienė, Č. Kantauskas. Pamenu ( J.K.), kaip V. Bufas mus mokė kultūringo elgesio. Mes vaškavome klasės grindis ir visai nekreipėme dėmesio į užsukusį direktorių. Tuokart jis nieko nepasakė, bet kitą dieną pirmą pamoką pradėjome pratimu: „Prašau sėsti, prašau atsistoti“. Ir taip ne kartą, be juokų, bet triukšmo, kad suvoktume, kodėl taip reikia. Kartą su drauge (J.V ir J.C.) užsukome į jaunos direktorės Sabanskienės kabinetą. Po stalu išvydome gražius aukštakulnius. Pagunda juos prisimatuoti nugalėjo baimę. Ir tuo metu į kabinetą sugrįžo Ji. Na ir įkliuvome! O Ji nusišypsojo ir paklausė: „Na, kaip? Tinka?“ Beliko atsiprašyti ir pėdinti į koridorių. Direktoriaus Č. Kantausko istorijos pamokoje surengėme kosėjimo „čempionatą“.
Laukėme direktoriaus reakcijos. O jis suprato mūsų klastą: „Išsikosėkime drauge, tikrai palengvės“. Kur čia besidėsi. Iš nevykusio pokšto prisijuokėme per pertrauką…
Daug metų praėjo nuo to laiko, kai atsisveikinome su mokykla. Vieni anksčiau, kiti vėliau. Primiršome mokyklinio valso melodiją, sutiktą saulėtekį, „Ilgiausių metų“, sugiedotą po auklėtojų langais paryčiais.
Jei galėtumėm dovanoti spalvas savo dienoms, žydra spalva nuspalvintumėm dienas, kurios paliečia viltis. Geltonais tonais žaistų džiugesys. Išvengtume pilkų spalvų, pilkų dienų, iš realybės ištrintų, blankių, neįdomių“. Jos prarastos, jos niekieno, bevertės.
P.S. Paminėti mokytojai, dirbę V. Valsiūnienės, II vidurinės (V. Kudirkos), Šeduvos, Šiaulių mokyklose šeštame – septintame XX amžiaus dešimtmetyje.
J. KAUČIKIENĖ
Nuotraukos V. Adomaičio
