Tą naktį sapnavau giltinę, susitikome mudu prie kažkokio apleisto paminklo, kuris dar nebuvo visiškai apkerpėjęs, bet padarytas iš cemento, kas pokaryje buvo madinga, ant to antkapinio paminklo, ką vietiniai „pomninku“ vadindavo, dar matėsi kažkokios sunkiai įskaitomos raidės ir skaičiai, geriau įskaitomi – čia gulinčio žmogaus gimimo bei mirimo data. Dar buvo parašyta, kad tragiškai žuvęs, ta sapne sutikta giltinė man kažką aiškino, kaip čia amžinojo poilsio atgulęs žmogus tragiškai žuvo, bet aš nelabai supratau, nes nelaboji vieną žodį pasakydavo lietuviškai, o kiti žodžiai būdavo kažkokie nesuprantami; matyt, pastaroji buvo poliglotė, mokanti daug kalbų ir visai nežinanti, kokia kalba gi aš kalbu. Šiaip toji neva giltinė buvo be dalgio, kaip paveiksluose vaizduojama, ir visai graži.
Paskui mudu greta ėjome per rugių lauką, rugiai jau buvo išplaukę, bet vėjuje dar tarsi jūra siūbavo, parugėje mudviejų keliai išsišakojo: aš pasukau dešiniuoju keliuku per baltuosius dobiliukus, o ji tarsi nenuėjo, o nuplaukė kairiuoju parugės keliuku. Ėjo ji vis atsisukdama ir atsisukdama, o prieš išnykdama net ranka švelniai švelniai pamojavo; neva mudu dar susitiksime ir tada ji man paaiškins, kas ten tame kape po tuo keistuoju „pomninku“ guli ir kodėl ant to paminklo parašyta, kad tragiškai žuvęs.
Čia manasis keliukas per baltuosius dobiliukus baigėsi, priekyje pasimatė baisūs brūzgynai, ko aš išsigandau ir pabudau. Pabudęs jaučiau, kaip iš baimės daužosi mano širdis, sunku buvo kvėpuoti, bet būdamas pusiau mieguistas džiaugiausi, kad ta sapnų giltinė nuėjo kitu keliu, tik ranka pamojavusi ir per atstumą kažkaip be garso pažadėjusi man tą sapną paaiškinti. Kitą dieną iš draugo internetu gavau vaizdo įrašą, kuriame buvo tip top toks „pomninkas“, kokį sapne aną naktį mačiau: senoviškas, pokarinis, nulieti iš cemento masyvūs keturi blokai, sudėlioti „plakštake“, dar neapsamanoję, bet jau gerokai nuo laiko pajuodavę. Ant centrinio bloko buvo priklijuota kažkada balta buvusi plokštė, kurioje įskaitoma buvo tik, kad liūdi žmona ir dukros. Dar sunkiai, bet dar galima buvo įskaityti, kad čia guli tragiškai žuvęs keturiasdešimt septynerių metų žmogus. Ar tik ne Levukas? Nu jo, pasistengus pavyko perskaityti ir vardą – Leonas, žinoma, tai jis – mūsų kaimo pokario laikų pirmojo kolūkio pirmasis pirmininkas. Juk tai jis iki vėlyvų šalnų vaikščiodavo basas, tik gruodui sukausčius žemę, „basnirčia“ į medpadžius įsispyręs. Kai, kaip ant „pomninko“ rašoma, Levukas tragiškai žuvo – nuskendo ežere – pirmiausia į vandens paviršių tie medpadžiai ir iškilo, pagal ką kariškiai surado ir patį lavoną, o suradę skersai paguldė ant dviejų ežero pakrantėje greta stovėjusių valčių. Audra dar nebuvo visiškai nurimusi, todėl ežero bangos valteles supo į visas puses, putėtos bangos talžė valtelių šonus, pasiekdamos net basas pamėlynavusias Leono kojas. Pats skenduolis buvo uždengtas karišku brezentiniu apsiaustu nuo lietaus. Man tada buvo gal jau kokie šešeri, gerai nebeprisimenu, bet ką gerai prisimenu, tai prisimenu gerai – į mokyklą dar nėjau. Dar prisimenu, kad paežerėje kažkaip siaubingai žvengė pririšta juoda kumelė; susirinkusieji kalbėjo, kad tai pirmininko kumelė, kad su ja Levukas atjojo prie ežero, o atjojęs pririšo, mat valtele kėlėsi į anapus ežero. Gi ko jis ten kėlėsi, gerai nenugirdau, nes tą žmonės sakė pašnibždomis. Kodėl pašnibždomis, irgi nežinau – neva ten turėjo su kažkuo „važnu“ susitikti. Ką tas žodis „važnas“ reiškia ir kodėl jis buvo toks „važnas“, kad mūsų kaimo visų moterų labai mylimas Levukas per tokią audrą valtele turėjo keltis į kitą ežero pusę, aš niekaip nesupratau. Kaip nesupratau, kodėl kariškiai metaliniais strypais badė šaltas ežero bangas, tarsi ten dar ko ieškotų, jei Levukas jau buvo surastas? Tokiais strypais vadinamieji „liaudies gynėjai“ badydavo šieną daržinėse, ten kažkokių „banditų“ ieškodami; daržinėse ieškoti ko nors dar suprantama, bet ko reiktų ežere ieškoti? Kai užsinorėjau tai sužinoti, nuo saviškių tik į kuprą gavau: „Daug žinosi, greit pasensi“ – nu, ir gyvenimo brūzgynai…
Tiesa, Levukas nebuvo pirmas kolūkio pirmininkas, pirmas mūsų kaimo kolūkio pirmininkas buvo toks Kaupelis, ir kolūkius tada ne kolūkiais, o žemės ūkio artelėmis vadino, Kai vadinamieji kolūkiečiai, o mūsiškai – kulkozninkai rytais susirinkdavo į darbą ir brigadininkas pravarde Bimalieva sodiečių klausdavo, ar visi susirinkę, tokia Šmitraitė už visus atsakydavo, kad visi, jau visi – net ir su kaupeliu, mat ant suolo gale stalo sėdėdavo ir tas „kulkozo“ pirmininku paskirtas Kaupelis, šis buvo raišas, vis su lazdele paklibinkšt paklibinkšt visur klibikščiuodavo, prie jokių darbų visuomenės labui neidavo, bendri reikalai jam nerūpėdavo, todėl iš vadinamo „kulkozo“ klibikščiavimo į artimiausią mišką nukritusių eglių kankorėžių rinkti, ką paskui kuprinėje nešdavo namo ugniai prakurti. Teisybės dėlei reikėtų patikslinti, kad tada tų mažų kolūkių, kuriuos valdžia kažkodėl žemės ūkio artelėmis vadindavo, mūsų kaime buvo net trys: žvejų, avininkystės ir žemės ūkio, kurios pirmininku buvo paskirtas jau minėtas Kaupelis, dar buvo revizijos komisijos pirmininkas toks Vaištaras, šis kas antrą žodį sakydavo „vanas“, todėl ir buvo kaimo žmonių Vanas pramintas. O brigadininkas Bimalieva buvo pavadintas todėl, kad toks būdavo jo priežodis, tas Bimalieva nei rašyti, nei skaityti nemokėjo, net skaičiuoti vargiai iki dešimt sugebėjo, bet žymiai vėliau pramoko, kai jau brigadininku nebebuvo. O nebebuvo todėl, kad už poros savaičių nuo tos artelės susikūrimo iš valsčiaus atvažiavo toks Robertas, kurio tautybės dabar geriau neminėti, jei nenori antisemitu būti apšauktas, tataigis, tas Robertas į kaimą atvažiavęs ir teiraujasi, kur pirmininkas – miške kankorėžiauja, o kur brigadininkas – šįryt brigadoje akių nerodė, jam paaiškino tas Vanas – revizorius ant viso kaimo. Nugi didžiulė netvarka, pasakė tas Robertas iš valsčiaus, pamatęs žmogų basomis kojomis pasakė, net jo pavardės nepasiteiravęs: „Nuo šiandien tu būsi šios artelės pirmininkas“. Taip Levukas tapo kolūkio pirmininku, o žmonės tam neprieštaravo, gi moterys net apsidžiaugė: turėsma dabar gražų pirmininkėlį! Artelės „brigadyriumi“ tokiu pat principu vieningai buvo „perrinktas“ toks Zenonėlis, nes šis dar „prie Smetonos“, žemaitiškai šnekant, buvo net keturias klases ėjęs, o gal ir baigęs, nes jau ne tik skaityti, bet ir rašyti neblogai graibėsi. Tiesa, kai kurios žodžius rašydavo žemaitiškai, kaip antai rašydavo ir sakydavo, kad ne reikės drožti skiedras, o teks skiedras drožti, ne šią dieną, o šy deiną ir taip toliau, bet tai ne taip ir svarbu. Gi Levuks, ohoho Levuks: šis visada basas ir dainuodamas: „Vo, mergele lėle, šiandien bus nedėlia, kai zuikis prašė, tu jam nedavei, todėl tavo susivėlė…“ Ko tas zuikis tos mergelės prašė ir kas tai mergelei susivėlė? Visiškai tai man buvo neaišku, o ir pasiklausti nebuvo ko; tiesiog tamsūs brūzgynai aplinkui tais laikais buvo, ir tiek!
Dar iš tų laikų gerai prisimenu, kad niekas į tuos kolchozus žmonių kaip kokius žąsiukus su vytele ar automatu nevarė; tiesiog vadinamieji dešimtininkai perėjo per trobas ir pasakė, kad rytoj tokią ir tokią valandą būtina susirinkti ištremto ūkininko seklyčioje. Kadangi mano mama neturėjo kur manęs palikti, tai ten eidama ir mane pasiėmė. Kieme lakstė ir daugiau panašaus likimo vaikų. Minėtos gryčios gale už plataus, niekuo neuždengto buvusio ūkininko stalo sėdėjo trys vyrai. Kai maždaug visi sodiečiai susirinko, du vyrai, tie kur su automatais, atsistojo prie kambario durų. Mes, vaikigaliai, laisvai landėme tarp tų ginkluotų vyrų kojų, o žmonių nepraleido. Viena prašėsi į tualetą, bet jai buvo griežtai pasakyta; sėdėk, boba, ir bezdėk! Tada tas, kuris liko sėdėti už stalo, raidę „r“ blogai ištardamas pasakė: „Tegul eina, niekur jau nebepabėgs, juk tikriausiai žino, kuriam tikslui geležinkelyje ant atsarginių bėgių medinių vagonų eilė užkaltais langais stovi…“ Tada ši greitai nebenorėjo eiti į tualetą, nors, tiesą pasakius, ir prašėsi prieš tai visai ne į tualetą, o į šikininką, gal ji apie „vikudką“ kalbėjo? Na, persigalvojo, tai persigalvojo, tai jos asmeninis reikalas. Kambaryje pradėjo temti, nes buvo jau vėlyvo rudens trumpos dienos, netoli gyvenamojo namo esančiame ūkiniame tvarte įkyriai žviegė alkanos, senokai sočiau šertos „bendram reikalui“ nacionalizuotos ištremtojo kiaulės. Sodiečiai irgi sunerimo, kad laikas būtų eiti namo, kur irgi laukia nešertos kiaulės ir kiti ūkiniai ruošos žygiai, greičiau sakykite, kodėl sukvietėte, ir mes kylam kas sau. Tada prakalbo tas su blizgančiais auliniais batais, mėlynomis galife kelnėmis ir tokiu niekur nematytu švarku stačia apykakle, blizgančiomis sagomis per vidurį susegiotomis, ant stalo gulėjo uniforminė kepurė raudonu apvadu ir blizgančiu snapeliu, vyriškio krūtinė iš vienos pusės nusagstyta kažkokiais blizgančiais ženkleliais, antroje pusėje žvangėjo medaliai. Sužvanginęs tais medaliais, tas žmogus iš valsčiaus lėtai atsikėlė, dar lėčiau pakėlė ranką ir garsiai tarė: „Draugai! Jums vieningai prašant, štai ir sukūrėme naują gyvenimą – žemės ūkio ar-te-lę! Taip taip, išgirdote teisingai, šiandien jūs, draugai kaimiečiai, su-kū-rė-te artelę, ir ne bet kokią, o žemės ūkio. Nuo šiandien viską auginsime bendrai, jūsų darbas taps lengvesnis ir našesnis “. Neklausė, ar norite, ar pritariate, tiesiog visų vardu taip ir pasakė – vieningai sukūrėte! Aš tų žodžių, žinoma, tiksliai nebeprisimenu, nes tada buvau per mažas tai įsiminti, nes dar net į mokyklą tada nėjau, bet vėliau apie tai ne kartą suaugusieji kalbėjo. Dar, sako, žmonės tada teiravosi, vo jėsti (kas lietuviškai reikštų – o valgyti) ar ši artelė duos, kažkas norėjo sužinoti, o kodėl, znocijas, tamsta pats į tą artelę nestoji? Gerai to visko irgi nebeprisimenu, tik gerai prisimenu, kad tas uniformuotas žmogus jiems atsakė, jog valgyti ta artelė neduos, bet žmonės vis tiek gyvens kaip ponai kokie, gi jis pats į tą artelę stoti negalįs, nes kas tada tas arteles organizuotų? Aš tik jau labai gerai prisimenu, kad kambarys tuokart suūžė kaip koks bičių avilys. Tada tas „garbingas svečias“ vėl lėtai pakėlė ranką: „Nu nu, draugai, čia man ramiau ramiau, vienu žodžiu, molčiat! O jei taip jau labai norite, tai prašom po vieną prieiti prie stalo ir pasirašyti štai šiame svarbiame sąsiuvinyje, taip išreikšdami savo didelį norą tapti naujojo gyvenimo bendrais nariais“. Šios žodžius aš jau labai tikslai prisimenu, dar gerai prisimenu, kad ant stalo gulėjo mokyklinis sąsiuvinis raudonais viršeliais. Tada (bent jau mūsų krašte) jokio asmeninio pareiškimo su prašymu priimti į kolūkį rašyti nereikėjo; to sąsiuvinio lapai buvo suliniuoti į keturias grafas: eilės numeris, vardas, pavardė, gimimo metai ir parašas – žmogui reikėjo tik ketvirtoje grafoje suraityti kokį nors parašą. Mano mama buvo septinta, savo parašą tame sąsiuvinyje suraičiusi. Taip prasidėjo tas naujasis gyvenimas mano kaime. Šeimyniniame albume saugau nuotrauką, kur kolūkiečiai stovi prie arklinės javų kertamosios: pėdų rišėjos, gubų statytojai, yra net brigadininkas Zenonėlis prisiglaudęs nuošalyje, o centre ant javų kertamosios geležinės sėdynės, tvirtai į rankas pasiėmęs arklių pakinktų vadžias, oriai sėdi artelės pirmininkas Levukas – kaip visada basomis kojomis…
Štai beveik ir viskas. Jeigu įdomu, galiu prabėgomis papasakoti, kaip ir kada tas Levukas tragiškai žuvo. Buvo vėlyvas 1950-ųjų ruduo, audringa spalio mėnesio pabaigos naktis, penkiese žvejų valtele jie kėlėsi per ežerą, trys buvo ginkluoti, du – neginkluoti. Iš kur atsirado tie ginkluoti, visaip buvo šnekama – neva „iš miško“ atėję, tik visi vieningai šnekėjo, kad visi penki buvo gerokai „šilti“, nuo ko šilti, galvoju, nesunkiai supratote. Valtelė kiaura, o čia audra neišpasakyta, bangos per bortą veržiasi, dangus lietų kaip iš kibiro pila. Tie iš miško neva plaukė į kitą krantą „tvarką artelėje“ padaryti, o artelės pirmininkas ir dar tos artelės kalvis buvo paimti kaip įkaitai – keliui pas artelės aktyvistus parodyti. Levukas nesutiko toje kruvinoje akcijoje dalyvauti, todėl šoko iš valtelės į šaltas bangas, valtelė apvirto, trys vyrai nuskendo, tarp jų ir Levukas; kalvis ir vienas ginkluotas kažkokiu būdu išsigelbėjo. Likusius skenduolius ežeras negreit į krantą išmetė, vietiniai šiuos nelaimėlius ežero pakrantėje ir „pakavojo“ paslapčia. Dabar ir tie smėlio kauburėliai su žeme susilyginę. Tik ežero šaltos bangelės tyliai teliūškuoja, o nuogi meldai vėjuje siūbuodami kažką paslaptingo tarpusavyje tik šnara, šnara…
Rimantas Petrikas
.
