Į redakciją paskambino sunerimusi jauna moteris, kuri pasidalino skaudžia giminaičio gydymo Radviliškio ligoninėje ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose istorija. Kadangi ji savo tapatybės viešinti nenorėjo, į gydymo įstaigas dėl komentaro nesikreipėme. Vadinkime šią moterį Rūta. Tikrasis vardas ir pavardė redakcijai yra žinomi. Tuo metu, kai vyko pokalbis, sergantis žmogus, uždėjus deguonies kaukę, buvo vežiojamas iš vienos gydymo įstaigos į kitą ir rūpestis dėl jo sveikatos bei gyvybės užgulė artimuosius.
Rūta verkdama pasakojo:
– Mano mamos vyras (vadinkime jį Antanu, pavardė redakcijai yra žinoma) serga cukriniu diabetu. Nors turėjo vartoti vaistus, sveikata jis iki šiol nesiskundė. Kategoriškai neteigiu, tačiau (gal čia tik man taip atrodo) bėdos prasidėjo po antro skiepo. Pirmiausia pradėjo šlapiuoti, mėlynuoti kojos, trūkinėjo jų oda. Vos užsigavus, pradėjo nebegyti žaizdos. Žinau, kad tai būdinga cukriniam diabetui, tačiau anksčiau to nebuvo. Nors žmogus turi antsvorį, iki šiol jam tai netrukdė. Iš pradžių pradėjo negyti ir šlapiuoti viena koja. Kokias tris savaites bandėme gydytis namuose. Vėliau atsirado bėdų ir su širdimi, todėl žmogų paguldėme į ligoninę. Po ten praleistos savaitės paaiškėjo, kad sveikata tik blogėja. Paskambino vyrą gydanti gydytoja ir pasakė: „jeigu jūs nieko nedarysit, nevešit jo kitur, tai jis numirs“. O gulinčio ligoninėje žmogaus pats sugalvojęs niekur nenuveši. Paskambinau ligoninės direktoriui, bet jo nebuvo, atsiliepė pavaduotoja ir pasakė, kad direktorius nuotoliniame susitikime, o ji tuo klausimu kalbėti neturi kompetencijos. Pavaduotoja pasakė, kad direktorius su manim susisieks. Praėjo diena, atėjo vėlus vakaras ir to „susisiekimo“ iki šiol laukiu. Belaukdami ėmėmės kitų veiksmų – skambinome į skyrių, kur giminaitis buvo gydomas. Kas atsiliepė, nežinau. Spėju, kad slaugytoja. Ji informavo, kad vedėjos šiuo metu nėra – ji atostogauja. Pavaduojančių vedėją gydytojų taip pat nėra. Tada susisiekė galbūt vyr. slaugytoja. Maloniai pasikalbėjome. Ji pasakė, kad pacientas bus ruošiamas vežti į Kauno klinikas, tik tiek, kad ligoninė neturi tam skirto automobilio ir negali siųsti lydinčio asmens. Toks žmogus buvo reikalingas, nes Antanui reikalinga deguonies kaukė. Dar aiškinomės, kodėl negalime ligonio aplankyti. Pagal viską, turėtų būti galimybė pas tokios būklės ligonį artimiesiems po vieną užeiti, bet mes to žmogaus nuo pat atvykimo į ligoninę nematę.
Apmokėta kelionė su „greitosios taksi“ į Kauną
Moteris tęsė pasakojimą:
– Tam, kad sunkiai sergantis žmogus galėtų vykti į Kauno klinikas, nuvykome į „greitąją“ ir už kelionę susimokėjome. Ten darbuotojai buvo nustebę, kad mums teko mokėti. Anksčiau neteko tokio dalyko girdėti, kad už pervežimus į kitas gydymo įstaigas reiktų leisti savo pinigus. Ligonis visą gyvenimą dirbo, mokėjo mokesčius, šiuo metu turi neįgalumą, o sumokėti teko ne tokią ir mažą nedirbančiam žmogui sumą. Sumos neįvardinsime, bet turime sąskaitą – faktūrą. Šiandien apie pusė dviejų popiet artimas žmogus dėl vykimo į Kauną buvo atvežtas be kaukės, tik su vežimėliu. Supratome, kad jis dūsta. Tada jį po savaitės, praleistos ligoninėje, matėme pirmą kartą. Tikėjomės, kad Kauno klinikose jam bus suteikta pagalba, tačiau vakare paaiškėjo, kad žmogus vežamas atgal.
Kelionė iš Kauno atgal į Radviliškį
Paklausta, kas nutiko, kad giminaitis „neįtiko“ Kauno gydytojams, Rūta atsakė:
– Kiek supratau, Kauno daktarai nepriėmė, nes blogai surašytas siuntimas, nurodytas ne tas ligonio vardas. Susimokėję už kelionę, gauname Antaną vežioti pirmyn ir atgal. Žmogus klausia, kur jį veža, o mes nežinome, ką sakyti. Lydinti medicinos darbuotoja sako, kad surašytos rekomendacijos vežti į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Mes, artimieji, baiminamės, kad pas tokios sunkios būklės ligonį mūsų neįleis, kad negalėsime jo aplankyti. Kiek žinau, ligonis šiuo metu vežamas į Radviliškio ligoninę, bet turbūt čia – ne pabaiga. Norime situaciją viešinti, kad žmonės žinotų, ko galima laukti. Savo žmogų raminam, sakom, kad viskas bus gerai, kad juo pasirūpinsime, bet nežinome, kuo galime padėti. Suprantu, kad seni žmonės nenori su niekuo pyktis, pakovoti dėl savęs, bet ateina į kiemą nelaimė, žmogus gali mirti, tai nebegalvoji, kas bus, ir stengiesi iš visų jėgų padėti.
Po pokalbio praėjus pusvalandžiui, Rūta ir vėl paskambinusi pranešė, kad Antano Radviliškio ligoninė nepriėmė ir jis yra vežamas į Šiaulius. Po nežinomybėje praleistos nakties sekė dar viena žinia – ligonis, paskyrus gydymą, vėl parvežtas į Radviliškio ligoninę. Esą Šiaulių medikai nematė reikalo ligonį guldyti į savo ligoninę. Kokios dar kelionės laukia sunkiai sergančio žmogaus, dar nežinia, tikimės, kad medikai padarys viską ir Antanas galės grįžti į namus.
Rita Grigalienė
P. S. Jeigu gydytojų darbas jus nuvylė arba, atvirkščiai – pradžiugino, ir norite jiems padėkoti, rašykite savaitraščio „Radviliškio kraštas“ redakcijai el. paštu redakcija@radviliskiokrastas.lt arba skambinkite telefonu 8 606 826 02