Rajono biudžetas yra keičiamas kone kiekviename Tarybos posėdyje. Stumdomos ir perstumdomos lėšos iš vienos biudžeto eilutės į kitą. Nepaisant to, buvo demaskuota apgaulė, kuria klaidinama ne tik Taryba. Pirmą kadenciją dirbantis Taryboje buvęs „darbietis“ Justas Malinauskas atskleidė, kaip yra kvailinami rajono gyventojai. Nesigilindami į esmę politikai visai neseniai priėmė du galiojančius, bet vienas kitam prieštaraujančius, biudžeto pakeitimus. Padarytos jaunojo politiko įžvalgos vertė posėdžio metu gana nepatogiai jaustis rajono merą Antaną Čepononį, besivadovaujantį Ostapo Benderio metodais ir būdais bei mulkinantį rajoną kaip J. Petrovo romano personažą Kisą.
Skiriama lėšų iš privatizavimo fondo
Skubiai sušauktame neeiliniame Tarybos posėdyje liepos pabaigoje buvo pateiktas pasiūlymas dalyvauti aukcione. Mintis graži – turėti tik Radviliškiui kaip geležinkelio sostine tituluojamam miestui ypatingą akcentą – keleivinį vagoną. Maža smulkmenėlė, kad tai vagonas – restoranas, būtų nepaminėta, tačiau įkyruoliai opozicionieriai privertė išsiduoti. O juk švietimietis iš didžiosios raidės viską padarys dėl vaikų ateities. Net restoranuose vaikus mokyti. Taigi, beliko rasti lėšų, kurių visada pritrūksta gatvių apšvietimui, kiemų asfaltavimui, nevyriausybinių organizacijų rėmimui, naujų gydytojų priviliojimui darbui rajone, realių sąlygų investicijoms pritraukti ir taip toliau. Kodėl pasirinktas privatizavimo fondas, niekas net nesiruošė atsakyti. Nesiteikė net įrašyti. Svarbu nesigilinus numatyti maksimalią leistiną sumą – 30800 eurų – įsigyjant vagoną aukcione. Būtent toks pirkimo būdas buvo nurodytas Tarybos nariams, visiškai nekalbant apie viešąjį pirkimą.
Galvose vis dar vasara?
Rugpjūčio pabaigoje į Tarybos posėdį susirinkusius politikus nelabai traukė rimtos diskusijos. Komitetuose niekam neužkliuvo, jog naujai pateiktas biudžeto pakeitimas turi rimtų trūkumų. Vagonas – restoranas nupirktas, bet finansavimas pakeistas. Prieš tai buvo numatyta skirti lėšas iš privatizavimo fondo, o staiga atsirado nepanaudotų iš Europos žmonių festivalio šventės. Jei rajone yra rinkėjų, tikinčių, jog į Tarybą išrinko pakankamai protingus, tai tikriausiai jie paskutiniai optimistai. Ši grubi klaida nepastebėta praslinko per visus komitetus. Įskaitant Biudžeto, ekonomikos ir finansų, kuriam iki paskutinės akimirkos vadovavo ypatingai finansiniais rajono reikalais pernelyg uoliai besirūpinęs Vaidas Smalinskas. Ne vieną kadenciją Taryboje esantis Algimantas Ruseckas, vadovaujantis Šiaulių banko Radviliškio skyriui, paprastai susigaudantis piniginiuose srautuose ir biudžeto reikaluose, nesidomėjo, kodėl pasikeitė lėšų biudžetinė eilutė. Dar vienas save itin patyrusiu politiku laikantis Jonas Povilaitis pasirinko lakstymo parūkyti taktiką, tokiu būdu tapdamas kone neįgalus priimti racionalius ir rajonui naudingus sprendimus.
Kam naudinga klaidinti Tarybą?
Iš po atostogų sugrįžęs A. Čepononis sakėsi nėra pakankamai įsigilinęs į biudžeto pakeitimo būtinybę ir smulkmenas. To pasiruošimo tarsi ir trūko, kai gavęs žodį J. Malinauskas argumentuotai sukritikavo administracijos pateiktą pasiūlymą. Jis tiksliai paskaičiavo, kad ankstesniu Tarybos sprendimu maksimaliai leistina suma viršyta 176 eurais. Nors ginčuose gimsta tiesa, panašu, jog šitoje situacijoje „kiaušinis mokė vištą“. Šį kartą nuo kritikos lavinos meras puolė gelbėti Administracijos finansų skyriaus vedėją. Vėliau, pats įspaustas į kampą, valdančiosios daugumos lyderis postringavo, kad reikia iš karto salėje keisti teisės akto projektą, kad už vagoną – restoraną būtų sumokama dalimi nepanaudotų festivalio lėšų. Ir nei žodžio apie privatizavimo fondą. Stebint biudžeto pakeitimo procedūras, panašu, jog Tarybos nariams nėra pateikiama pilna ir savalaikė informacija, dažnai jie yra net tyčia klaidinami. Juk nuobaudos už tai niekas nėra gavęs. Nenuostabu, net ir norintys priimti rajonui teisingus sprendimus politikai negalėtų to daryti. Rajono biudžetą kaip savo asmeninę piniginę tvarkantis meras gerokai įniršo, kai buvo paminėtas atsitiktinumas dėl centas į centą už vagoną – restoraną sumokėtos sumos. „Neklaidinkite žmonių, sutaupėme ne 30 196 tūkstančių, bet net 60 tūkstančių eurų“, – paraudonavęs rėkė jis į mikrofoną. Kur ir kada informacija apie nepanaudotas Europos žmonių festivaliui skirtas lėšas buvo paviešinta, lieka paslaptimi. Pabaigoje galima tik konstatuoti, jog Tarybai tikrai būtinas rimtas atsinaujinimas, nes didžioji dalis šventai įsitikinusi, jog jų komformistinius interesus gins garantuojamas „amžinas stogas“, net nerodo realaus intereso atstovauti rajono gyventojų interesams.
Marius Aleksiūnas
