1919 m. liepos 26 d. Lietuvos žemė sulaukė dar vieno negarbingo svečio. Tai buvo bermontiados akstinas – Virgoličius su savo būriu, atsikraustęs į Kuršėnus. Lapkričio mėn. ši plėšikų gauja išaugo tokia didelė, kad pajėgė plėšti visą Žemaitiją. Kas gi jie buvo? Karininkai, išvyti iš Rusijos, arba užsilikę vokiečių nelaisvėj monarchistai-rusai, tokio pat avantiūrinio pobūdžio kaizerininkai-vokiečiai. Kareiviai susidarė iš buvusių Pabaltijo vokiečių žandarų ir dezertyrų, kurie Vokietijoj tingėjo arba nenorėjo ko dirbti, pagaliau, iš suagituotų rusų belaisvių, kuriems svarbu buvo greičiausiai sprukti iš vokiečių stovyklų ir kiek linksmiau ir sočiau, negu stovyklose, pagyventi. Šitai nešvarių tikslų masei Lietuvos ir Latvijos pietuose vadovavo Bermontas, kuris save laikė kunigaikščiu ir pulkininku.
Ginklus bermontininkai ėmė iš vokiečių armijos milžiniškų sandėlių. Kokie buvo jų tikslai? Misti, plėšti ir pelnytis. O kad apdumtų kitiems akis, jie skelbė, kad jų tikslas kariautti su bolševikais ir grąžinti Rusijai senąją tvarką. Apie drausmę ir kalbėti netenka – apie ją liudija tais laikais sukruvinti nekaltų žmonių kraujų Žemaitijos keliai, sudegintos trobos ir užgrobtas turtas. Suprantma, kad pirmieji bermontininkai atsirado Lietuvoje tikslu saugoti dešinįjį Bermonto sparną, kai jis rengėsi pulti Rygą.
Spalio 5 d. Virgoličius įlenda į Šiaulius, nes visi mūsiškiai kariai dar užimti Dauguvos fronte, kovose su bolševikais. Čia jis pirmomis dienomis stengiasi ką nors padaryti, kad mūsų kariuomenė būtų jam nepavojinga. Tuo tikslu spalio 9 d. ankstyvą rytą užpuolama Šiauliuose mūsų komendantūra ir gimnazijos jaunuoliai. Lapkričio mėn. pabaigoje bermontininkų veikimas, remiamas Lietuvoje likusių vokiečių, išsiplečia ir jie užima liniją. Svarbiausi jų koncentravimosi punktai Lietuvoje buvo Joniškis ir Šiauliai. Tokiai padėčiai susidarius, lietuvių kariuomenė skubiai ruošė kontrpuolimą. Be to, tuo laiku bermontininkų užpakalyje energingai veikė mūsų partizanai.
Bermontininkų liniją sulaužė mūsų Radviliškio operacija. Šios operacijos metu veikė trys koncentriškai žygiuojančios Šiaulių kryptimi voros su gan stipriu rezervu. Lapkričio mėn. 21-22 d. po karštų kautynių mūsų dalys užėmė Radviliškį. Be to, bermontininkai buvo at kirsti nuo Šiaulių į žiemius ties Meškuičiais, o į pietus ties Bazilionais (Padubysiu).
Radviliškio operacijoj dalyvavo plk.ltn. Ladygos vadovaujamoji I brigada, į kurią įėjo 1, 2, 4 ir 5 pėst. pulkai, Brig.Vado įsak.1919 m. XI-20 8 Nr./ sl. brigada gavo uždavinį pulti priešą tikslu užimti Šiaulius.
Žygiuoti buvo įsakyta trimis voromis. Stiprus rezervas paliktas Šeduvos-Baisogalos rajone. Rezervo sudėtis: 1.PP trys bata1.,vad.mjr. Skorupskio, du būriai artilerijos, du būriai raitininkų, 5 sprogdintojai, 25 sapiorai. Vienas 1. PP batalionas užėmė ginti barą.
Lapkričio 21 d. veiksmai.
Kairioji ir dešinioji vora savo kryptimi veikė sėkmingai.Vidurinės voros 2. PP I bata1. tą dieną 3 val. pradėjo pulti Radviliškį. Kai kurie bat. būriai jau buvo įsiveržę į miestelį, bet laiku negavę paspirties, turėjo pasitraukti. II bata1. sėkmingai užėjo bermontininkus į užnugarį ir užėmė Rudiškių ir Markiškių km. Belaisvių žiniomis, Radviliškį gynė apie 800 bermontininkų (iš jų apie 600 rusų ir 200 vokiečių), turėdami 10 -12 patrankų, daugybę kulkosvaidžių, minosvaidžių ir bombosvaidžių.
21 d., 14 val.15 min., 2.PP sustiprinimui nusiųstas į Karčemos kaimą 1. PP III bataliono vadas su dviem kuopomis. Tuo būdų lapkr. 21 d. vakare prieš bermontininkus pozicijoje jau buvo du 1.PP batalionai Kailiūnių-Karčiamos-Varnionėlių-Nortaičių linijoje. Lapkričio 21 d. vakare I ir III bat. pavesti mjr. Šaudžio vadovybėn. Jam įsakyta padėti 2.PP pulti Radviliškį. Lapkričio 21 d., apie 19 val., mjr. Šaudzys nuvyko į Karčiamos kaimą, kur su 2. PP vadu nusprendė pulti Radviliškį. Mjr. Šaudžio rinktinė buvo uždavinį pulti Radviliškį iš pietų ir rytų; 2.PP – iš rytų ir šiaurės. Puolimo pradžia lapkričio 22 d. 7 val.
Lapkričio 22 d. veiksmai.
Visą 22 d. puolimą galima susikirstyti į du ruožtus:1. puolimas nuo 7 val. iki 10 val. 2.puolimas nuo 10 val. iki 17 val. 15min.
Veiksmai iki 10 val. Apie priešą turėta žinių, kad pačiame Radviliškyje jų yra 800 žmonių. Jie gerai apsiginklavę ir ginasi remiami artilerijos minosvaidžių ir sunk. Kulkosvaidžių. Bet to, stipriai užėmę mūrinį malūną, kuris yra apie1,5 km į P. R. nuo miestelio.
7 val.prasidėjo puolimas. Artėjant prie Radviliškio, priešas paleido stiprią ugnį iš patrankų, minosvaidžių, bombosvaidžių ir sunk. kulkosvaidžių. Ypčiai stipriai buvo šaudoma iš akmens malūno ir iš kapinaičių. Nežiūrint šėlstančios prieš ugnies, priešakinės kuopos, remiamos taiklios mūsų artilerijos ugnies, artinosi prie Radviliškio.
Veiksmai apie 10 val. 8 kuopa užėmė kapinyną ir pradėjo slinkti į priemiestį, bet deš. Kaimynui (2.PP I bat.) nepuolant, priešo buvo atmesta atgal (nb.Nr.3). 7 kuopa tuo pat laiku užėmė mūrinį malūną ir įsiveržė į miestelį iš rytų; tačiau kuopa taip išsiblaškė, kad pasisekimo išnaudoti nepajėgė, priešo buvo atmušta atgal ir pasitraukė į Ilguočių km. 3 kuopa prisiartino per 0,5 km iki Radviliškio, kur buvo priešo ugnies sustabdyta. Kad aiškiau galėtų įsaivaizduoti pačias kautynes ir aplinkybes, dėl kurių turėjo pasitraukti iš Radviliškio 7 kuopa, tegu kiekvienas skaitytojas perskaito 7 kuopos vado. ats. Mjr. Zabulionio atsiminimus. Štai jų ištrauka:
„Prieš švintant pradėjau pulti; pirmyn pasiunčiau žvalgybą. Kar.
Ambraziejaus vadovaujamam pirmam būriui įsakiau užimti pamiškę ir iš kairės pradėti pulti vėjinį malūną, toliau – Radviliškį. Jau prašvito. Žvalgyba prijojo visai arti malūno, bet priešas nešaudė, o tikrai žinojau, kad malūne yra šeši kulkosvaidžiai. Žvalgyba sustojo. Būriams įsakiau perbėginėti pirmyn. Pamatęs, kad kuopa visai arti, priešas atidengė ugnį iš visų kulkosvaidžių. Nukovė žvalgybos kareivius, o vieną puskarininkį sužeidė į petį; kiti, kuopos ugnies priedangoj,spėjo pasitraukti. Su manim, grandinės užnagary, ėjo su telefonų ir 4 baterijos vadas kar. Pečiulionis. Žvalgybai pasitraukus, baterija tuojau tą malūną apšaudė. Pataikyti į malūną buvo labai sunku; kad ir pataikydavo, tai sviedinys pramušdavo plonas lentelių sienas ir sprogdavo lauke; malūno apačioje buvo stora akmeninė siena, kurios sviedinys nepajėgė pramušti. Tik 18 granatų suvarius į malūną, priešas pradėjo bėgti. Būriams įsakiau priešą persekioti, mūsų baterijos ugnis priešą taip pat lydėjo. Užėjo migla ir baterijos vadas pasakė, kad artilerijos ugnimi remti nebegali. Išvijus bermontininkus iš malūno, jie plačiu frontu nuo Radviliškio paleido ugnį iš daugybės kulkosvaidžių ir baterijos. Kulkosvaidžių būrio vadui ltn. Čepauskui įsakiau apšaudyti priešo bateriją, kuriai šaudant matėme jos ugnis,tačiau baterijos migloj nesimatė. Ltn. Čepauskui pavyko nuslopinti priešo arterijos ugnį. Perėjau į ataką.
Netrukus priešo kulkosvaidis privertė sustoti antrą būrį, trečias būrys nuėjo pirmyn. Antrą būrį sustabdė vienas priešo kareivis, pasilikęs kulkosvaidžiu griovy ir jokiu būdu jis nesitraukė, tik mūsiškiams priėjus visai arti, kokius 50 m atstumo, jį pavyko nukauti – tai buvo senyvas žmogus. Lauke radau paliktų kulkosvaidžių, užtaisytų su kaspinais, kai kurie nuo šaudymo buvo perdegę. Iš malūno atsiraukdami, bermontininkai paliko kulkosvaidžius… Kareiviai jau buvo suėję į Radviliškio priemiestį ir išsisklaidę po butus.
Neturėjau karininko, kuris man padėtų juos valdyti. Kinduris buvo susirgęs; Abraziejus, pasiųstas su pirmu būriu pulti priemiestį iš kairės, iš miško nepasirodė. Prie savęs neturėjau jokių jėgų. Keletą kartų prašiau pulko prisiųsti pagalbos ir šovinių, nes jų taip pat neturėjau. Nesulaukdamas iš pulko nei pagalbos nei šovinių, pasiunčiau kulkosvaidžių būrio vadą lnt. Čepauską. Būrininkams įsakiau, kad užimtų pozicijas geležinkelio linijoje.
Išsiuntus pasiuntinius su pranešimais, patsai, be kuopos felčerio, neturėjau nė vieno kareivio. Priešas pradėjo pulti, taiga reikėjo susirūpinti, ką daryti su palikta baterija. Jos išvežti negalėjau: neturėjau nei kareivių, nei arklių, o žinau, kad jei ją priešas atsiims, tai nuo jos prisieis smarkiai kentėti. Patsai buvo tiek išvargęs ir susinervinęs, kad pire baterijos nebegalėjau prieiti ir 200 metrų. Pasiunčiau kuopos felčrį, paaiškinęs, kaip išimti iš pabūklų spynas; išėmęs atneštų man, o jei nepajėgs – paslėptų. Grįžęs atnešė panoramas. Antrą kartą nebegalėjau pasiųsti, nes bermontininkai jau prisiartino. O aš, kaip jau sakiau, buvau begaliniai nuvargęs ne tik nuo šių kautynių, bet dar nebuvau ilsėjęsis po kautynių Jaugėlių kaime. Kareiviai iš priemesčio ir dešinysis sparnas nuo geležinkelio pradėjo trauktis. Juos pavyko sulaikyti prieš malūną. Iš kairiojo sparno pranešė, kad priešas apeina iš kairės (po kautynių paaiškėjo, kad čia buvo prisiartinusi 3 kuopa).
Kuopą atitraukiau už malūno. Bermontininkai jau priėjo prie jų paliktos baterijos ir pradėjo tiesiai šaudyti, panoramų nebereikėjo). Ši ugnis dar labiau veikė negu netiesus šaudymas. Sviediniai visą laiką rikošetavo ir sprogdavo grandinės užpakaly, taiga nuostolių neturėjau. Užimamoje vietoje negalėjau laikytis, nes kuopa jau neturėjo šovinių. Įsakiau trauktis į senasiąs pozicijas. Besitraukiant ties Ilguočių kaimu pamčiau pirmo batalio vada mjr. Genį, su revolveriu rankoj, ir pulko kapelioną, apsivilkusį kamža, su kryžiumi rankoj, bestabdant atsitraukiančius kareivius. Sustabdė tik tuos, kurie buvo prieš juos. Tai pamatęs, pasiunčiau kareivį, kad įsakytų kuopai sustoti. Kuopa manęs paklausė ir sustojo, tačiau nuo nemigos ir nervų įtempimo aš buvau tiek nuvargęs, kad kareiviai turėjo mane nuvesti į Ilguočių kaimą ir neturėjau jėgų kalbėti su batliono vadu. Neatsimenu, ką jis su kuopa darė. Už poros valandų atėjo kareivis ir pranešė, kad mane kviečia pulko vadas, kuris su savo padėjėju ir raitų žvalgų komandos viršininku buvo atvykęs į Ilguočius. Drauge su manimi buvęs 4 baterijos vadas kar. Pečiulionis nenorėjo eiti, bet po valandžiukės pasakė, kad vis dėlto yra svarbus reikalas ir reikia eiti. Nuvykome. Nuvargęs ir išnervintas baterijos vadas pasakė, kad jei pulko vadas laiku neatsiųs pagalbos, tai jis nepaleis nė vieno sviedinio. Tačiau kiek vėliau atsileido ir sutiko drauge veikti. Pulko vadas jau švelnesniu tonu pasakė, kad dabar puls 9-ji kuopa, o aš su savo kuopa būsiu josios užnugary, kad tuo 9-ji kuopa jaustų mūsų paspiritį, jei būtų reikalas”.
Veikmsai po 10 val.
Šio ruožto kautynės yra vykstančių kautynių tęsinys, šiek tiek pasikeitus jėgoms. Santvarka pasikeitė tik iš dalies. Persitvarkius puolimas tęsiasi toliau.
Veiksmai apie 12 val.
8 kuopai pavyko prisiartinti prie Radviliškio kapinyno, iš kur toliau smarkiai priešo apšaudyta su dideliais nuostoliais pasitraukė atgal į Vienkeliškius. 9 ir7 kp. prisiartino prie malūno. 3 kp. prisiartino per 0,5 km nuo Radviliškio.13 val.15min.9 kuopa užėmė malūną.
Temstant 3 kuopai pavyko įsiveržti į Radviliškį iš vakarų.Tuo pat metu pakilusios 9 ir 7kuopos įėjo į miestelį. Bermontininkai pradėjo bėgti Šiaulių kryptimi, palikdami labai daug grobio. 17 vel. 15 min. Radviliškis jau buvo užimtas. 2 pėst. pulk. Kuopos, kurios turėjo atkirsti priešui pasitraukimo kelius, Antantės misijos buvo sulaikytos ir tik tuo būdu priešui pavyko pasitraukti į Šiaulius.
Užėmus Radviliškį, III bat. buvo atitrauktas rezervan į Karčiamos kaimą, I bat. taip pat paliktas rezerve Radviliškyje. II bat., išvijęs priešą iš Monkiškių, užėmė poziciją Kutiškių – Monkiškių – Jonavičių linijoje. Bermontininkai, bėgdami iš Radviliškio, paliko mums didelį karo grobį, būtent: 7 lauko patrankas, 1 gaubicą, 2 zenitines patrankas, apie 100 kulkosvaidžių, 10 monosvaidžių, 4 bombosvaidžius, 30 lėktuvų, 50,000 artilerijos sviedinių, 50,000 bombų lėktuvams, 10 lauko tlf. Aparatų ir daug kabelio, 8 automobilius, 5 lauko virtuves, 13 vežimų, 32 arklius, 1 garvežį ir 1 vagoną labai daug šovinių šautuvams. IBM to, daug smulkių brangių daiktų.
Po Radviliškio pralaimėjimo, bermontininkai tris savaites bastėsi Lietuvoje, savaime suprantama, kitokio tikslo neturėdami, kaip tik plėšti mūsų piliečius. Antantei spaudžiant, jie traukėsi Volietijos link. Paskui bermontininkus sekė mūsų kariuomenė ir 1919 m. XII. 15 d. jie buvo galutinai išvyti iš Lietuvos žemės.
„Karys“
