Lapkričio 18 dieną „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose, „Kavos popietėje“, bendruomenės pirmininko bei Tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, lankėsi Amerikos lietuvė Elona Marijošiūtė – Vaišnienė.
Šiek tiek biografijos detalių
E. Marijošiūtė – Vaišnienė gimė 1935 m. Kaune. 1944 – 48 m. su tėvais, broliuku ir sesute pasitraukė į vakarus, gyveno pabėgėlių stovykloje Austrijoje. Tėvui, Vytautui Marijošiui, buvusiam Valstybės teatro vyriausiajam dirigentui, gavus vargonininko darbą lietuviškoje parapijoje Amerikoje, šeima 1948 m. Kūčių vakarą atvyko į Konektikuto valstiją, Nju Briteną. E.Vaišnienė studijavo Annhurst Colege, Boston College, Lavalio (Kanada), Sorbonos (Prancūzija) universitetuose. Mokslo daktaro laipsnį gavo Jeilio universitete.
Aktyvią išeivijos ir visuomenės veikėją su Radviliškiu sieja stiprus ryšys. E. Marijošiūtė – Vaišnienė yra garsaus Radviliškio vargonininko ir chorvedžio Antano Marijošiaus vaikaitė, Radviliškyje gimusios pedagogės Kotrynos Steponaitytės ir žinomo dirigento, muzikos pedagogo, kompozitoriaus, profesoriaus Vytauto Marijošiaus duktė. E. Vaišnienę visada stiprino ir drąsino gimtinės prisiminimai, ji puoselėjo lietuvybę savo šeimoje, niekada nepamiršo lietuvių kalbos, aktyviai bendravo su tautiečiais išeivijoje, domėjosi Lietuvos įvykiais. Permainoms palietus Lietuvą, kraštietė gimtinei ėmė talkinti konkrečiais darbais. Iš pradžių iš užjūrio Radviliškio bibliotekai buvo siunčiami laiškai, knygų siuntos. Pasiūlyta visiškai nauja idėja: kurti žaisloteką daugiavaikių, socialiai remtinų šeimų vaikams. E. Vaišnienė buvo pirmoji žaislotekos sumanymo rėmėja, atsiuntė ir savo lėšų šiam bibliotekos kampeliui įkurti. E. Vaišnienė apdovanota Radviliškio rajono Savivaldybės Gerumo angelo apdovanojimu.
2014 m. Elonai Marijošiūtei – Vaišnienei suteiktas Radviliškio miesto garbės pilietės vardas.
Iš Lietuvos – į pabėgėlių lagerius
„Dėkoju už suteiktą progą susitikti su jūsų bendruomene, labai malonu kiekvieną kartą susitikti su lietuviais, nes visą gyvenimą gyvenu Amerikoje ir nuolat ieškau progų ir Lietuvoje, ir už Atlanto pabendrauti su tautiečiais“,- pokalbį su „Radviliškio krašto bendruomenės“ nariais pradėjo viešnia E. Vaišnienė. Kraštietė papasakojo apie vingiuotą ir ilgą kelią į naująją tėvynę – Ameriką: „1941 metais tėvai buvo sąrašuose išvežimui į Sibirą. Kai vėl 1944 metais pajudėjo į vakarus Sovietų sąjunga, reikėjo gelbėtis, kad vėl mūsų šeimos neišvežtų. Man tada buvo 8 metai, broliui – 5 metai, seseriai – 2 metukai. Mama ant rankų nešėsi mažąją seserį, tėvas nešė lagaminus, o mums su broliu svarbiausia buvo nepasimesti. Iš pradžių patekome į stovyklą Austrijoje, kur buvo didelis šurmulys ir labai baisu. Po karo vokiečių valdžia valdė ir Austriją, jie visiems ūkininkams liepė priimti pabėgėlių moteris su vaikais. Buvome trys vaikai ir mus užkrovė ūkininkui austrui, labai nemaloniam žmogui. Metus ten ėjau į mokyklą, išmokau vokiškai tarmiškai, susidraugavome su austrų vaikais.
Po karo pasklido kalbos, kad pabėgėlius atiduoda sovietams ir grąžins atgal į Lietuvą. Grįžti niekas nenorėjo, tad tėvai susirado ūkininką ir jis apsiėmė mane paslėpti, nes kalbėjau vokiškai – taip buvo tikimasi mane paslėpti nuo grįžimo į okupuotą Lietuvą. Bet vėliau valdžia persigalvojo ir nebevertė žmonių grįžti atgal. Visi pabėgėliai buvo surinkti į stovyklas – lagerius. Stovykloje buvo ilgas barakas, vienoje barako pusėje – vyrams patogumai, kitoje pusėje – moterims, per vidurį kranai, kur žmonės galėjo nusiprausti. Taip gyvenome dvejus metus“.
Į Vakarus pasitraukė Lietuvos elitas
Pasak viešnios, į vakarus iš Lietuvos išbėgo apie 60 tūkst žmonių. Tai buvo išradingi, iniciatyvūs žmonės, statę Lietuvą ir ją begaliniai mylėję. Šie žmonės įvedė įstatymus, išvystė diplomatiją, pristatė mokyklų, gamyklų, modernių pastatų, važinėjo į užsienį. Užsienio lageriuose buvo susikoncentravusi Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų „esencija“. Jie vienas kitą stiprino Lietuvos meile. Tačiau iš lagerių reikėjo išvažiuoti kitur. Viengungius ėmė į Kanadą – vyrus medkirčiais, moteris – namų darbams. Mano dėdė ir teta išvažiavo į Kanadą, kita teta Jadvyga išvažiavo į Australiją. Tėvai nenorėjo važiuoti į Australiją, nes buvo toli nuo Lietuvos, į Kanadą nepriėmė, tad mūsų šeimai liko važiuoti tik Ameriką. Norint išvykti į Ameriką, reikėjo gauti garantiją, kad turėsi ten darbą ir būstą. Mums pasisekė – vienai lietuviškai parapijai Konektikuto valstijoje reikėjo vargonininko, o mano tėvas buvo Valstybės teatro dirigentas. Jo tėvas Radviliškyje buvo Antanas Marijošius – vargonininkas ir chorvedys. Tėvas, grįžęs atostogų, eidavo pagroti vargonais, o chore giedojo mergina Kotryna Steponaitytė, taip mano tėvai Radviliškyje susipažino. Taigi tėvas gavo vargonininko darbą Amerikos bažnyčioje, kurioje 1918 metais buvo pakrikštytas būsimas partizanas Ramanauskas – Vanagas – jis gimė tame atokiame Nju Briteno miestelyje.
Per 20 tūkstančių lietuvių pateko į Ameriką, kurioje jie staiga tapo beraščiais, kurčiais, nebyliais, nes nemokėjo angliškai – negalėjo susikalbėti, rašyti. Tad pabėgėliams beliko dirbti fabrikuose, siuvyklose, prie geležinkelio, ūkiuose – visiems reikėjo išlaikyti šeimas. Po darbo ir savaitgaliais lietuviai tapdavo savimi ir tęsė savo lietuvišką darbą: solistai koncertavo, žurnalistai rašė į spaudą, redaktoriai redagavo lietuvišką spaudą. 1952 įsteigta organizacija Lietuvių Bendruomenė. Ši organizacija kūrėsi apylinkėse, kuriose buvo daugiau lietuvių – nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.
Įsibėgėjo lietuvybės sklaida
„Lietuvybės sklaidos variklis buvo labai stiprus. 1953 m. išleistas „Lietuvių enciklopedijos“ I tomas, per 16 metų išleisti 36 tomai ir 27 papildomas tomas. Žmonės iš anksto užsimokėjo už būsimą enciklopedijos tomą – tik taip buvo galima išleisti, nes leidėjai neturėjo lėšų. Į šiuos žmones žiūriu su ypatingu nusistebėjimu – jie buvo labai išradingi, neįtikėtinos energijos. Labai didelį dėmesį kreipė į jaunimą, dirbo per „Ateitininkų“ organizacijas. Šiose organizacijose išmokome rašyti protokolus, organizuoti posėdžius. Mus ruošė dirbti Lietuvai, vasaros stovyklas pirko už aukas. Stovyklų pavadinimai buvo „Dainava“, „Palanga“ ir kitokie lietuviški – mes visada stovyklavome Lietuvoje“,- su nostalgija prisiminė viešnia.
Pasak E. Vaišnienės, Čikagoje lietuvių gydytojai sugalvojo rinkti aukas, sutelkti kapitalą ir iš palūkanų remti lietuvišką veiklą – taip buvo įsteigtas Lietuvių fondas. Šio Fondo įkūrėjai surado atstovų, kurie eidavo per šeimas „kalėdodami“ Fondui lėšų. Šiuo metu tapimas Fondo nariu – 100 dolerių. Nuo įkūrimo iki dabar Fondas 20 mln. dolerių parėmė lietuvišką veiklą, Fondo kapitalas – per 40 mln. dolerių. „Fondo nariai skatinami kasmet padidinti savo įnašą, ką ir darome, kapitalas vis auga. Lietuvių fondas remia daugelį lietuviškų šeštadieninių mokyklų. Po 1999 metų į Ameriką atvykę lietuviai sunkiai jungiasi į mūsų organizacijas. Vasario 16- osios dienos minėjimo metu renkami įnašai bendruomenės reikmėms ir į Fondą. Naujai atvykusieji iš pradžių nesuprato, kam reikia aukoti, tačiau dabar, po 20 metų, jie pradeda įsitraukti į mūsų išvystytas organizacijas. Jau pradeda pajusti nostalgiją Lietuvai. Į Čikagoje esančią šeštadieninę mokyklą susirenka 800 vaikų ir yra laukiančiųjų sąrašas“,- pasakojo E. Vaišnienė.
Pirmasis apsilankymas Lietuvoje
Pirmą kartą E. Vaišnienė su šeima apsilankė Lietuvoje 1972 metais: „1972 metais atvažiavau į Lietuvą – kvietė mano mokslininką vyrą Lietuvos mokslininkai, tad leido atvažiuoti su visa šeima. Verbavo mus pasilikti Lietuvoje per mane. Vieno vadovo žmona sakė: „Tikrai verta pasilikti, duotų jums mašina, jūsų vyras uždirbtų 500 rublių per mėnesį“. Po to siūlė darbą man už 500 rublių per mėnesį, vyrui – už 600 rublių. Atsakiau, kad pasiūlymas geras, tačiau esame pripratę prie kitokio gyvenimo būdo. Vaikai buvo dar mažai – sūnui 9 metai, dukrai 5 metai. Sūnų nusiuntėme į 2 klasę, man buvo svarbu, kad jis susidraugautų su savo bendraamžiais. Beje, Amerikoje jis turėjo mokytis trečioje klasėje, nes mokyklą ten vaikai pradeda lankyti nuo šešerių metų. Labai nustebome, kad 2 klasėje mūsų vaikas buvo atsilikęs matematikoje, nors Amerikoje buvo pažengusiųjų klasėje. Gerai prisimenu vieną įvykį – grįžo iš mokyklos sūnus ir pakvietė pasivaikščioti. Bevaikštant sako: „ Mama, ar žinai – vaikai mokykloje sako, kad jeigu kunigaikštis Vytautas būtų turėjęs sūnų, dabar Lietuva būtų laisva“. Įsivaizduokite – antrokai taip politikavo. Su vyru kalbame, kaip paaiškinti, kad vaikas suprato, kad apie tai negalima kambaryje kalbėti – gali būti pasiklausymo aparatai. Vaikai perpranta, kad ne apie viską su visais galima kalbėti. Dukrą vedėme į vaikų darželį, tai kai vaikus guldydavo miegoti pietų, direktorė išsivesdavo į miesto centrą parodydavo pažįstamiems „amerikonką“. Jie niekaip nesuprasdavo, kodėl mano dukra daug geriau kalba lietuviškai, nei tie, kurie ateina į darželį iš lietuviškų šeimų. Aš visada su vaikais kalbėjau pilnais sakiniais, skaitydavau jiems lietuviškai knygas. Reikia paskirti daug laiko, kad perduotum vaikui lietuviškų žodžių. Iki šiol mūsų vaikai tarpusavyje kalba lietuviškai. Sūnus vedė ne lietuvaitę, tačiau su savo vaiku kalba tik lietuviškai. Vaikas gali augti kalbėdamas 3-4 kalbomis“,- apsilankymą Lietuvoje sovietmečiu prisiminė viešnia.
Amerikos lietuvių pagalba Tėvynei
Popietės dalyviams viešnia papasakojo apie Amerikos pagalbą tėvynei, kai ši vadavosi iš sovietų jungo: „Per Lietuvos laisvinimosi laikotarpį viešinome Lietuvos situaciją tarp amerikiečių, šventėme Vasario 16 – ąją, kvietėme į šventę amerikiečius, skleidėme nuolat informaciją. Kai Lietuva laisvinosi iš sovietijos, su pažintimis turėjome didelę įtaką Lietuvai mėginant stoti į NATO. Dėl šio stojimo kreipėmės į žmonės Amerikoje, kurie daro sprendimus. Mūsų du senatoriai buvo įtakingi Vašingtone, kreipėmės į juos. Kreipėmės į prezidento Džordžo Bušo pirmojo patarėjus, kad jis pripažintų Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybę. Jo patarėjai sakė prezidentui: „Pabaltijiečiai gali padaryti nemalonumų, turite pripažinti jų nepriklausomybę“. Amerikoje veikiama „iš apačios“. Lietuvoje susitiksiu su žmonėmis iš kariuomenės ir pasiūlysiu, kad pasinaudotų mumis, „antrabangiais“ išeiviais, kurie turime dar pažinčių, puikiai kalbame angliškai ir galime būti naudingi Lietuvai.
Mes, lietuviai išeivijoje, buvome auginami kaip hidroponiniai pomidorai – augome be Lietuvos žemės, mus maitino reikalingais mineralais, vitaminais – Lietuvos meilės. Atvažiavusieji po 1990 metų neturi pažinčių, jų anglų kalba dar silpna, todėl svarbu naudotis mumis Lietuvos naudai“.
Viešniai nesvetima muzika
Popietės dalyviai pasidomėjo, ar E. Vaišnienė moka savo dėdės – žymaus dainininko Romano Marijošiaus – dainų.
„Žinau, kad mano dėdė gyveno Radviliškyje, Jaramino gatvėje. Jo dainų daug nežinau. Buvau viename renginyje, kur buvo dainuojamos dėdės dainos, o aš jų visų nemokėjau“,- atsakė viešnia.
Pasak E. Vaišnienės, muzika jai nesvetima: „Aš taip pat mokiausi dainuoti, jau 26 metus dainuoju su afroamerikiečių ansambliu. Savo vokalą lavinau pas dainavimo mokytojas, nes nenorėjau sugadinti balso stygų. Mano mokytojų nuomone, turiu plataus diapazono balsą, tad galiu dainuoti. Savo šeimai prieš Kalėdas padariau staigmeną – įrašiau kompaktinį diską ir pavadinau jį „Po eglute – 2018“, po to įrašiau „Po eglute – 2019“. Šiemet nebespėsiu įrašyti savo dainų, nes turiu daug darbų, tad koncertuosiu salėje“,- sakė viešnia.
„Radviliškio krašto bendruomenės“ nariai viešniai pateikė staigmeną – PB „Bočiai“ ansamblis padainavo du dainininko Romano Marijošiaus dainuotus romansus kartu su viešnia, o dainų žodžius padovanojo jo giminaitei E. Vaišnienei. „Radviliškiečiai – nuostabūs žmonės, nes visos mano idėjos čia būna įgyvendintos“,- atsisveikindama su popietės dalyviais sakė viešnia iš Amerikos.
Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius padėkojo viešniai už šiltą bendravimą bei įdomų pokalbį ir išreiškė viltį, kad šis susitikimas bendruomenės namuose dar ne paskutinis. Bendruomenės nariai viešnią palydėjo aplodismentais bei šiltais rankų paspaudimais.
„Kavos popietes“ organizuoja bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius. Bendruomenės popietėje buvo įvesta naujovė – aukų dėžutė, tad iš paaukotų lėšų buvo nupirkta kava bei higienos priemonės popietės lankytojams. Pirmininkui organizuoti popietę padėjo bendruomenės nariai: O. Kazlovskaja, G. Chodosovskaja, R. Radavičienė, A. Litinskas.
P. S. Nors gerbiama Elona Vaišnienė yra Radviliškio viešosios bibliotekos Žaislotekos skyriaus įkūrėja ir rėmėja, informacija apie jos apsilankymą bendruomenės popietėje buvo pateikta bibliotekos direktorei bei Turizmo informacinio centro bei savivaldybės informaciniams portalams, tačiau ji nebuvo paviešinta.
„Radviliškio krašto“ informacija
