Birželio 25 d. „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose vykusioje tradicinėje „Kavos popietėje“ bendruomenės nariai prisiminimais sugrįžo į savo vaikystės bei jaunystės metus.
Mes turime ką papasakoti
„Radviliškio krašto bendruomenės“ senjorų vadovė Rimantė Radavičienė su nostalgija prisiminė vaikystę ir jaunystę: „ Mes, vaikai, vasaras dažniausiai praleisdavome kaime ir pasivažinėjimas ratais, traukiamais arklio, būdavo didžiausia pramoga. Iš namų išeidavome anksti ryte, o grįždavome vakare ir niekas nežinodavo, kur esame, ką veikiame – mobiliųjų telefonų nebūdavo. Turėjome daug draugų, o juos žaisti kartu pasikviesdavome šaukdami po langais ar mesdami į langą akmenuką.
Nebuvo kompiuterių, interneto, tačiau mes išgyvenome. Ir televizorius būdavo ne kiekvienuose namuose – jo žiūrėti eidavome pas kaimynus. Su draugais per dienas meistraudavome vežimėlius, paspirtukus ir jais važinėdavomės, nors ir be stabdžių.
Didelis nuotykis vaikystėje būdavo vogti iš kaimynų sodų obuolius, nors turėjome ir savų. Valgėme vyšnias su kauliukais ir jie pilve nesudygo…“
Pasak jos, labai skanu buvo gerti gazuotą vandenį iš automatų – nors visi gerdavo iš vienos stiklinės, niekas neužsikrėtė jokiomis ligomis. Vietoje sėdėjimo prie kompiuterių vaikai žaisdavo kieme, šokinėjo šokdynėmis.
„Smagu prisiminti talkas kolūkiuose, kai išvažiuodavome visai savaitei. Skubėdavome dirbti, kad per pertraukas galėtume pašokti, padainuoti. Tėvai visada būdavo įstatymo pusėje ir jeigu nusikalsdavome, atsiimdavome pagal „nuopelnus“,- pasakojo R. Radavičienė.
Pasak jos, dabar tikra egzotika atrodo buvę talonai, už kuriuos galėjai nusipirkti kruopų, makaronų.
Lietuvių gyvenimas prieš šimtą metų
Bendruomenės gidas Albertas Vitartas popietės dalyvius nukėlė dar į ankstesnius laikus – į Lietuvą prieš 100 metų. Jis pacitavo ištraukas iš G. Kulikausko knygos „Lietuvio kodas“, pateikė įdomių faktų. Pasirodo, lietuviai jau ir seniau labai mėgo bylinėtis dėl įvairių priežasčių: dėl žemės, dėl nesutarimų su kaimynais ir šie teismai kartais tęsdavosi ne vieną dešimtmetį.
Įdomi buvo ir lietuvių žemdirbių dienotvarkė. Keldavosi jie 4 valandą ryto, 8-9 val. valgydavo stiprius pusryčius, kurie sudarydavo 50 proc. dienos valgio normos, o po pusryčių nusnūsdavo. Vakarienė būdavusi labai lengva, eidavo mūsų protėviai miegoti „lengvu skrandžiu“. Toks mitybos ritmas pateisina posakį „Pusryčius suvalgyk pats, pietumis pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui“.
„Mes širdyje buvome lietuviai“
Radviliškietė Leonarda Zinfrida Abromavičiūtė visus sugrąžino į tarybinius laikus, kai buvo privaloma mokytis rusų kalbos, o slaviškos raidės vaikams maišėsi su lietuviškomis. „Nors ir sunku buvo mokytis rusų kalbos, tačiau privalėjome. Sunkumus pamiršdavome dainuodami chore, šokdami. Į dainų šventę Vilniuje važiavome paprasta mašina, kurioje buvo iš faneros sukalti suolai, vilkėjome perkelines sukneles, tautinius rūbus vežėmės lagaminėliuose. Nors ir verčiami mokytis rusų kalbos, mes širdyje buvome lietuviai“,- sakė L. Abromavičiūtė.
Leonarda prisiminė ir Černobylio tragediją, kuriai įvykus dirbo Radviliškio elektros tinkluose: „Žmonės nieko apie radiacija nežinojo, o mums atėjus į darbą liepė užsidaryti langus. Nustebino ir keistas mėlynai rožinis rūkas, nusidriekiantis Aukštelkų link, o vakare nuėjusi į daržą ant kūdros kranto radau išsitempusias juodai violetines varles. Vadinasi, mes visi užtektinai gavome radiacijos, tačiau tarybiniais metais nuo mūsų tai buvo nuslėpta“.
Įstrigo eilės prie duonos ir ledai
„Radviliškio krašto bendruomenės“ Šeduvos skyriaus vadovė Marytė Bakovienė prisiminė, kaip ji su broliu keldavosi 4 valandą ryto ir eidavo stovėti į eilę prie duonos Šeduvoje. Gaudavę vieną kitą pinigėlį, vaikai bėgdavo į Šeduvos centrą pirkti ledų, kuriuos įdėdavo į popierėlį, ir labai gardūs būdavę ilgi saldainiai.
Bendruomenės nariai ilgai dalinosi prisiminimais apie anksčiau gatvėse budėdavusius draugovininkus, apie rajoną valdžiusį pirmąjį sekretorių Petrą Šidlauską ir jo žmoną – buvusią darželio vedėją. „Šidlauskienė buvo labai griežta savo darbuotojams, tačiau labai rūpinosi švara bei tvarka darželyje, vaikai būdavo labai gerai prižiūrėti“,- prisiminė bendruomenės moterys.
Bendruomenės pirmininkas Gediminas Lipnevičius prisiminė, kaip vaikystėje stovėdavo eilėse prie kino teatro „Kosmosas“ ir ne visada pavykdavo gauti bilietą į kiną.
Kavos popietėje bendruomenės nariai nutarė, kad kiekvienas laikmetis savaip įdomus ir gražus ir reikia pasinaudoti jo siūlomomis galimybėmis.
„Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose kavos popietes organizuoja ir jos dalyvius kava vaišina pirmininkas Gediminas Lipnevičius. Popietes organizuoti padeda bendruomenės narės: V. Aleknienė, S. Skorkaitė, D. Dapkutė, R. Radavičienė. Kavą popietės dalyviams virė V. Goštautienė, J. Vismantas, O. Kazlovskaja, T. Kojelienė, F. Stasiūnienė.
„Radviliškio krašto“ informacija
