Rugsėjo 3 d. „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose vyko bendruomenės Šeduvos skyriaus popietė „Mes šeduviai“. Bendruomenės pirmininko Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, atvyko garbūs svečiai: Šeduvos šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios klebonas V. Kazaitis, kraštotyrininkas V. Vingelis, Šeduvos bendruomenės skyriaus vadovė Marija Bakovienė bei šeduvių ansamblis „Verdenė“, popietėje kūręs linksmą nuotaiką, vadovaujamas V. Bonderievo. Visus popietės dalyvius šeduvietiška gira vaišino V. Stauga.
Šeduvos klebonas V.Kazaitis sakė, kad jis Šeduvos parapijoje dirba ketverius metus, taip pat dirba Dambavoje bei Alksniupių koplytėlėje. „Šeduvos bažnyčia labai graži, ji – kultūros paveldo objektas, stengiamės gražinti ne tik bažnyčios vidų, bet ir išorę. 1962 m. Šeduvoje amžinybėn iškeliavo dabar jau palaimintuoju paskelbtas Teofilius Matulionis. Parapijos salėje eksponuojama nuotraukų paroda, atspindinti T. Matulionio gyvenimo kelią, įrengtas kambarėlis, panašus į tą, kokiame jis gyveno būdamas gyvas. Kviečiu aplankyti šią ekspoziciją – paskambinkite man ir aš įleisiu lankytojus į parapijos salę“,- sakė dvasininkas. Šeduvos klebonas V.Kazaitis visus popietės dalyvius pakvietė į Angelų sargų atlaidus, vyksiančius Šeduvos bažnyčioje.
Su Šeduvos miesto istorija popietės dalyvius supažindino kraštotyrininkas Vidmantas Vingelis. Pasak V. Vingelio, kai jis atsikraustė gyventi į Šeduvą, tai buvo šaunus miestas: darbavosi gausi medikų šeima, mokyklą lankė per tūkstantis mokinių, veikė Buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas, pieninė, duonos kepykla, vilnų karšykla. O dabar, pasak kraštotyrininko, Šeduva pasikeitė, iš miesto tapo bažnytkaimiu.
„Šeduvos apylinkės buvo žinomos jau seniai – netoli jos stūkso Raginėnų piliakalnis, čia stovėjo didi pilis. 1512 m. Šeduva paminėta rašytiniuose šaltiniuose, o miestas suklestėjo, kai 1654 metais jam buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Šeduvoje buvo daug karčemų, dirbo daug prekybininkų, atsikėlė gyventi ir dirbti nemažai žydų. Per Šeduvos miestą ėjo keliai į Rygą ir Varšuvą, karčemų laikytojai stengėsi, kad čia apsistotų kuo daugiau keliaujančių pirklių.
Šeduvoje buvo įkurta parapinė mokykla, miestas turėjo savo valdžią, rotušę. 1700 m. Šeduvoje baronas fon Ropas nusipirko žemės“,- pasakojo kraštotyrininkas.
Pasak V. Vingelio, Šeduvoje klestint prekybai didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai, jų buvo daugiau nei lietuvių – net 62 proc. Vėliau žydų mažėjo – nemažai jų emigravo į Pietų Afrikos respubliką, kur įsidarbindavo deimantų apdirbimo gamyklose. Nemažai Šeduvos žydų buvo sušaudyta vokiečių okupacijos metu – apie 800. Daug tuo metu žydų pabėgo į Rusiją, jiems slapstytis padėjo Šeduvos kunigas Karosas. Po karo Šeduva patyrė daug represijų: nemažai buvo ištremta mokytojų, kai kurie išėjo į miškus.
„1950 m. buvo įkurtas Šeduvos rajonas, gyveno 4500 žmonių, visi turėjo darbo. Šiandien Šeduvoje gyvena apie 2000 gyventojų, 1500 gyventojų miestas neteko atkūrus Nepriklausomybę. Nemažai žmonių neteko darbo uždarius pieninę, duonos kepyklą, vilnų karšyklą“,- apie miesto traukimąsi pasakojo kraštotyrininkas.
Prisimintas ir buvęs turtingas Šeduvos miesto kultūrinis gyvenimas. Mieste veikė pavasarininkų, ateitininkų kuopelės, buvo net 4 pučiamųjų orkestrai, buvo krepšinio bei futbolo komandos.
1935 m. Šeduvos parapijos žmonės pastatė Šaulių namus, kuriuose šiuo metu įsikūręs Kultūros ir amatų centras. 1959 m. mokytojo A. Bukausko entuziazmo dėka buvo įkurtas Šeduvos kraštotyros muziejus. „Šiuo metu Šeduvos kraštotyros muziejaus eksponatai saugomi Burbiškio dvare, sudėti į dėžes. Iš viso Šeduvos kraštotyros muziejuje buvo 18 tūkst. eksponatų, 5 tūkst. – labai vertingi. Rajono valdžia vis žada grąžinti muziejų į Šeduvą, bet to pažado vis netesi“,- apmaudą dėl prarastojo muziejaus išsakė kraštotyrininkas V. Vingelis.
Nemažai karčių žodžių buvo išsakyta ir Šeduvos seniūno adresu: „Mūsų seniūnas jaunas žmogus, kuriam rūpi šventės, piknikai, tačiau Šeduvos miestas nelabai. Pagrindinėje gatvėje nėra šaligatvių, įvažiavimas į Šeduvą nuo Panevėžio pusės labai pavojingas. Šiuo metu Šeduvoje statomas didelis žydų muziejus, pritrauksiantis nemažai lankytojų iš užsienio, tačiau miestas negali pasigirti savo „vizitine kortele“: autobusų stotis apšiurusi, priešais ją – prieš daugelį metų sudegęs netvarkomas namas“.
Po trumpos ekskursijos į istorinę bei dabartinę Šeduvą, dainą savo miestui skyrė ansamblis „Verdenė“. Skambant „Verdenės“ dainoms, kraštotyrininkas V.Vingelis popietės dalyviams parodė nuotraukas su istorinės Šeduvos vaizdais.
Skambant nuotaikingoms „Verdenės“ dainoms, popietės dalyviai kartu dainavo, kai kurie net pakilo šokiui.
Popietės dalyviai šeduviai dėkojo bendruomenės pirmininkui G.Lipnevičiui už jų miestui skirtą dėmesį – daugelis šeduvių kai kuriuos istorinius faktus apie savo miestą išgirdo pirmą kartą.
Renginyje dalyvavę bendruomenės nariai šeduviai bei radviliškiečiai gausiais aplodismentais nuoširdžiai padėkojo už jiems skirtą laiką Šeduvos klebonui V. Kazaičiui bei kraštotyrininkui V.Vingeliui.
Šeduvos klebonas V. Kazaitis šio susitikimo atminimui kiekvienam bendruomenės nariui padovanojo Teofiliaus Matulionio atvaizdą su malda, skirta šio vyskupo ir kankinio beatifikacijai.
„Kavos popietės“ dalyvius kava vaišina „Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas Gediminas Lipnevičius, jam padeda bendruomenės nariai V. Aleknienė, R. Radavičienė, S.Skorkaitė, A.Litinskas ir kiti.
Rugsėjo 3 dieną popietės dalyviams kavą virė V.Mataitienė, V.Goštautienė, V.Veršinskienė, B.Krikščiukaitienė – ačiū joms.
„Radviliškio krašto“ informacija
