Važiuojant keliu nuo Radviliškio į Šiaulėnus, tuoj už Daugėlaičių, dešinėje pusėje žvilgsnį patraukia didelis ir aukštas šiuolaikinis statinys (elevatorius?) šalia kurio prigludusi lyg ir kalvelė, apaugusi senais medžiais. Tai kultūros paveldo objektas – neveikiančios Nirtaičių kapinaitės. Kapinaitėms gerokai daugiau nei šimtas metų, ir jų atsiradimas nepaprastas, kaip ir nepaprasti išlikę antkapiai, kiti meno kūriniai, savotiškai puošiantys mažą žemės plotelį ir, mokančiam „skaityti”, pasakojantys jo istoriją.
Elipsės formos paaukštinimą XIX a. pabaigoje suformavo, žemių privežęs karučiu, ir įkūrė kapinaites paprastas žmogus iš Nirtaičių kaimo – Juozapas Gedminas (1838–1913). Bemokslis, matyt ir bežemis, jis vedė turėdamas 25 metus, ir susilaukė 4 sūnų. Vertėsi statydamas namus, dirbdamas staliumi. Laisvalaikiu drožinėjo skulptūrėles iš medžio, kurias kabino ant savo namų nuo kelio pusės. Kadangi tie drožiniai turėjo visokių gyvių ir paukščių formas, daliai kaimo moterų pasirodė nepadorūs ir jos įkalbėjo J. Gedmino žmoną vyro kūrinius sukapoti bei sudeginti. Nusiminęs kūrėjas pagalvojo, kad medis trumpaamžis, reikia imtis patvaresnės medžiagos. Savo darbus pradėjo kalti iš akmens, iš pradžių naudodamas ir kaltą akmeninį…. Vėliau nagingas apylinkės kalvis jam padirbdino plieninį. Įdomu, kad akmentašystės meno pas nieką nesimokė.
Paklaustas apie kapinaičių įkūrimą, pasakodavo legendą. Neva naktį ganydamas arklius susapnavęs poną, kuris pasakęs, kad šioje vietoje užkasęs puodą su pinigais. Liepęs puodą iškasti ir vietą, jam svarbią, papuošti. Menininkas iš Dievo malonės įvykdęs primygtinį prašymą, paruošė vietą sau, savo žmonai ir kitiems kaimynams palaidoti ir savotiškai įsiamžino.
Tinkamus akmenis jis rasdavo Žemaitijoje ir prisirišęs tempdavo net dešimtis kilometrų, nuo Tytuvėnų, Šiluvos, Šaukoto. Sukūrė ir patalpino daugybę darbų, kurių keli stambūs (antkapiai sau ir tėvams, etc.). Mėgstamiausios kūrėjo formos buvo aguonos grūdo ir grybų (liaudies kultūroje jos reiškė amžinybę), širdelė, avinėlis (gailestingumo simboliai). XX a. pradžioje, ar dar anksčiau pasakodavo, kad keliu pro dirbtinį kalnelį važiuojantys ponai kartais sustodavo. Jei kas nors ten patikdavo, pasiimdavo ir nusiveždavo. J. Gedminas nepykdavo, sakydavo, kad gal ir gerai? Žmonės prisimins jį, sakys kažkada toks žmogus gyveno ir kūrė. Po J. Gedmino mirties dauguma mažesnio formato jo kūrinių dingo, buvo pasisavinta, ar sunaikinta. Atrodo, kad kelis turi muziejai. Tačiau net ir maža dalis likusiųjų liudija apie neraštingo kūrėjo talentą ir meno galią. Nirtaičių memorialinis kompleksas yra tautos turtas, nusipelnęs globos ir dėmesio.
Jonas Sireika
autoriaus nuotraukos
