Pačiame Radviliškio centre stovi mokykla. Keitėsi jos pavadinimas, keitėsi mokyklos mokiniai ir mokytojai. 65 kartus čia skambėjo Rugsėjo 1-ios skambutis, kviesdamas į klases drovų, šiek tiek išsigandusį pirmoką, paūgėjusį penktoką ir net suaugusį dvyliktoką. Mažytė mažojo mokinuko rankutė pradingsta didžiuliame dvyliktoko delne, ir prasideda pirmoko didžioji kelionė mokslo keliu. Mažytė pirmoko širdutė tuksi tuk tuk, o galvutėje sukasi klausimas: „Kas bus toje mokykloje?“.
Užaugo pirmokai, kažkada pieštuku rašę pagaliukus ir atbulus skaičius. Prabėgo metai, ir į gyvenimą ir mokyklą išleido savuosius vaikus. Tik mokykla stovi lyg motina ir kasdien laukia sugrįžtančių savo vaikų.
Ir budės lyg ryto žemė
Ir žiūrės langai lyg ryto
Kur nuskrido laimės paukštė
Ar pamos ji mums sparnu?
Pamojo ji mums savo stebuklingu sparnu ir pašaukė mus sugrįžti į mylimą mokyklą. Po 50 metų mes, Radviliškio ll-os vidurinės mokyklos VI laidos 11b klasės buvę abiturientai sugrįžome į ją. Sulaukę brandos, pražilę, bet jauni širdimi atveriame mokyklos duris. Ne visiems klasės draugams likimas suteikė galimybę susitikti.
Vieni negalėjo, kiti iškeliavo Anapilin. Jie amžiams išliko mūsų širdyse jauni. Atmintyje iškyla 40-mečio vidurinės mokyklos baigimo šventė. Šviesios atminties mūsų Auklėtoja Eugenija Monkienė kiekvienam buvusiam mokiniui padovanojo savo nuotrauką su labai tinkamai parinkta įžymaus žmogaus minčių citata. Tai buvo didžiulė dovana kiekvienam buvusiam mokiniui. Visus šešis metus Auklėtoja mus pažino, mylėjo ir vadino mus savo vaikais. Sekdami Auklėtojos pėdomis, stebėdami jos vedamas pamokas, mokiniai rinkosi sunkią pedagogo profesiją. Klasės draugės Stefanija Benevičiūtė Jakaitienė ir Janina Jočinaitė Vitartienė tapo mokyklų direktorių pavaduotojomis. Vakaro metu skambėjo Egidijaus Lubicko akordeono muzika, o mes kiekvienas pašokome su Auklėtoja. Liūdna, kad 50-metis praėjo jau be mylimos Auklėtojos. Ji išėjo, bet mes ją prisimename.
Kiti mokiniai mokosi mūsų buvusioje klasėje. O mus svaigina prisiminimai. Iš mokyklos išėjome, spausdami vidurinės mokyklos baigimo atestatus, o po 50 metų sugrįžome tam, kad pasidžiaugtume vieni kitais ir pabūtume nors valandėlę savoje mokykloje. Kažkada čia patyrėme ir naivią pirmąją meilę, čia kažkada pergyvenome dėl gauto dvejeto ar džiaugiamės gautu penketu. Mintyse ratu praskrieja mokytojai. Per vienuolika praleistų metų pasitaikė skirtingų mokytojų. Pasitaikė ir mylimų, ir griežtų, ir nemėgiamų. Neprailgo laikas mokykloje. Nusifotografavome prie mokyklos ant laiptų.
Atrodo, kad tų 50-ies metų po vidurinės lyg nebuvo. Skambutis į klasę kvies kitus mokinius, o mes mokykloje tik svečiai.
Vėliau aplankėme kapines. Ant išėjusių kapų padėjome gėlių ir uždegėme žvakutes. Auklėtojos kapą papuošėme baltais lelijos žiedais.
Vakarą baigėme kavinėje „Linda“. Žiūrėjome Mokyklos baigimo 40-mečio šventės videofilmą. Dalijomės prisiminimais, skambėjo juokas. Vėl skambėjo Egidijaus akordeono muzika. Dainą keitė šokis. Mums buvo gera ir jauku būry draugų.
Po metų pažadėjome, kad susitiksime vėl.
Nijolė Greičiuvienė