Sukanka lygiai penkeri metai, kai šeduviams a. a. Algirdas Borsteika paskelbė, kad ant Šiaulių Sukilėlių kalnelyje esančio obelisko memorialinės lentos nebeliko Šeduvos apylinkėse 1863 m. Sukilėliams vadovavusio dalgininkų kuopai priklausiusio ir 1864 m. kovo 6 d. Sukilėlių kalnelio vietoje žiauriai nužudyto Albino Verbliugevičiaus pavardės. Naujai iškalta pavardė – „Verbliuševičius”.
14 m. aukščio obeliskas Sukilėliams buvo pastatytas 1935 m. už žmonių paaukotas lėšas, jį neatlygintinai suprojektavo to meto žymus architektas Karolis Reisonas. Po kurio laiko, pagerbiant toje vietoje nužudytus Sukilėlius, ant obelisko buvo pritvirtinta Memorialinė lenta, kurioje greta kitų šioje vietoje nužudytų įvairaus luomo – valstiečių, bajorų, kt. Sukilėlių buvo įrašyta ir ten nužudyto Šeduvos miestiečio, Sukilėlio Albino Verbliugevičiaus pavardė. Deja, bet 2018 m. memorialinė lenta kažkieno iniciatyva buvo pakeista ir joje anksčiau iškalta Albino Verbliugevičiaus pavardė tapo „Verbliuševičius”. Iškraipytos buvo ir kelių kitų sukilėlių pavardės…
Šeduvis A. Borsteika, tai pastebėjęs, ėmėsi žygių, kad pavardės būtų ištaisytos. Buvo žadančių tuo klausimu pagelbėti, bet tie pažadai ir liko pažadais. Laimei šeduvė Siga Pliodzinskas surado Albino Verbliugevičiaus gimimo metrikus bei jo bylos nuosprendį. Tai tapo atramos tašku. Mums nebuvo jokių abejonių dėl tikrosios ir teisingos A. Verbliugevičiaus pavardės. Man taip pat atrodė, jog labai svarbu, kad tokio pobūdžio klaidos būtų ištaisytos, kad nebūtų nepagarbos istorinėms asmenybėms, jų atminimui ir aukai. Per tą penkerių metų laiką daugybę kartų teko ir kalbėtis su atsakingais asmenimis ir ilgai susirašinėti su Šiaulių m. savivaldybės administracija, Kultūros paveldo departamentu ir jo Šiaulių skyriumi, Kultūros paveldo centru, kurie dėl to kreipėsi į Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą, Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Mane palaikė ir nuo Radviliškio kilusi mosėdiškė Laima Sendrauskienė (mergautinė pavardė Verbliugevičiūtė).
Galiausiai, kai dokumentai buvo ištaisyti, teko vėl gana ilgai susirašinėti su KPD, kad ir Sukilėlių kalnelio obelisko memorialinėje lentoje vėl būtų atkurta teisinga pavardė, kaip ir buvo iki 2018 m. Ir vis tik pagaliau š. m. gruodžio 5 d. Kultūros paveldo departamentas pranešė, kad ant obelisko memorialinės lentos vėl atkurtos teisingos Sukilėlių pavardės. Dabar šalia kitų pavardžių joje vėl iškalta tikroji Šeduvos miestelėno Sukilėlio Albino Verbliugevičiaus pavardė.
Negaliu nepaminėti ir 1947 m. Šeduvos klebono ir dekano prelato Mykolo Karoso užrašyto pasakojimo apie 1863 m. sukilėlį Albiną Verbliugevičių. Cituoju:
„Nedaug žinių užsiliko iki mūsų laikų. Bet vis tiek būta vieno kito ir stambesnių asmenybių, kurių atminimas yra gyvas žmonėse. Apie juos senieji mėgsta pasakoti jaunimui ir taip ilgainiui jie virsta legendiniais didvyriais, apie kuriuos ir istorija negirdomis praeiti negali. Iš tos rūšies šeduvių tenka paminėti Albiną Verbliugevičių, kuris priklausė Gedgaudo junginiui ir sumaniai, labai drąsiai vadovavo savo daliniui plačiose Šeduvos apylinkėse. Tai buvo tikras savo rūšies herojus, sukėlęs daug rūpesčių okupantams, kad net rusų caras panorėjęs pamatyti jį gyvą. Buvo milžiniško ūgio ir nepaprastos jėgos, svėręs 6 pūdus ir ne kiekvienas arklys jį veždavęs. Baronas Ropas padovanojęs jam iš prūsų stiprų ir aukštą žirgą. Jodavo apsiginklavęs labai ilgu, specialiai jam padirbdintu kardu, kurį meistriškai valdęs, ilgu pikiu ir raitelio šautuvu. Tai buvo tikras pabaisa caro kareiviams. Buvo toks drąsus, kad dieną gurguolės priešakyje atjodavęs pas baroną Ropą paimti maisto produktų, prajodamas net caro karius, ir laimingai grįždavęs, paskirstydamas ir pristatinėdamas mantą sukilėliams po įvairius miškus. Ilgai vargo caro kareiviai, spendė jam spąstus briedvalkės pelkėse, tačiau retai kuris liko jo kardo nesukapotas, o jis gyvas paspruko. Bet vieną kartą išvargęs atvyko į Baukų kaimą pas Martinaitį pailsėti ir išsimaudyti pirtyje ir tada buvo kažkieno išduotas, užkluptas pirtyje ir caro kareivių suimtas. Kalbama, kad baronas Ropas bijodamas, kad esant gyvam A. Verbliugevičiui iš jo nebūtų išgautos kai kurios kenksmingos baronui paslaptys nes jis buvo priverstas padėti sukilėliams maistu ir kt. amunicija), ir jis paveikęs caro kareivius tučtuojau vykdyti sprendimą. Tokiu būdu nuosprendis buvo labai greitai įvykdytas, nors ir buvo caro įsakymas pristatyti jį gyvą. Vykdant egzekuciją, nutrūko kartuvių virvė ir pagal nustatytus papročius bausmė turėjo būti dovanota, bet buvo duotas įsakymas „povtorit” ( pakartoti). Albinas Verbliugevičius suvokęs tikrovę prieš mirtį pasakęs „Aš mirštu, bet iš mano kapo pakils ranka, kurį atlygins tėvynės kenkėjams”. „Tokių vyrų, kaip Albinas mes jau nebesulauksime,” – kartais sakydavo senoliai, o jų balsuose girdėjosi ir liūdesys ir pasididžiavimas..“
Taigi, Šeduva turėtų nepamiršti savo herojų. Juk tai šeduvis, paaukojęs savo gyvybę kovoje prieš tuometinę priespaudą. Tai aktualu ir svarbu visais laikais. Ir jeigu Šeduva planuoja tapti turizmo klasteriu, vienas iš garsintinų pavyzdžių galėtų būti ir šio šeduvio, gyvenimo kelias.
P. S. Naujai atkurtos memorialinės lentos nuotrauką padarė šeduvė Vilija Kleg. Ačiū.
Nijolė Sušinskienė
autorės nuotraukos
